„Šventoji Dvasia yra Bažnyčios siela“, savo apaštališkajame paraginime „Evangelii nuntiandi“ rašo popiežius Paulius VI. Šis teiginys labai svarbus dabartinėje evangelizacinėje Bažnyčios misijoje. Popiežius išreiškia troškimą, kad „pamokslininkai ir teologai, ir visi tikintieji, paženklinti Šventosios Dvasios antspaudu krikšto sakramento metu, kruopščiau įsigilintų, įsiklausytų į Šventosios Dvasios veikimą atlikdami šiandienę evangelizacijos misiją. Popiežius ragina „visus evangelijos skelbėjus, kad ir kas jie būtų, be paliovos ir su tikėjimu karštai melstis į Šventąją Dvasią ir leistis Jos vedamiems, kad Šventoji Dvasia būtų įkvėpėja visų jų planų, iniciatyvų ir evangelizacinių veiklų“. Pasauliečiai pranciškonai taipogi kartoja paties šv. Pranciškaus ištartus žodžius, kad Šventoji Dvasia yra tikroji pranciškonų ordino Generalinė Ministrė. Turėdami tai galvoje, pasitikėkime Šventosios Dvasios vedimu keliaudami savo pasaulietiško pašaukimo keliu ir įgyvendindami misiją gyventi Evangelija pagal pranciškonišką dvasingumą.

Evangelizacija niekada nebus įmanoma be Šventosios Dvasios veikimo. Iš tiesų tiktai tada, kai Šventoji Dvasia nusileidžia ant jų Sekminių dieną, apaštalai iškeliauja žemės pakraščių link pradėti didžiojo evangelizacijos darbo.

Šventoji Dvasia yra Bažnyčios siela. Būtent ji paaiškina tikinčiajam Jėzaus mokymo bei slėpinio giliąją prasmę. Ji yra ta, kuri šiandien, kaip ir Bažnyčios pradžioje, veikia kiekviename Evangelijos skelbėjyje, kuris leidžiasi būti jos valdomas bei vadovaujamas; ji deda jiems į lūpas žodžius, kurių jie patys vieni nebūtų galėję atrasti, ir sykiu rengia klausytojo sielą priimti Gerąją Naujieną bei Dievo karalystės skelbimą. Evangelizacijos technika yra geras dalykas, tačiau ji, net būdama pažangiausia, negalėtų pakeisti tylaus Šventosios Dvasios veikimo. Be jos vaisių neduos nė tobuliausias evangelizuotojo parengimas. Be jos žmogaus širdies nepaveiks nė įtikinamiausia dialektika. Be jos ir labiausiai išplėtoti sociologiniai bei psichologiniai metodai greitai pasirodo beverčiai. Gyvename Bažnyčioje laikotarpiu, ypač paženklintu Dvasios. Visur stengiamasi ją geriau pažinti – tokią, kokią ją apreiškia Raštas. Su džiaugsmu pasiduodama jos įkvėpimui. Apie ją buriamasi; norima leistis būti jos vadovaujamiems. Tačiau jei jau Dievo Dvasiai visame Bažnyčios gyvenime tenka iškili vieta, tai būtent Bažnyčios misija skelbti Evangeliją yra sritis, kur ji labiausiai veikia. Neatsitiktinai didysis proveržis evangelizuoti Sekminių rytą įvyko dvelkiant Šventajai Dvasiai.

Galima sakyti, kad Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos veikėjas: ji yra ta, kuri akina kiekvieną skelbti Evangeliją ir įgalina dvasios gelmėse priimti bei suprasti Išganymo naujieną[118]. Tačiau lygiai taip pat būtų galima pasakyti, jog ji yra evangelizacijos tikslas; ji vienintelė yra naujosios kūrinijos, naujosios žmonijos, į kurią turėtų vesti evangelizacija, taip pat per evangelizaciją krikščionių bendruomenėje norimos įgyvendinti vienybės įvairovėje priežastis. Per ją Evangelija prasiskverbia iki pasaulio šerdies, nes Dvasia leidžia pažinti laiko ženklus – Dievo ženklus, kurie atrandami ir istorijoje pabrėžiami evangelizuojant.

76. Autentiški liudijimai gyvenimu

Ypač kalbant apie jaunimą sakoma, jog jis bjaurisi viskuo, kas dirbtina ar melaginga, kad jis pirmiausia trokšta tiesos ir skaidrumo. Šie „laiko ženklai” neturėtų užklupti mūsų netikėtai. Tyliai arba garsiai, tačiau visada primygtinai esame klausiami: ar tikrai tikite tuo, ką skelbiate? ar gyvenate pagal tai, ką skelbiate? ar tikrai skelbiate tai, pagal ką gyvenate? Liudijimas gyvenimu labiau negu kada nors anksčiau yra tapęs skelbimo gilaus poveikio esmine sąlyga. Būtent dėl šios priežasties tam tikru laipsniu esame atsakingi už mūsų skelbiamos Evangelijos sėkmingą žygį. Todėl raginame savo brolius vyskupus, Šventosios Dvasios paskirtus vadovauti Bažnyčiai.

Raginame kunigus ir diakonus, vyskupų bendradarbius buriant Dievo tautą ir dvasiškai globojant vietines bendruomenes. Raginame vienuolius, šventumui pašauktos Bažnyčios liudytojus, kurie patys kviečiami gyventi Evangelijos palaiminimus liudijantį gyvenimą. Raginame pasauliečius: krikščioniškąsias šeimas, jaunuolius, suaugusiuosius, dirbančiuosius pagal profesiją, vadovus, neužmiršdami vargšų, neretai turtingų tikėjimo ir kupinų vilties, – visus pasauliečius, suvokiančius savo kaip evangelizacijos vykdytojų vaidmenį Bažnyčios tarnyboje arba visuomenėje ir pasaulyje. Visiems jiems sakome: mūsų evangelizacinis uolumas turi kilti iš mūsų gyvenimo autentiško šventumo, maitinamo maldos ir pirmiausia Eucharistijos, o skelbimas, kaip pataria Vatikano II Susirinkimas, savo ruožtu turi daryti skelbėją šventesnį.

77. Vienybės siekimas

Evangelizacijos jėga kur kas sumažėja, jei Evangelijos skelbėjai tarpusavyje visaip susiskaldę. Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus darbui. Vatikano II Susirinkimas aiškiai ir pabrėžtinai konstatuoja, jog susiskaldymas „labai kenkia šventajai pareigai skelbti Evangeliją visiems kūriniams ir daugeliui uždaro duris į tikėjimą”. Dėl šios priežasties, manėme esant būtina priminti visiems katalikų pasaulio tikintiesiems, kad „visų žmonių susitaikinimas su Dievu, mūsų Tėvu, priklauso nuo to, ar bus atkurta bendrystė su tais, kurie tikėjimu jau pažino ir priėmė Jėzų Kristų kaip gailestingumo Viešpatį, išlaisvinantį žmones ir vienijantį juos meilės ir tiesos Dvasioje” Tokiu būdu jau dabar, dirbdami tą patį evangelizacijos darbą, galėsime kartu ir geriau liudyti Kristų pasaulyje.

78. Tiesos tarnai

Mums patikėtoji Evangelija taip pat yra tiesos žodis. Tiesos, kuri daro laisvus[126] ir kuri vienintelė teikia širdies ramybę, – štai ko žmonės ieško, kai mes skelbiame jiems Gerąją Naujieną. Tiesa apie Dievą, apie žmogų ir jo slėpiningą paskirtį, apie pasaulį – sunki tiesa, jos ieškome Dievo žodyje ir, kartojame, esame ne jos šeimininkai ar savininkai, bet tiktai sergėtojai, šaukliai, tarnai. Mokytojai, kurie esate teologai, egzegetai, istorikai! Evangelizacijai reikia jūsų nenuilstamo tyrimo darbo, taip pat jūsų dėmesingumo bei taktiškumo perduodant tiesą, prie kurios priartėjate savo studijomis, tačiau kuri visada didesnė už žmogaus širdį, nes yra Dievo tiesa. Tėvai ir auklėtojai! Jūsų užduotis, kuri dėl įvairialypių dabarties konfliktų tikrai nelengva, yra padėti savo vaikams bei mokiniams atrasti tiesą, įskaitant religinę ir dvasinę tiesą.

79. Įkvėpti meilės

Evangelizacijos darbas reikalauja, kad evangelizuotojas nuolat augtų broliška meile žmonėms, kuriuos jis evangelizuoja. Apaštalas Paulius, evangelizuotojo pavyzdys, rašo tesalonikiečiams žodžius, kurie yra programa mums visiems: „Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs”. Kokia gi ta meilė? Ji didesnė už mokytojo meilę; tai tėvo meilė ir, negana to, motinos meilė. Būtent tokios meilės Viešpats tikisi iš kiekvieno Evangelijos skelbėjo, kiekvieno Bažnyčios statytojo. Vienas meilės ženklų – rūpinimasis tiesos skleidimu bei įvesdinimu į vienybę. Kitas meilės ženklas būtų atsiduoti Jėzaus Kristaus skelbimui be išlygų ir nesidairant atgal.

Pateiksime dar kelis šios meilės ženklus. Pirmasis būtų pagarba evangelizuojamojo religinei ir dvasinei padėčiai. Pagarba jo gyvenimo ritmui, kurio nevalia be saiko apsunkinti. Pagarba jo sąžinei bei įsitikinimams, su kuriais nevalia šiurkščiai elgtis. Dar vienas šios meilės ženklas yra rūpinimasis nesužeisti kito, ypač jei jis silpno tikėjimo, ištarmėmis, kurios įvesdintajam aiškios, tačiau kitiems tikintiesiems gali tapti sąmyšio ir papiktinimo šaltiniu, tartum sielos žaizda. Šios meilės ženklas taip pat bus pastangos perduoti krikščionims ne abejones ir netikrybes, kylančias iš nepakankamo išsilavinimo, bet tai, kas nepajudinamai tikra, nes remiasi Dievo žodžiu. Tikintiesiems reikia tokių tikrybių jų krikščioniškajam gyvenimui; jie turi į tai teisę kaip Dievo vaikai, kurie, būdami jo rankose, visiškai atsiduoda meilės reikalavimams.

Parengta pagal Generalinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos prezidiumo pateiktą ugdymo medžiagą gruodžiui (www.ciofs.org)