Pasakas mėgsta ne tik vaikai. Būdami suaugę, daugelis pasakų išgyvenimus su džiaugsmu  pakartoja su vaikais, paskui – su anūkais. Yra mėgstančių skaityt pasakas visą gyvenimą. „Nes ten taip viskas aišku, paprasta, suprantama. Kas blogas – tai blogas, kas geras – tikrai geras“ – taip pasakė Vaiva, atlikusi Biblioterapijos savarankišką darbą. Sudarydama rekomendacinį biblioterapinės literatūros sąrašą, daugelį pozicijų jame Vaiva skyrė pasakoms.

Pasakas, kaip biblioterapinius tekstus, rekomenduoja edukologai, psichologai, skaitymo patarėjai. Jose sudėta daug gyvenimiškos išminties, aiškiai jaučiama simpatija gerus darbus atliekantiems herojams, tiems, kurie siekia kilnaus tikslo, įveikdami nemažas kliūtis. Pasakose dažnai sutinkame pamokymų, kaip turi pats elgtis, jeigu nori, kad kiti tau pagelbėtų. Visada jose patiriame, kas atsitinka tiems, kurie elgiasi priešingai, nedorovingai. Augdami pasakų apsuptyje, nejučiomis įsisavinam bendruomenines tiesas, elgesio normas, priežasties ir pasekmės dėsnius. Edukologai pasakas vadina seniausia mokymo sistema, priimtina vaikui forma perteikiančia gyvenimišką išmintį. Bet šios taisyklės tikrai galioja liaudies pasakoms, pasiekusioms mus iš amžių glūdumos. Dabartinėms, modernioms pasakomis, deja, pasitikėti galim ne visada. Ypatingai transliuojamomis per daugelį televizijos kanalų. Agresija, žiaurumas, kova jose dažnai užgožia siužetą, o ir jis toli gražu ne visada yra simpatizuojantis teigiamam, ieškančiam gyvenimo išminties herojui. Manau, kad tokių pasakų apsuptyje augantiems vaikams nelengva susigaudyti realybėje, o gal todėl jie užauga, išmokę kitus bausti, kovoti, bet nemokėdami (drovėdamiesi) užjausti kitą.

Galvodami apie pasakų skaitymą biblioterapiniu tikslu, turime jas patys perskaityti, pagalvoti, kokių gyvenimiškų tiesų galėtume pasimokyti iš konkrečios pasakos, kokiu klausimus galėtumėm užduoti klausantiems, o gal galėtumėm, paskaitę pasaką (ar apsakymą su mistiškais pasakos elementais) interpretuoti (suvaidinti, perkurti kažkurią siužeto liniją, pasiūlyti herojui, kaip jam elgtis, kad kitiems būtų geriau ir t.t.). Taip organizuojame pasakų skaitymo grupinius užsiėmimus bibliotekose, ar kitose socialinėse institucijose.

Galvodami apie praktinį biblioterapijos žinių ir įgūdžių pritaikymą, šiais metais Informologai nusprendė apsilankyti protinės negalios neįgaliųjų dienos centre „Klaipėdos lakštutė“. Šios įstaigos globotiniai – specialiųjų poreikių grupė, kuriai adresuojamos biblioterapijos paslaugos visame pasaulyje. Norėdamos tikslingai prisidėti prie gerų darbų įgyvendinimo, pradžioje apsilankėme „Lakštutėje“, kad vietoje pamatytume ir pajaustume, kaip ir ką galime padaryti.

Buvome nustebintos geranoriškos, šiltos aplinkos, kurioje įsikūręs centras; sutikome profesionalią personalo komandą, atvirai bendraujančia su mumis ir globotiniais. Improvizuotai pabuvome auklėtojos Zitos vedamoje „Pasakų valandėlėje“, išbandėme keletą žaidimų.

Meluočiau, sakydama, kad likome tik nustebintos ir patenkintos. Buvo nelengva, nes daugeliui studenčių tai – pirmasis susidūrimas su skaudžia, kitokia, nei mums įprasta, realybe. Teko praeiti netikrumo, baimės, nepasitikėjimo savimi, o gal net pykčio (kam mums to reikia?..., ar tikrai sugebėsim?...mes? o kodėl mes?...) bangas. Bet ankstesnis apsisprendimas nugalėjo, - pradėtą kelią reikia nueiti iki galo.

Keldamos idėjas, ką realiai galim padaryti, apsistojome ties „Pasakų pyne“. Dalyvaudami pasakų skaitymo valandėlėje, pastebėjome, kad auklėtoja Zita turi tik vieną, seną pasakų knygą. Todėl mes sugalvojome padaryti dar vieną. Kiekviena atrinkome pasakas, kuriose užkoduotas gerumas, dėkingumas ar kiti humanistiniai bendražmogiškieji žmogiškų santykių pradai; kuriuose herojai elgiasi kilniai arba patys patiria atjautą, paguodą, o situacijos lengvai suvokiamos bei interpretuojamos, žaismingos. Visas pasakas sudėjome į vieną vietą, padarėme vientisą maketą, įvade pristatėme knygelės idėją. Maketuodamos knygelę, palikome tuščius puslapius iliustracijoms, kurias pasiūlėme nupiešti Lakštutės globotiniams. Vėliau, kai pasakas jiems skaitys auklėtoja Zita. Apsilankymo metu pamatėme, kiek nuostabių rankdarbių padaro šie kruopštūs žmonės, kaip jie mėgsta dalyvauti meniniuose užsiėmimuose.

Pradėję gerus darbus, patvirtinome teorinę taisyklę – juos tikrai palaiko aplinkiniai. Taip netikėtai renginio koordinatorė Jelena gavo pasiūlymą nemokamai knygelę įrišti, atspausdinti dar vieną jos egzempliorių. O Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto ansamblis pasiūlė kartu parengti trumpą Kalėdinę programėlę „Lakštutėje“. Renginys pavyko, pirmą kartą skaitėme pasakas viešai, netgi trumpai interpretavome jas vaidinimu, dainavome ir net kartu su centro globotiniais sušokome (ir labai apgailestavome, kad vietos šokiams ir žaidimams pasirodė per mažai, todėl negalėjome į žaidimus įtraukti visų norinčių).

Biblioterapijos teorinę informaciją analizavome visą semestrą, bet kurso apibendrinimo metu daugiausiai kalbėjome ne apie ją, o apie tiesioginę praktinę patirtį, kuri išliks ilgam. Labai norėtųsi, kad ši patirtis įgytų kūrybinį pagreitį, būtų patobulinta, išvystyta plačiau. Čia norėtųsi pacituoti Nomedą Marčėnaitę: „Juk taip gera daryti gerus darbus...“. 

Nuotrauka Agnės Radzevičiūtės