Belaukiant šventų Kalėdų, kai mums užgims pasaulio šviesa – kūdikėlis Jėzus, supažindiname Jus su didžiuoju šviesos meistru Fra Andželiku.

Jei Kalėdų laiku vyksite į Paryžių, būtinai apsilankykite jaukiame Žakmar-Andrė muziejuje. Ten šiuo metu vyksta paryžiečių lankomiausia paroda „Fra Andželikas ir šviesos meistrai“.

Paryžiaus Žakmar-Andrė (Jacquemart-André) muziejuje nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. sausio 16 d. vyksta garsaus ankstyvojo Renesanso atstovo Fra Andželiko (Fra Angelico) paroda. Žakmar-Andrė muziejus yra pirmasis, pagerbęs Fra Andželiką ir iš naujo peržvelgęs šio išskirtinio menininko kūrybą.

Parodoje eksponuojami 25 žinomiausi Fra Andželiko kūriniai ir tiek pat pano kitų garsių tapytojų, turėjusių reikšmingos įtakos šiam menininkui: jo mokytojo Lorenco Monako (Lorenzo Monaco, apie 1370–1424), Mazolino (Masolino, 1383 – apie 1440) ir Paolo Učelo (Paolo Uccello, 1397–1475), taip pat ir Fra Andželiko pasekėjų Filipo Lipio (Filippo Lippi, 1406–1469) ar Zanobio Strocio (Zanobi Strozzi, 1412–1468) darbai.

Savo darbuose jungdamas iš gotikos stiliaus perimtą aukso švytėjimą su nauja perspektyvos meistryste, Fra Andželikas (apie 1400–1455) aktyviai dalyvavo meninėje ir kultūrinėje XV a. Florencijos revoliucijoje. Jis buvo pradininkas naujos meno srovės, specialistų pavadintos „šviesos tapytojų“ vardu.

Paroda „Fra Andželikas ir šviesos meistrai“ įgyvendinta bendradarbiaujant su didžiaisiais italų muziejais – tarp jų Florencijos Uficių galerija – taip pat su visame pasaulyje pripažintomis kolekcijomis.

Žinomiausi darbai

Šio menininko genialumas daugialypis; jis puikiai įvaldo įvairiausias priemones. Paroda leis įsitikinti, kad Fra Andželikas, žinomas kaip gausiai dekoruotų freskų Florencijos San Marko vienuolyne autorius, buvo taip pat nepralenkiamas ir įmantriame miniatiūrų bei tapybos ant medžio mene.

Žakmar-Andrė muziejuje eksponuojami pano ir kiti puošnūs darbai: Paskutinio teismo triptikas (Galleria Nazionale di Palazzo Corsini, Roma), Četri Madona (Museo Nazionale di San Matteo, Piza) ar vienos Sidabrinių votų retabulo durelės (Museo di San Marco, Florencija). Šie kūriniai liudija, kad Fra Andželikas puikiai derino subtilias ir kontrastingas spalvas. Švelnūs atspalviai išryškina bibliniuose epizoduose ir šventųjų gyvenimo scenose vaizduojamų figūrų grakštumą. Prie įėjimo į parodą lankytojai taip pat galės peržiūrėti videomedžiagą, pristatančią menininko šedevrą – Florencijos San Marko vienuolyno celių freskas.

Fra Andželiko originalumas pirmojo Florencijos Renesanso centre

Būdamas Lorezo Monako, irgi vienuolio, mokinys, Fra Andželikas išmoksta meno Florencijoje, daugiatautės gotikos aplinkoje. Šio stiliaus, maišančio Šiaurės Europos ir Italijos įtakas, subtilumas įkvepia Fra Andželiką kurti dideliu dvasiniu gilumu pasižyminčias kompozicijas.

Fra Andželiko pamėgti siužetai kyla iš religinės tapybos tradicijos, bet per visą savo kūrybinį laikotarpį jis vis naujai jas interpretuoja. Daugybė variacijų, atliktų nuolankiosios Mergelės tema, liudija didelį gebėjimą drąsiai naudoti stilistines priemones, propaguojamas naujosios tapybos šalininkų. Jis neignoruoja to meto didžiųjų meistrų, tokių kaip Mazolinas ir Učelas, kūrybos, kurie siūlo realistiškesnį pasaulio pristatymą: jame svarbus žmogaus vaizdavimas ir meistriškai pritaikytos naujos perspektyvos taisyklės. Perimdamas šias naujas tapybos taisykles, Fra Andželikas vis dėlto lieka ištikimas religinės viduramžių tapybos principams: jo kūriniai išlieka didaktiški, o mistinė šviesa dar labiau sustiprina jų poveikį. Pirmajame Florencijos Renesanse, žyminčiame posūkį europietiškame mene, Fra Andželikas užima reikšmingą ir išskirtinę vietą.

Fra Andželikas ir Florencijos tapyba pirmoje XV a. pusėje

Paroda atkuria kultūrinę pirmos XV a. pusės aplinką Florencijoje. Tai reikšmingas įvykis Prancūzijoje, nes ši paroda yra pirmoji, skirta vienam didžiausių Florencijos Renesanso menininkų.

Kilęs iš Vikijo del Mugelo, kaip ir viena didžiųjų jo mecenatų Medičių šeima, Fra Andželikas pradeda tapyti dar prieš įstodamas į vienuolyną. XV a. trečiojo dešimtmečio pradžioje jis tampa dominikonų vienuoliu ir gauna „Fra‘ Andželiko“ vardą Šv. Dominyko vienuolyne, Fjezolėje. Jis ir toliau tapo, daugiausia ant medžio, piešia ir miniatiūras Švč. Angelų Marijos kamaldulų kongregacijai. Ten taip pat dirbo Lorencas Monakas, kitas garsus vėlyvosios gotikos tapytojas – vizionistas.

Nuo 1468-ųjų pramintas „Angelicus pictor“ (angeliškuoju tapytoju), Fra Andželikas jungia savo pirmąjį, vėlyvosios gotikos stiliaus, formavimosi tarpsnį su ypatingu ir ankstyvu gebėjimu pritaikyti Renesanso tapybos naujoves. Šios simbolinės revoliucijos atstovai jas išvysto iki apogėjaus. Pasižymintis puikiu stiliumi, jo menas pasiekia viršūnę; jame dera religinis įkarštis ir atsispindi daugelio to meto Florencijos teologų diskutuoti doktrinos klausimai. San Marko vienuolyno celėse ir Vatikano apartamentuose matome, kaip meistriškai Fra Andželikas valdė freskos techniką. Tai akivaizdu ir Kozimo de Medičio užsakytame San Marko cikle. Jį daugelį amžių matė tik ten gyvenę vienuoliai. Ciklas aiškiausiai atspindi Fra Andželiko meninės kalbos vystymąsi: ryškus pasakojimo poetiškumas yra persmelktas gilaus dvasingumo.

Svarbioji Fra Andželiko tema – Kristaus ir Mergelės Marijos vaizdavimas

Kadangi buvo giliai tikintis, talentingasis Fra Andželikas savo kompozicijose išskirtinę vietą skyrė Kristaus ir Mergelės Marijos vaizdavimui. Pavyzdžiui, Nukryžiavimas gali būti laikomas stipriąja jo kūrybos tema. Kaskart kitaip jis vaizduodavo šį siužetą per visą savo kūrybos laikotarpį.

Panašiai ir nuolankiosios Mergelės tema, kuri atskleidžia visą Fra Andželiko kūrybos didybę. Ši ikonografija, atsiradusi po didžiojo 1348 metų maro, palaipsniui pakeičia Mergelės, sėdinčios soste, vaizdavimą. Dramatiškų XIV a. vidurio įvykių sūkuryje toks stilistinis kitimas rodo norą išryškinti žmogiškas dieviškųjų personažų savybes, kad jie taptų labiau prieinami. Nuolankioji Mergelė sėdi jau nebe soste, o ant žemės; toks supaprastintas vaizdavimas atitinka naujus lūkesčius.

Žvelgdami į Fra Andželiko Nuolankiąsias Mergeles, galime matyti, kaip kito jų vaizdavimas ir kam jis teikdavo pirmenybę. Gražiojoje Mergelėje su kūdikiu (Galleria Sabauda, Turinas) vystomas grakštumas ir skaidrumas galutinai išsipildo nuostabiajame Mergelės karūnavime (Galleria degli Uffizi, Florencija). Šiame brandžiame kūrinyje jis sujungia nepakartojamą darbą su auksu, perspektyvos aiškumą ir šviesos efektus.

Fra Andželiko šedevrai

Fra Andželikas, viena svarbiausių pirmos Florencijos Renesanso pusės asmenybių, išgarsėjo stipriais, estetiniais kūriniais. Būdamas talentingas freskų ir miniatiūrų tapytojas, jis taip pat kūrė nuostabius retabulus. Fra Andželiko savitumas – tai jo virtuoziškas gebėjimas jungti religinį jausmą ir meninį modernumą. Trys pano Dangun žengimas, Paskutinis teismas, Šventosios Dvasios atsiuntimas (Galleria Nazionale di Palazzo Corsini, Roma) atspindi nepaprastą kompozicijos pajautimą. Tobulas potėpis, subtili ir ištobulinta formų įvairovė, atidumas žmogaus vaizdavimui suteikia kūriniams ypatingo puošnumo.

Sidabrinių votų retabulo (Museo di San Marco, Florencija) dekoras, kurį jis atliko karjeros pabaigoje, apibendrina visą Fra Andželiko meną: kompozicijos subtilumas, spalvų žaismas ir šviesos virpėjimas šį darbą leidžia laikyti viena tapybos viršūnių pirmoje Florencijos Renesanso pusėje. Praėjus daugiau nei 500 metų nuo sukūrimo, Fra Andželiko ir jo amžininkų kūriniai spinduliuoja ta pačia jėga.

Parengė Ona Kvašytė