Metų pabaiga – laikas, kai suskumbama daryti apibendrinimus, mėginama įdėmiau įsižiūrėti į tai, kas įvyko, bei išryškinti svarbiausius akcentus. Pažyra subjektyvios apžvalgos, ekspertų vertinimai, pokalbiai...

Apie tai, kas svarbiausio įvyko arba liko nepastebėta Lietuvos politikoje, susitikome pasikalbėti su Mykolo Romerio universiteto docentu, žurnalistu ir politikos apžvalgininku Gintaru Aleknoniu.

Kalbant apie praeinančius metus ir įvykius Lietuvos politinėje arenoje, pasak G. Aleknonio, sunku nematyti savotiško susmulkėjimo, leidimosi į detales, taip nepastebint to, kas iš tiesų vyksta: „Neapleidžia jausmas, kad biudžeto svarstymas ar smulkios politinės intrigos užgožia iš tiesų svarbius dalykus, šalyje vykstančius pokyčius, ir taip labai daug dalykų lieka nepastebėti. O kad visas pasaulis keičiasi, jog žmonės jau subrendę permainoms, byloja simboliškas, bet labai iškalbingas, faktas, kad amerikiečių žurnalas The Time metų žmogaus titulą skyrė būtent protestuotojui – žmogui, kuris nori ir gali keisti dalykus“, – „Bernardinai.lt“ sakė G. Aleknonis.

Tai, kad Lietuvoje vyksta pokyčiai, įgalina teigti tiek tam tikros istorinės analogijos, tiek ir suvokimas, kad viena po kitos išeina visai visuomenei svarbios asmenybės, palaikiusios nusistovėjusią sistemą ir tvarką: „Kas kažkiek laiko visuomenėje pokyčiai vyksta natūraliai. Šiuo atžvilgiu XIX a. Lietuvai buvo pats nuosekliausias. Štai XVIII a. pabaigoje įvyko sukilimas, tada, 1830 m., – dar vienas sukilimas, 1863 m. – vėl sukilimas, o tada jau sulaukėme ir atomazgos. Pirmoji nepriklausoma Lietuva faktiškai apskritai tegyvavo du dešimtmečius, ir jau net tuomet buvo matyti, kad brendo dideli pokyčiai, ir klausimas, kas gi būtų įvykę, jei ne karas. O dabar gyvenimas eina vis greičiau, tad greičiau keičiasi ir dalykai.Negalime pamiršti, kad pernai ir šiemet iš mūsų tarpo pasitraukė dvi svarbios asmenybės. Pernai – prezidentas Algirdas Brazauskas, o šiemet – Bronislovas Lubys. Galima juos vertinti vienaip ar kitaip, bet niekas neišdrįs pasakyti, kad tai nebuvo reikšmingos, atraminės asmenybės Lietuvos gyvenime. Ir kai tokie „stulpai“ nugriūna, labai natūralu, kad sistema turi keistis.“

Vienareikšmiškai geriausiais šių metų įvykis, kartu ir demonstruojantis pokyčius bei pažangą, – „Snoro“ banko istorija. „Gal skamba paradoksaliai, bet negalima neįvertinti to, kaip profesionaliai mūsų valstybė sugebėjo išspręsti iškilusią problemą. Jei prisimintume, kaip vyko ankstesnė bankų griūtis ir sugretintume su dabartine situacija, tai pažanga – milžiniška, ir tai rodo ir mūsų valstybės brandą ekonomikos srityje“, – kalbėjo G.Aleknonis.

Tuo tarpu paprašytas įvardyti svarbiausius šių metų įvykius, G. Aleknonis teigė, kad verta žvelgti ne tiek į smulkius, nors gal tuokart ir svarbius Lietuvos vidaus politikos įvykius ar priimtus sprendimus, kiek nepraleisti pro akis šalies pasirodymo tarptautinių įvykių kontekste: „Iškalbingiausiusios ir svarbiausios šiuo požiūriu man atrodo dvi istorijos: vasarą vykusi Michailo Golovatovo istorija ir Lietuvos laikysena palestiniečių valstybės pripažinimo klausimu. Abu šiuos įvykius, mano galva, reikėtų sverti ant tų pačių svarstyklių, nes jie palietė pamatinius mūsų valstybės dalykus.“

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje galime ginčytis dėl daugelio problemų, bet yra tokių šventų dalykų, dėl kurių ginčų nekils, o juos palietęs žmogus nebus suprastas visuomenės.

Pasak apžvalgininko, M.Golovatovo istorija išryškino, kad prieš dvidešimt metų padarytos žaizdos vis dar yra gyvos: „Aš asmeniškai tikrai džiaugiuosi, kad yra dalykų, kurių nepamirštame ir dėl kurių nesiginčijame. Kokios atviros ir skaudžios žaizdos, patyrėme ir anksčiau, tarkime, kai Algirdas Paleckis prakalbo apie Sausio 13-osios įvykius, ir jau tada mes aiškiai pamatėme, kad Lietuvoje galime ginčytis dėl daugelio problemų, bet yra tokių šventų dalykų, dėl kurių ginčų nekils, o juos palietęs žmogus nebus suprastas visuomenės.“

Tačiau, G. Aleknonio teigimu, šis klausimas turi ir antrąją, kur kas mažiau malonią pusę – tai būtinybė išlikti nuosekliam renkantis tarp pragmatinių politinių interesų bei deklaruojamų vertybių: „M.Golovatovo istorija apnuogino ir mūsų egoistiškumą. Kad vis dėlto esame ne tokie jautrūs, ir gal šiek tiek pajudėję sočios, savimi patenkintos Europos pramintu keliu, rodo mūsų laikysena Palestinos valstybingumo klausimo atžvilgiu. Mano supratimu, balsavimas prieš Palestinos narystę UNESCO buvo didžiulė Lietuvos diplomatijos klaida. Aukščiausi pareigūnai, užsienio reikalų ministras gali tai neigti, sakyti, kad jokios klaidos neįvyko. Bet vis dėlto laikau tai mūsų pačių klaida, nes parodėme, kad praeities skaudulius prisimename ir jautrumą išlaikome tik tada, kai tai naudinga ir reikalinga mums patiems. Todėl gal nereiktų stebėtis, jog pokalbyje ir diskusijose su austrais būtent dėl šios priežasties argumentai tampa nevienareikšmiški ir nedaug ko verti.“

Teisiųjų ir kaltųjų paieškos sudėtingame Palestinos ir Izraelio konflikte neduos naudos, o ir problemos išspręsti tikrai nepadės, įsitikinęs G. Alkenonis. Tačiau, pasak jo, negalima nematyti, kad terorizmas, kuriuo taip dažnai kaltinami palestiniečiai, kyla iš silpnumo ir desperacijos, o padėti gali tik tarptautinės bendruomenės rodomas pasitikėjimas Palestina: „Seniai žinoma, kad kai žmogus jaučiasi silpnas, jis gali griebtis bet ko ir dažnai elgtis labai neracionaliai. Šiuo atveju tas pat gali būti pasakyta ir apie tokią karštą gerąja prasme tautą kaip palestiniečiai. Jie tikrai griebiasi desperatiškų žingsnių, vienas iš jų – terorizmas, kurį, be abejo, reikia smerkti. Bet negalima pamiršti, kad su terorizmu geriausiai kovoti gali tik jie patys, tačiau reikia jiems padėti. Jeigu tarptautinė bendruomenė nepalaikys jų valstybingumo siekio, tai į palestiniečių vadovus vėl kryps nusivylimo ir pykčio kupini tautiečių žvilgsniai, įsakmiai klausiantys, kurgi veda pasitikėjimas Vakarų vertybėmis? Prie dar didesnio Palestinos paniekinimo? Ir taip pažvelgus į situaciją nebeatrodo keista, kodėl jiems norisi griebtis terorizmo ar smurto. Tuo tarpu aš nenoriu, kad būtų prie to grįžtama,  todėl sakau, kad Lietuva, pasirinkdama konjunktūrinį sprendimą, nuėjo ne tuo keliu.“

Priėmus politinį sprendimą jam visuomet mėginama surasti paaiškinimą bei pagrindimą, o viešojoje erdvėje skambėję pasisakymai dėl sąrašo valstybių, su kuriomis vienoje gretoje būtų atsidūrusi Lietuva, jei būtų laikiusis kitos nuomonės, pasak G. Aleknonio, neįtikina: „Man labai skaudu, kai viešojoje erdvėje pradedamas vardyti valstybių, kurios pripažino Palestiną, sąrašas, ir keliamas klausimas ar mes norime būti vienoje gretoje su jais. O ką, jei taip? Ar bent žinome, kas buvo toks kitos valstybės ir kodėl neturėtume norėti būti tų šalių gretose? Taigi jei jau tektų spręsti, ar austrai labiau kalti M.Golovatovo istorijoje, ar mes – palestiniečių istorijoje, sakyčiau, kad vis dėlto neatsakingiau pasielgėme mes. Žinoma, politikoje visada būtina sverti ir matuoti dalykus labai atsargiai ir atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, o pragmatizmas yra labai natūralus dalykas, bet jei jau vadovaujamės pragmatine logika, tuomet nesitikėkime idealizuoto vertybinio požiūrio ir iš kitų valstybių“, – sakė G.Aleknonis.

Būtent politinių išskaičiavimų argumentai dar šią vasarą atsisuko prieš pačią Lietuvą plačiai nuskambėjusioje Alesio Beliackio istorijoje: „A. Beliackio istorija yra lygiai tokia pat skaudi, kaip ir Palestinos atvejis. Mes galime kalbėti ir teisintis, galime nurodyti, kur sistemoje įvyko klaidų, bet visada turime suprasti, tarp ko renkamės, ir suo kuo iš tiesų turime reikalą“, – sakė G. Aleknonis.

Ateinantys metai politiniame gyvenime bus kupini susmulkėjimo, perdėto detalių sureikšminimo

Apibendrindamas žurnalistas ir politikos apžvalgininkas reziumavo, kad svarbių asmenybių išėjimas ir Lietuvos pasirodymas tarptautiniame kontekste šiais metais dar kartą įrodė, kad mes vis dėlto esame valstybė ir dar turime suprasti, jog nuo mūsų taip pat labai daug kas priklauso: „Manau, kad ateinantys metai politiniame gyvenime bus kupini susmulkėjimo, perdėto detalių sureikšminimo. Bet tai natūralu žinant, kad artėja Seimo rinkimai, o dauguma politinių sprendimų yra konjunktūriniai, apmąstomi ir apskaičiuoti... Tik džiugina, jog žmonės labai daug ką mato ir supranta, kas iš tiesų vyksta. Ir dar džiugiau, kad jie mato viską taip, kaip yra iš tikrųjų, o ne taip, kaip yra norima jiems parodyti.“

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė