Specialiosios JAV Valstybės departamento įgaliotinės antisemitizmo klausimais kalba Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos „Totalitarizmas ir tolerancija. Iššūkiai laisvei“ sesijoje „Antisemitizmas, ksenofobija, rasizmas, diskriminacija. Totalitarizmo pagundos ir nauji tolerancijos išbandymai“.

Lapkričio 16-ąją pasaulis mini svarbią datą – Tarptautinę tolerancijos dieną. Ji pažymima įvairiausias būdais. Tačiau tai, kaip ji minima čia, Lietuvoje, išties nepakartojama. Ne tik dėl to, kad mes susirinkome šiame nuostabiame pastate ir ne vien dėl garbingų konferencijos dalyvių, su kuriais dalinuosi pakylą. Bet visų pirma dėl to, jog Lietuvos aukščiausioji valdžia palaikė šį renginį, kad sutelktų dėmesį į mūsų veiklą, idant vienintelis netoleruotinas dalykas liktų pati netolerancija.

Prieš savaitę, lapkričio 9-ąją, minėjome Krištolinės nakties metines. Daug žmonių įsitikinę, jog Krištolinė naktis buvo neoficiali Holokausto pradžia. Ir mano tėvas buvo areštuotas būtent per Krištolinę naktį, prieš 73 metus. Jis buvo rabinas Manheime, Vokietijoje. Mano tėvui pasisekė. Jis vienintelis iš visos savo šeimos išliko gyvas, aš neturiu nei senelių, nei tetų, nei dėdžių. Todėl man asmeniškai itin artimos antisemitizmo bei Holokausto palikimo problemos bei jų sprendimo  būtinybė. Tai, kad prezidento B. Obamos bei valstybės sekretorės H. Clinton dėka buvau paskirta į šias pareigas (sunku apsakyti, kokia tai didelė garbė), pabrėžia šių problemų aktualumą tiek apskritai, tiek būtent Jungtinių Valstijų vyriausybei.

Trumpai apibūdinsiu savo darbą. Jungtinių Valstijų Kongresas man pavedė stebėti antisemitizmą 193-ose pasaulio  šalyse. Žinoma, to nepajėgčiau vien savo bei savo puikių darbuotojų jėgomis. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su mūsų ambasadomis. Pavyzdžiui, negalėčiau veikti bei žinoti apie padėtį Lietuvoje, jei ne ambasadorė Ana Anne E. Derse, kuri yra geriausia. Pabrėžiu – geriausia. To nesugebėčiau taip pat be jūsų, be piliečių balso, kurie žino, kas vyksta miestų gatvėse, miškuose bei įvairiuose memorialuose.

Viena iš mano užduočių – stebėti ir pasakoti apie tai, kas dedasi pasaulyje. Tačiau kita mano misijos dalis – kova su antisemitizmu. Ir tai visai kitokio pobūdžio iššūkis. Susiduriant su skirtingomis antisemitizmo formomis, skiriasi ir mano kovojimo su jomis būdai. Manęs dažnai klausia: „Ana, kaip tu žinosi, ar dirbi sėkingai?‟ Turiu prisipažinti, jog per savo trumpą dešimties metų kadenciją aš neišrausiu antisemitizmo šaknų, nepašalinsiu neapykantos pasaulyje. Tačiau tikiuosi, jog man pavyks nors šiek tiek pagerinti padėtį, kad aš vis dažniau liudysiu šios politikos sėkmę, girdėdama ne žydų kilmės asmenis, pasisakančius pries antisemitizmą. Taip pat žydus, kalbančius prieš visas kitas neapykantos formas. Taigi tai yra mano veiklos laukas. Tai mano kasdienis darbas.

Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje aš lankausi dažniau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje yra ta, jog mane itin jaudina tai, ką čia matau. Lietuva, kaip visi gerai žinote, yra šalis, menanti labai sudėtingą istoriją. Ji buvo represijų bei, žinoma, Holokausto, nepralenkiamo savo žiaurumu, auka. Žinia, kurią aš skelbiu žmonėms apie Holokaustą yra ši: taip, buvo pastatytos efektyvios žydų naikinimo stovyklos. Taip, miestiečių būriai apsupdavo ir iššaudydavo juos visus iki vieno: vyrus, moteris ir vaikus. Tokiam žiaurumui apibūdinti tiesiog nėra žodžių.

Bet 2011-ųjų metų pamoka, susijusi su Holokaustu, yra ši: tai įmanoma, nes tai iš tiesų vyko. Ar tai pasireikš kitokiais būdais? Galbūt. Tokio masto organizuotos neapykantos atvejis – grynas faktas, todėl gali įvykti ir vėl pasikartoti.  Man taip pat žinoma, jog laikas bėga ir kad jau dabar, 2011-aisiais, teliko nedidelė galimybė prakalbinti išlikusius gyvus šios tragedijos liudininkus, išgauti nusikaltėlių parodymus, lygiai kaip išgirsti žmones, drąsius lietuvius, gelbėjusius žydus nuo jų kraupaus likimo. Nepaisant to, jog pastarųjų pasaulyje buvo per mažai, svarbu tai, kad jie mums svarbūs, kad mes turime sužinoti apie juos bei apie tuos, kurie įvykdė nusikaltimą žmonijai. Visam tam turime labai mažai laiko, nes greitai pastarųjų nebeliks tarp gyvųjų. Taigi, kalbėdama apie Holokaustą, aš pabrėžiu būtinybę veikti, spręsti problemas čia ir dabar. Mes negimėme nekęsdami. Mūsų pagimdyti vaikai nesprendžia, ar jie geriečiai, ar blogiečiai; kuriuos verta niekinti, o kurių – ne. To išmokstama gyvenimo kelyje.

Prisimindama lapkričio 9-ąją, Krištolinę naktį, aš manau, jog vienas iš dalykų, į kurį verta atkreipti dėmesį šioje konferencijoje, yra lapkričo 10-oji. Kas atsitiko kitą dieną?

Ar valstybių lyderiai sureagavo į žudynes, kankinimus, žiaurumą? Ne.

Ar religiniai lyderiai prašneko apie tai, ką matė ir girdėjo? Ne.

Verslininkai, akademinė bendruomenė, profesinės sąjungos?.. Visi tylėjo.

Būtent todėl lapkričio 10-oji virto Holokausto pradžia, kas netrukus lėmė sprendimą atsikratyti visų žydų. Ir jeigu tik minėti valdžios ir tikėjimų atstovai lapkričio 10-ąją būtų tarę: „Tai netoleruotina‟, pasaulis dabar būtų kitoks. Lietuva būtų kitokia. Greičiausiai 220 000 žydų kilmės lietuvių, kurių šalis neteko Holokausto metu, dabar dar būtų gyvi ir veiktų šios puikios šalies labui. Tai visiems didelė pamoka.

Šią dieną, kai sustojame ir apmąstome, kaip kurti toleranciją, verta prisiminti ne tik žydų bendruomenių žūtį, bet ir jų, dar buvusių gyvų, indėlį į kultūras. „Centropa‟ – tai organizacija, remiamia Jungtinių Valstijų bei laikanti Lietuvą viena iš  prioritetinių šalių, į kurias orientuojasi, plėtodama savo veiklą. Ši organizacija moko pedagogus, kaip naudotis interviu technikomis, kaip analizuoti senas archyvines nuotraukas, kad šie dokumentai moksleiviams papasakotų apie žydų gyvenimą, o ne apie mirtį. Ši nuostabi programa jau veikia kai kuriose mokyklose. Netrukus pastebėsite, kaip gimsta puikūs moksleivių rankomis sukurti liudijimai apie svarbią Lietuvos dalį, kuri jau nebeegzistuoja.

Siekiant padaryti pasaulį tolerantiškesnį, verta paminėti didžiausią iššūkį, apie kurį prieš penkerius metus nebuvo nė kalbos. Globalizacija dabar įgijusi naują reikšmę. Pažodžiui ji reiškia, kad prisijungus prie elektroninio prietaiso galima tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, kurių niekada nesusitiksime akis į akį. Dabar visi yra kartu.  Ir kai pažeidžiamos žmogaus teisės, kai matome įvairiomis formoms vešinčią neapykantą, reaguoti turi visas pasaulis, privalo tai nedelsiant pasmerkti tardamas: „Žinodami, kas gali įvykti, klestint nekontroliuojamai neapykantai, mes privalome imtis prieš tai priemonių šiandien.‟

Nenoriu akcentuoti neigiamybės, norėčiau tik trumpai pabrėžti: Lietuvos praeitis labai komplikuota. Šiuo metu tarptautinė užduotis, susijusi su Holokausto atminimu ir edukacija, būtų atkreipti dėmesį į neigiamą Lietuvos vaidmenį šiame žydų tautos istorijos etape. Tai pareikalaus tam tikros tautinės brandos, nuščiūti bei papasakoti vaikams karčią tiesą. Tačiau to neužteks. Neužteks tik kalbėti apie toleranciją, nepakaks vien tik įteisinti konstituciją, garantuojančią įstatymo viršenybę. Taip, nusistatymai tolerancijos atžvilgiu turi būti įtaukti į konstitucijas bei kitus svarbius dokumentus, tačiau kur kas svarbiau, kad to būtų mokoma mokyklose.

Privalome sutelkti dėmesį į jaunąją kartą. Ir prireiks kur kas daugiau, nei tik teigti, kad įstatymo galia, policija bei apsaugos tarnybos užtikrins tautinių mažumų saugumą. To neužtenka. Mes turime pasirūpinti, kad teisingumo vykdymo įstaigos suprastų, apie ką mes kalbame. Kas liečia naujas, nuolat bepareiškiančias neapykantos formas, vietoje minties sustabarėjimo privalome užtikrinti jos lankstumą.

Pabaigai norėčiau papasakoti vieną trumpą istoriją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kuriai šiuo metu pirmininkauja Lietuva, mano nuomone, vienintelė daugybę šalių apimanti tarptautinė organizacija, kuriai iš tiesų rūpi tolerancijos klausimas, o ne vien ginklavimasis ir apsauga. Didelė ESBO veiklos dalis yra susijusi su žmogiškumo problematika. Taigi maždaug prieš pusantrų metų buvau pakviesta dalyvauti ESBO organizuojamoje tolerancijos konferencijoje Kazachstane. Pirmoji konferencijos dalis buvo skirta islamofobijai, antroji – antisemitizmui, trečioji – kristofobijai, o ketvirtoji – visoms kitoms temoms. Kaip Jungtinių Valstijų delegacijos atstovė buvau paruošusi oficialų Jungintių Valstijų pranešimą, smerkiantį antisemitizmą. Tuo tarpu mano mano kolegė iš Jungtinių Valstijų valstybės departamento – Sara Pandula, kurios darbas – koordinuoti musulmonų bendruomenių ryšius, savo kalboje planavo viešai pasmerkti neapykantą musulmonams.

Konferencijos išvakarėse mes nusprendėme susikeisti kalbomis. Paprastas būdas pasakyti: „Ši žinia yra labai svarbi.‟ Nesvarbu, ar ji skirta tarptautinei organizacijai, ar žurnalistui, ar moksleiviams. Tačiau kartais pranešėjas gali būti toks pat svarbus, kaip ir pati žinia, ir tai gali pastarąją padaryti įtaigesnę. Po šios konferencijos dar daug keliavau po pasaulį, ir visi sutikti jos dalyviai prisipažino, kad vienintelis dalykas, kurį jie prisimena, jog žydė pasisakė prieš islamofobiją, o musulmonė prieš antisemitizmą. Man tai neatrodo kažkas pernelyg neįprasto, tačiau jiems tai įstrigo labiausiai.

Jaunimas, kurį mes pakvietėme į šią konferenciją, sakė: „Daugybė svarbių pareigūnų, skaitančių pranešimus – puiku, mes jus suprantame. Tačiau duokite mums veikti!‟ Taip gimė kampanija, neturinti nei įsteigimo dokumentų, nei  direktoriaus, t.y. jos veikla vystoma virtualiose „Facebook‟ ir „Twitter‟ erdvėse. Ir tai yra viskas, ką galiu apie pasakyti apie šias technologijas, nes tik tiek apie jas išmanau.

Tačiau ką išties žinau, tai, kad mūsų žinia pasiekė jaunus žmones. Jie norėjo veikti,  tad mes pasiūlėme jiems savanoriauti: padėti kokiam nors asmeniniui arba organizacijai, kurios nariai nuo jų skirtųsi išvaizda, tikėjimu bei gyvenimo būdu. Mūsų tikslas buvo „Facebook“ tinkle suburti 2011 žmonių ir paprašyti jų papasakoti savo savanoriavimo istorijas, papasakoti, kaip jie jautėsi kito kailyje. Tokia pradžia buvo prieš aštuonis mėnesius. Dabar mūsų kampanijos grupėje „Facebook‟ yra užsiregistravę daugiau nei 16 000 narių, neskaitant miestų merų bei švietimo ministrų įvairiuose pasaulio kampeliuose, kurie savo ruožtu skleidžia informaciją apie mūsų iniciatyvą. Mes tiesiog padarėme pradžią. Jeigu užsuktumėte į minėtą virtualią edvę, pamatytumėte, kai tai nieko bendro neturi nei su manimi, nei su Sara, nei su Jungtinių Valstijų Valstybės departamentu. Mes išklausėme jaunų žmonių ir ėmėme veikti visi kartu. Ryškiausias šiuolaikinių technologijų bruožas yra tas, kad jos neturi ribų.

Taigi žmonės iš viso pasaulio (kai kuriais atvejais iš elektroninio pašto adreso net negali pasakyti, iš kokios jie šalies, nes jis baigiasi „gmail.com‟) prisijungia prie virtualios erdvės ir dalinasi savo patirtimi. Vilties teikia tai, jog taip iš esmės garsiai įvardijama, kad visi karai, visi nesutarimai tarp žmonių, kuriuos šiaip jau laikytume sąmoningais, yra pagrįsti neapykanta. Jausmu, kuris vaikams neįgimtas. Mūsų kampanija, pavadinta „2011 valandos prieš neapykantą‟, suklestėjo ir sėkmingai veikia visame pasaulyje. Ją paminėjau todėl, kad ši idėja buvo paprasta, nekainavo pinigų, tačiau palietė pačią esmę.

Žmonės trokšta kovoti su neapykanta. Tai yra būtent tai, kuo grindžiamas tolerancijos skatinimas: kova su neapykanta. Bei pripažinimas, kad kiekvienas šioje kovoje turi atlikti savo vaidmenį: ne tik mūsų išrinkti valstybės pareigūnai, ne tik žmonės, kurių mes klausomės bažnyčioje, sinagogoje, mečetėje ar kitur. Tai tu. Tai aš. Ir visi, kuriuos mes pažįstame. Ypač jaunoji karta.