Bernardinai.lt redakcija gavo laišką, su prašymu paskelbti šį tekstą. Autorė pageidavo, kad jos pavardė nebūtų skelbiama. Jos argumentas - ji tiki, kad kalba ne tik savo ,bet daugelio panašiai mąstančių bičiulių vardu. Tekstas poleminis - ta prasme, jog yra taip pat daug žmonių, manančių, kad Lietuvos lenkai, o ne lietuviai užima konfrontacinę poziciją. Tačiau tikras dialogas prasideda ne nuo kaltų paieškų, o nuo pasakymo, jog kitas man svarbus - šia prasme skelbiamas tekstas labai svarbus.

Noriu savo artimiausiam istorijos draugui, savo kaimynui, savo bendradarbiui, bendrapiliečiui , savo bičiuliui lenkui palinkėti Wesołych Świąt Bożego Narodzenia! Linksmų Šventų Kalėdų!

Noriu jo atsiprašyti už tai, jog paskutiniu metu jam galbūt teko patirti svetimo jausmą mūsų šalyje. Viešai reiškiamos mintys, deja, dažnai pritrūksta šviesos, blaivumo, objektyvumo, takto... Jos tarytum tarpsta atskirame savo politizuotame ir sutirštintame pasaulyje. Deja, šis pasaulis kasdien kėsinasi į mūsų kasdienybę, į mūsų sielos ramybę, drumsčia mintis ir tvenkia vandenis natūralioje kultūros upės tėkmėje. Kaip dažnai norėtųsi visa tai nuvalyti lyg senas dulkes nuo stalo, pakloti staltiesę, padėti  duoną su druska bičiulystės ir santarvės vardan...

Esu lietuvė. Myliu savo kalbą ir todėl su pagarba žiūriu, kaip nuoširdžiai Lietuvos lenkai gina savąją kalbą, savo tapatybę. Nepamiršau lietuvių tautos išlikimo istorijos, draudimo būti savimi laikmečius. Todėl ir kitam nelinkiu patirti panašių dalykų. Džiaugsiuosi (!) Vilnijoje girdėdama kalbant lenkiškai, rusiškai ir patogiąja vietine šnekta, kuri gimė elementariam žmogiškam bendravimo poreikiui vedant. Tokia yra šios Lietuvos dalies savastis ir jos grožis.

Jaučiuosi gyvenanti margoje kultūros puokštėje ir nuolat stebiuosi tais, kurie jos nenori matyti. Kiek dar kartų turi pasikeisti? Galbūt reikia gimti šiame krašte, kad gebėtum patirti čionykštės kultūros savitumą? Galbūt reikia dažniau apsižvalgyti aplink po margąjį pasaulį, kad gebėtum kitomis akimis įvertinti savojo spalvas? Galbūt tiesiog reikia nors kartais nustoti pykti, pavydėti, pūstis, bijoti, pagaliau nustoti gyventi  vien praeities nuoskaudomis.

Praradome daugybę laiko, iššvaistėme daugybę tuščių žodžių, veltui bandydami įsprausti Vilniaus regioną į „lietuvišką“ klišę. Lietuva yra daugiau nei romantiškas dar tarpukaryje suformuotas paveikslas, daugiau nei bendrinė kalba, daugiau nei traumuota mūsų istorija (galbūt čia mane labiausiai suprastų viduramžių tyrinėtojai). Nereikia jos bijoti tokios, kokia ji yra. Kol dar nevėlu, būtina skubėti pažinti tai, kas jau pernelyg ilgai ignoruojama. Politika iš tų, kurie ją pasirinko gyvenimo duona reikalauja savo duoklės. Tačiau savo duoklės reikalauja ir mokslas, reikalauja kultūra. Mūsų sąmonę po truputį blaivo paskutinių metų knygos, skirtos daugiakultūrino Vilniaus paveikslui atskleisti. O juk už Vilniaus dar ištisa marga drobė menkai pažinto pasaulio.

Nepaisant tautybės ir gimtosios kalbos skirtumų, Lietuvoje mes visi esame lygūs piliečiai, visi turime jausti apčiuopiamą teisę būti savimi ir laisvai bendrauti. Būdama lietuvė iš Vilniaus regiono, nevalingai jaučiu kėsinimąsi ir į savo laisvę išdrįsti kitaip kalbėti apie mane supantį etnokultūrinį pasaulį. Šis kėsinimasis tvyro ore, tvyro mokykliniuose vadovėliuose, moksliniuose veikaluose, politikų ložėse. Tačiau drąsina suvokimas, jog yra daug pozityviai mąstančių žmonių, norinčių pagaliau išgirsti (ar perkaityti) kitokias mintis, pasvarstyti apie dvasinę ir intelektinę negalią, kuri mus visus ištiko. Susimąstyti apie tai, kodėl nebesugebame gerbti vienas kito.

Nuoširdžiai gailiuosi, jog mano lietuviškoje mokykloje nebuvau išmokyta paprasčiausių bendravimo frazių lenkų kalba. Atvirkščiai, buvo diegiamas suvokimas, jog mano kieme pulsuojantis daugiakalbis pasaulis yra kažkoks nesusipratimas, kuris anksčiau ar vėliau turėtų išnykti. Nesuvokiu, kodėl reikėjo pristatyti realybę kitokią, nei ji iš tiesų yra, kodėl buvo formuojama dirbtinė atskirtis nuo žmonių, su kuriais teko bendrauti nuo kūdikystės, o vėliau dalintis bendrais rūpesčiais suaugusių pasaulio kasdienybėje? Gyvenimas ir bendravimas viską sustatė į savo vietas, tačiau dar mokykloje įsodintas kirminas nuolat laukia savosios dalies ir penisi ta pagieža, kuri dosniai liejama viešosios informacijos upėse. Ne tokio švietimo aš norėčiau savo vaikams. Ne tokius jausmus aš noriu puoselėti savo bičiuliui ir kaimynui.

Esu jaunas žmogus, esu dabarties ir ateities žmogus. Tarpukaris, pokaris –  tai jau nebe mano patirtis, ne mano trauma. Mano Lietuvoje užtenka vietos visiems jos piliečiams, visiems jos istorijos ir kultūros dalyviams. Gaila, kad švietimo politikos dėka praradau tiek laiko, ir mano artimiausio pasaulio pažinimas užtruko taip ilgai... Džiaugiuosi tuo, jog gyvenimas vis tik suvedė su daugybe puikių lenkų tautybės žmonių. Patyriau jų nuoširdų prisirišimą prie savo gimtosios žemės, didelę meilę gimtajai kalbai ir pilietiškumą (!). Šis patyrimas yra labai reikšmingas. Jis ištirpdė mano baimes, mano istorinius kompleksus, išmokė plačiau suvokti Lietuvą.

Norėčiau, jog šis rašinys liktų be autoriaus pavardės, nes daugelis čia išreikštų minčių atspindi ne vieno žmogaus nuomonę, ne vieno lietuvio (!) nuomonę. Sąmoningai daug žodžių skirta savikritikai (iš lietuvio pozicijos), nes esu įsitikusi, jog be jos neįmanomas joks dialogas. Norisi Kalėdų išvakarėse nors šiek tiek įpūsti šviesos į vadinamame Vilniaus regione ilgus amžius drauge sugyvenančių tautų santykius. Norisi, kad lenkai ir kitų tautybių žmonės, kurie Lietuvą laiko savo tėvyne, patirtų, jog egzistuoja pozityvi nuomonė, jog trokštama džiaugtis kultūrine bendryste.