„Turbūt mažai kas pultų ginčytis, kad vienas iš pamatinių žmogaus gėrių yra šeima. Šeima patenkina mūsų prigimtinį poreikį kam nors priklausyti ir būti priimtam toks, koks esi, ir gauti, net jei nieko neesi davęs“, – lapkritį Kaune vykusioje respublikinėje ekumeninėje konferencijoje „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pagrindas“kalbėjo VDU dėstytojas Vygantas Malinauskas.

Pranešėjo nuomone, šeima nėra beformis darinys, ji turi tam tikrą struktūrą, nors gali įgyti skirtingas konfigūracijas: „Nesvarbu kokia šeima, bet jos struktūros centre visą laiką privalo būti tėtis ir mama. Kai vieno ar abiejų nėra – šeima stengiasi šį trūkumą kompensuoti, tą funkciją perduodant tetoms, dėdėms, seneliams, broliams, seserims. Tėtis ir mama – šeimos struktūros centre. Juk jei giminėje nėra dėdžių, tetų ir senelių – tėvai nesistengia jų kaip nors pavaduoti ar kompensuoti.“

Akcentuodamas santuoka grįstos šeimos prasmę teisinėje sistemoje, V. Malinauskas teigė: „Teisinis šeimos institutas apsaugo šeimą dviem prasmėm: pirmiausia, viešą šeimos statusą suteikia ne bet kam, bet tokiai asmenų sąjungai, kuri labiausiai atitinka vaiko prigimtinius poreikius. Suteikdama prioritetą vaiko prigimtiniams poreikiams, valstybė kartu atsisako suteikti teisinį statusą bendro gyvenimo formoms, kurios pačios negali atliepti prigimtinių žmonių poreikių. Pripažindama teisinį santuokos institutą, valstybė kartu pripažįsta, kad santuokai būdingos normos yra būtinos prielaidos šeimos gėriui. Tai sukuria paskatas vyrui ir moteriai laikytis šeimai būdingų moralinių pareigų. Moralinės kaip ir teisinės normos nėra skirtos aprašyti tikrovės faktus. Jų paskirtis – kreipti visuomenės narių elgesį tam tikra linkme.“