O naujų metų pradžia lyg nesuderinama su mokslo metais, nebent galvotume apie mokyklų atostogas, prasidėsiančias po dienos kitos, ar kokią sesiją. Ir pripažinkite – daugelis vis dar skaičiuojate laiką mokslo metais (ar televizijos sezonais). Nuo rugsėjo iki rugpjūčio imtinai. Aš taip darau.

Tačiau tarpinę reviziją rekomenduojama atlikti per Naujuosius. Tai štai. Nesėkmingai bandydami sušildyti Naujųjų metų naktį šaltomis liepsnikėmis, ir ištaigingai pasitikdami tą be proto trumpą sausio 1-ąją, galime teisėtai sužymėti „+”/„-” švietimo srityje.

Kas mokyklose ir aukštosiose mokyklose nutiko? Kokie svarbūs sprendimai priimti? Galiausiai, ko tikėtis iš tų ateinančių metų, juk ne visi darbai, kaip matysite, vyksta pagal planą (et).

Mokykla. Lietuvių kalbos įkvėpti

Zenekos nuotrauka

Kažkada labai seniai ŠMM vyko diskusija, kurioje kalbėta, kaip į mokyklas pritraukti įvairiausio plauko menininkų, besidarbuojančių teatruose, kinuose, dainuojančių ir rašančių, patirtį. Nuspręsta, kad štai šių kultūringų žmonių pagalba mokytojams ir pavyzdys vaikams yra neįkainojamos svarbos ir gali padaryti tik geros įtakos.

Ir štai šiemet jau atskrido pirmosios kregždės – pasirodė pirmosios naujienos, pranešančios, kad rašytojai kartu su ŠMM ekspertais diskutuoja, o ko gi norėti iš lietuvių kalbos pamokų mokykloje? Juk jos – ne tik morfologijos, sintaksės ar kirčiavimo įgūdžių lavinimas. Šios pamokos – neįkainojamas dėmuo to siekiamybe vadinamojo ugdymo, kurį patyręs žmogus galvos ir kalbės protingai, diskutuos ne tik apie didžiai godotiną Kristijoną Donelaitį, bet ir apie lietuviškus simbolius SMS žinutėse, mylės savo žemę, jos žmones – per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas gaus bendrą supratimą apie kalbą, tautą, valstybę ir suvoks tai labai sąmoningai.

Taigi bendradarbiavimas šiuo atveju išryškino skaudžias votis mokyklose ir pirštu pabaksnojo į siektinas vertybes. Padėtis netrukus, ekspertams aptarus, pradėta keisti.

Pakitus Lietuvių kalbos ir literatūros programoms, keitėsi ir Lietuvių kalbos programa, kurioje nuspręsta daugiau dėmesio skirti vartojimo praktikos, viešo kalbėjimo, teksto rašymo gebėjimams ugdyti. Lietuvių literatūros programose, kaip sako mokytojai, nuo fragmentuotos teksto analizės pereinama prie teksto visumos, literatūros visumos suvokimo.

Ir štai išleista 11 klasės mokiniams skirta elektroninė literatūros chrestomatija, kurią galima atsisiųsti į savo kompiuterius ir kurią švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys rekomendavo paskaityti ne tik mokiniams, bet ir tėvams. Savo ruožtu pridėčiau, jog, prisimenant knygų stygiaus laikus (penkios knygos – visai trisdešimties mokinių klasei), tai – itin sveikintinas sprendimas. Negana to, pritaikytas, kaip tvirtina ŠMM ekspertai, moderniosioms skaityklėms ar planšetiniams kompiuteriams.

Apie modernius techninius žaisliukus užsimenama jau ne pirmą kartą. Mugėje „Mokykla 2011“ mokiniai ir mokytojai galėjo prižiūrėti visokiausių interaktyvumų, padėsiančių pamokose. Atsirado mokyklų, kuriose pamokos vyksta su planšetiniais kompiuteriais.

Atsirado ir „Mobiliąja bioklase“ pavadintas autobusiukas-laboratorija, prikrautas apie 120 tūkst. litų kainavusių prietaisų ir įrangos, skirtos gyvybės mokslams pristatyti. Autobusiukas pirmiausia aplankė kauniečius, „Saulės“ gimnazijos mokinius, kurie beveik tikrais biotechnologais pavirto. Pažiūrėkite.

Mokykla. Protestai dėl lietuvių kalbos

Zenekos nuotrauka

Pakeitus lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programas, sudėliojus jose kitus akcentus, natūralu, kad pakito ir egzaminavimo tvarka. Ir nors dėl jos kai kuriems šalies protingiesiems kyla abejonių, tvarka po pokyčių – atrodo priimtinesnė nei anksčiau buvusi.

Tiesa, su egzaminais ir nauja jų tvarka susiję ne tik lietuviai. Visi pakeitimai galioja ir tautinių mažumų mokyklų mokiniams. Priėmus naują Švietimo įstatymą, pakito programos ir jiems, atsirado daugiau lietuvių kalbos pamokų, o po dvejų metų šie mokiniai laikys tokį pat brandos egzaminą, kaip ir lietuviai. Tai paskelbus tarsi atominė bomba sprogo. Švietimo ir mokslo ministras nespėjo spausdinti laiškų rugsėjo 1-ajai ir siuntė juos kiekvienam rusui, baltarusiui, lenkui, auginančiam į mokyklą einantį vaiką.

„Bėda! Bėda!” – rėkė daugelis. Protestavo prie Prezidentūros. Ir prie Seimo. Ir ne kažką tepasiekė. Pasiekė nelietuviai politikai, išnaudoję šiuos riksmus savo rinkimų kampanijos pradžiai, kartu su šaukiančiaisiais pakėlę ranką su dviem atlenktais pirštais ir palinkčioję galva į tų šūksnių ritmą.

Netrukus viskas nurimo. Patyliukais susitikinėjo lietuviai svarbieji su lenkų (kėlusių didžiausią triukšmą) atstovais ir priėmė visokių sprendimų. Arba išsišnekėjo ir išsiaiškino santykius.

O mokiniai su savo tėvais taip ir liko. ištvers visi puikiai tuos egzaminus, nes ir nuolaidų šių vykdymo bei vertinimo tvarkoje turės. Tačiau į tas nuolaidas, kaip paaiškėjo, verta žvelgti atsargiai. Kur link jos veda? Ar tik ne prie taip visų nemėgstamo ir su purvais maišomo (kad tik nesimatytų) žodžio –„diskriminacija“.

Nebandydami nuspręsti, kas čia teisus, galime pasakyti, kad šis, švelniai tariant, bruzdėjimas pavirto dideliu ir skaudžiu ginču, suskaldžiusiu politikus, mokytojus, mokinius, jų tėvus. Negana to – stebėtojus, kurie lygiai taip pat užėmė skirtingas stovyklas. Jei būtų sniego, ir gniūžtėm būtų apsimėtę.

Sunerimę buvo ne tik mokiniai ir jų tėvai, bet ir stropuoliai mokytojai: kaip čia nutiko, kad ministerija su jais nesitarė. Nei dėl tautinių mažumų mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros programos, egzaminų, nei dėl kitų mokomųjų dalykų (istorijos, geografijos), kuriuose temas apie Lietuvą reikės dėstyti lietuviškai, o pasirengti tam – nėra laiko.

Tačiau, kaip sakė viena mokytoja, „protestui ir jo organizavimui paskirtas laikas neefektyvus tikrosios mokytojo misijai. Daug daugiau dėmesio kreipiame į nelaimingą mokytoją, su kuriuo atseit nesitarta, tačiau pamirštame apie mokinį, kuris tuo metu slankioja gatvėmis, nes, va, mokytojai protestuoja. Ar ne geriau būtų tuo metu vesti pamoką, ar rengtis pamokai?“ Primenu, kad nuomonių gali būti įvairių.

Laisvalaikis. Krepšeliai dalinami ir čia

Zenekos nuotrauka

Krepšelis – šen, krepšelis – ten, kaip tik prieš Kalėdas. Nuo šių metų turime jau ne tik studento, mokinio, bet ir pasirenkamojo ugdymo krepšelį – neformaliajam ugdymui bei formalųjį švietimą papildančiam ugdymui skirtą. Štai ir rezultatas diskusijų, trukusių kelerius metus.

Rugsėjį keturi rajonai – savanoriai pradėjo bandymus: kaipgi veikia ši, naujai suregzta, sistema. Kai bandymų poligonas užsidarys, sistemos klaidos – pataisytos, prie egzistuojančios tvarkos bus pridėti patobulinimai ir papildymai, ateinančių metų rugsėjį pasirenkamojo ugdymo sistema pasieks ir kitus rajonus.

Aukštasis mokslas. Universitetai keičiasi?

Šių metų užduotis aukštosioms valstybinėms mokykloms – pakeisti savo teisinį statusą ir įtvirtinti jį naujuose statutuose. Iki 2011 metų pabaigos liko vos kelios dienos ir štai visos aukštosios mokyklos tai jau padarė: su terminu suspėjo ir turi naujus statutus. Išimtis – Vilniaus universitetas.

Zenekos nuotrauka

Universitetas statutą sutiko keisti, tačiau su kai kuriais įstatyme numatytais punktais nesutiko. Įvertinę savo stiprybes ir įsišaknijusias tradicijas– tik Vilniaus universiteto statutas yra patvirtintas įstatymu – universiteto žmonės sukilo ir pasakė, kad nesutinka su tarybos formavimo tvarka, prašo, jog ministro skiriamus universiteto tarybos narius turėtų patvirtinti Senatas, kuris dalyvautų ir priimant svarbiausius sprendimus. Universiteto poziciją galite rasti štai čia.

Kaip teigia ŠMM, šis universitetas nėra atlikęs nė vieno Mokslo ir studijų įstatyme numatyto pertvarkos žingsnio. O štai kiti – jau ir naujas tarybas turi, kai kurie – ir rektorius, dar kiti – net pavadinimus keitė.

Naujos tarybos suformuotos 17 aukštųjų mokyklų. Jas turi 11 universitetų ir 12 kolegijų. Yra 2 universitetai ir 1 kolegija, kurių tarybos dar nesuformuotos. Tiesa, visos aukštosios mokyklos surinkti tarybas ir atrasti vadovus turi iki naujų metų. Taigi kai kurie darbai, kaip matyti, bus atliekami skubos tvarka. O kas skubos darbą gena?

Summa summarum visas valdymo pertvarkas įgyvendino 13 aukštųjų mokyklų – 8 universitetai ir 5 kolegijos.

Kai kurie šių unviersitetų net pavadinimus keitė. Tarkime, Žemės ūkio universitetas pasivadino Aleksandro Stulginskio universitetu, o va Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) nusprendė tapti Lietuvos Edukologijos universitetu (LEU). Tiesa, kaip vadinti VPU dar neaišku, nes universitetas lyg slepia savo naująjį vardą ir žiniasklaidoj dažniau prisistato VPU nei LEU.        

Universitetai. Laukiam nesulaukiam

Nors aukštųjų mokyklų reforma žingsnis po žingsnio juda į priekį, ir Švietimo bei mokslo ministerija tvirtina, kad viskas vyksta pagal planą, yra vienas dalykas, ko nepavyko pasiekti. Vienu šalutinių reformos efektų turėjo tapti universitetų ir kolegijų jungimasis. Ir tai padarė tik keli universitetai – Kauno medicinos universitetas ir Veterinarijos akademija tapo Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.

Zenekos nuotrauka

Visi kiti – išgirdę apie jungimąsi, išberia bent po dešimt argumentų, kodėl to daryti nereikia, ir patyliukais dingsta iš viešumos. Atėjus laikui (kilus reikalui), argumentus vėl pakartoja. Pasiklausius atrodo, kad ir studijų kokybė universitetuose yra be priekaištų, o kiekvienas akademinės bendruomenės narys trypčioja iš džiaugsmo – vien dėl priklausymo šiai kastai. Argumentų prieš šias faktų ritiniais apsuktas kalbas lyg ir nėra. Tačiau tai šen, tai ten vis kažką nugirsti: apie pažinčių kultą, apie darbo vengiančius dėstytojus, nesąmoningus tvarkaščius, naujojo kreditų supratimo neatitinkančius studentų krūvius, o ir pačius studentus – pasyvius kaip medinės pliauskos, laukiančios, kol sudegs (per sesiją). Ir tada atrodo, kad iš to milžiniško kokybės luito tikros kokybės – tik menkas trupinėlis. Ir tas – tik dėl tos mažumos žmonių aukštosiose mokyklose, kurie dažniausiai tik pakraipo galvas, išgirdę ką nemalonaus, ir vėl neria pas studentus. Ir tuos, kurie, pavyzdžiui, medžiagos apie naująsias medijas tikrai neima iš senesnių nei visagalis internetas prancūzų knygų.

Nesulaukęs daugiau žinių apie planuojamus sujungimus, A. Kubilius subūrė grupę ekspertų, kurie pateikė rekomendacijas, kokiomis kombinacijomis universitetus sujungti būtų naudingiausia. Ekspertai pasigilino ir paaiškino, kad vis dėlto Vilniuje ir Kaune geriausia turėti po vieną universitetą. Vienas ekspertų grupės narys papasakojo apie pagrindinius argumentus, kuriais remiantis ekspertai pateikė būtent tokias išvadas.

Vykstant diskusijoms apie universitetų jungimus, teko nugirsti, kad visi šie užmojai žlugs, net 300 dienų nepraėjus. Trina delniukus ir deda visas viltis į Seimo rinkimus, vyksiančius 2012 m. spalio 14 d., visi nepatenkinti. Gal ne taip piktai, tačiau apie tai kalba ir europarlamentaras Leonidas Donskis. Jokia reforma, anot jo, čia nevyksta. Va taip.

Universitetai. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rinkimai

Laukiam, laukiam ir šito niekaip nesulaukiam. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius – kaip išganymas tiems, kurie kovoja už šviesią teisybę tamsiuose universitetų koridoriuose.

Zenekos nuotrauka

Skelbta, kad šis žmogus turėtų būti išrinktas iki naujųjų. Tik tak, tik tak – liko devynios dienos. O žinių apie naująjį kontrolierių kaip nėra, taip nėra. Pasirodo, kad, atrinkus septynis kandidatus, penki atkrito ir teliko du. Tačiau gruodžio 12 d., pristačius juos Lietuvos mokslo tarybai, reikiamo balsų skaičiaus negavo nė vienas: nei Atviros visuomenės fondo studijų stipendijų programų skyriaus Londone direktorės pavaduotoja dr. Audronė Uzielienė, nei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kineziologijos ir sporto medicinos katedros vedėjas prof. Alfonsas Vainoras.

Kaip sakė Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus, taryba pasigedo aiškaus ir tarptautine praktika pagrįsto akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus instituto suvokimo, taip pat – gilesnio supratimo apie Lietuvos problemas akademinės etikos srityje.

Rezultatas: konkursas bus skelbiamas iš naujo. Apie šią poziciją kalbama jau dvejetą metų, jei ne daugiau. Nusprendus, jog Lietuvos mokslo taryba nepajėgi atlikti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareigų, pradėta kalbėti apie kontrolierių, tačiau 2010 m. rugsėjį, pateikus Seimui svarstyti naujos institucijos gimimo projektą, šis buvo atmestas.

Antras svarstymų kartas nesumelavo, taigi dabar teliko atrasti sąžiningų ir šį reikalą išmanančių žmonių. Atrodo, sekasi sunkiai.

Pabaigai pora linktelėjimų ir linkėjimas. Kad mokėtume rupų lietuvišką keiksmą.  Kad išmokytume jo rusą, lenką, ar baltarusį. Kad iš atsakingųjų iškvostume, ar ta žadėta studijų kokybė (kada nors) pasibels į duris. Kad pasitikslintume, ar kur tamsiame sandėliuke tarp plagiatų neprašapo Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius.

Kristina Urbaitytė