Nuotrauka iš eFoto.lt

Kaip žinia, skaudžiausiai sąmoningą lietuvį žeidžia ne gerbūvio stoka, bet emigracija, tautos išsiskaidymas. Kartu tai mįslingas mūsų dabarties reiškinys, labai ir ypatingai lietuviškas. Žinome du dalykus – esame labiausiai „išsivaikščiojantys“ iš aplinkinių tautų, nors tai, kas vadinama gyvenimo lygiu, nerodo, kad esame skurdžiai – greičiau vidutiniai. Dar žinome, kad esame liguistai pesimistiški. Įprastiniai migracijos aiškinimai, tinkantys kitiems, mums visai arba iš dalies netinka, nes neužkabina giliau. Kodėl mes, sėsliausia Indoeuropos gentis, gimusi ten, kur gyvename, virtome migruojančia į nebūtį populiacija, rudeniniais paukščiais, liūdnais klyksmais palydimais į padangtės tolius...?

*

Yra toks keistas žodis – butšaknis [sm. (1) sūnus, kuriam atitenka ūkis po tėvo galvos: Šitai mano bùtšaknis paaugs Grg.- LKŽ]. Šiaip jis išlikęs tik Žemaitijoj, bet iš tikro tai labai senas baltiškas žodis, kurio prasmė yra žymiai gilesnė ir platesnė nei paveldėtojo. Pvz., prūsai turėjo Butsargs – namų sargas. Reikia žinoti, kad senovinė žodžio „butas (buta)“ reikšmė yra ir namas, troba, sodyba, ūkis, gyvenimas, būtuvė.

Taigi, skleidžiant šį žodį, butšaknis reiškia ne tik paveldėtoją, bet ir būtuvės sargą, atsakingą už jos išlikimą, kitiems šeimos/kiemo/ kaimo nariams išsivaikščiojant pasviečiais.

Butšaknis, butsargis privalo žūt būt likti, saugoti protėvių dvasią, ne tik buitį, namus. Jis yra sargas amžinų vertybių, jis vertikaliai surištas su žeme, su gimtine, jos buitim ir būtim, jis yra tas, kurio šaknis yra giliausia, tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu. Kai, užėjus sumaiščiai, silpsta genties ryšis su būtuve, jis privalo atlaikyti negandas ir nepalikti sargvietės. Jis yra vertikalės žmogus, gyvenąs trimatėje erdvėje, kai tuo tarpu silpni jo gentainiai buvoja ir skursta dvimatėje plokštumoje. Kažkada ir jie gal turėjo šaknį, greičiau šaknelę, bet ji buvo per silpna išlaikyti ryšį su gimtine siaučiant istorijos skersvėjams. Gal jie nėra dėl to kalti, gal kalti yra jų tėvai ir protėviai, neįdiegę jiems genetiškai tvirtos sąsajos, gal juos paliko tėvas, gal juos pametė motina, gal jie buvo pragerti ar parduoti, arba atvirkščiai - buvo aprūpinti, bet nemylimi, gal jie buvo vežiojami po antaljas ir maljorkas, net nežinodami, kur yra Ladakalnis ir kas tebeauga Stelmužėj. Bet juk žmogus ir yra tam žmogus, kad pergalėtų lemtį, kurios vardas – prigimtis, o ne skrietų pavėjui kaip tas stepių ir tyrų augalas perekati-pole, nesugebąs niekur įleisti šaknies. Gal kaltas mūsų archainis sėslumas (kuris išties yra stiprybė), kai norisi pamatyti, kas gi vistik yra ten, už Didžiosios Girios tankmių, už devynių kalnų ir upių. Tačiau šis nekaltas noras pasidairyti „po svietą“ gali virsti liguistu smalsavimu ir tapti pavojingu, ypač kai šaknelė dar nesutvirtėjusi, kai smalsaujantis yra dar tik Jonelis kvailelis..

Atsimenu nakvynę Čikagoje, pas vienus dorus žmones, jau senokai gyvenančius Market-parko prieigose. Atrodė lyg ir pritapę – turėjo darbą saldainių fabrike, naktinėj pamainoj, namus, bet mums atsisveikinant vienas jų liūdnai tarė – „tai grįžtat...Jūs tai gyvenat, o mes...“. Tačiau išvažiavo juk savo noru, vieni pirmųjų, kai tik prasivėrė geležinė uždanga.

*

Ir dar - ar nesusimąstėme, kodėl pokario emigrantai, karta, istorijos audrų ištremta anapus atlantų, sugrįžę į Lietuvą, iš esmės neprigyja. Tai – šių žmonių tragedija, dėl kurios jie, be abejo, nekalti. Jie, kurie anapus vandenyno sukūrė kitą Lietuvą, atiduodami jai geriausią savo sielos dalį, niekada jos neišsižadėdami...Brazdžionis nėra nei vienos eilutės parašęs ne apie Lietuvą, nors didesniąją savo gyvenimo dalį pragyveno įstabaus grožio krašte – Kalifornijoje. Marius Katiliškis po sunkios darbo dienos fabrike eidavo prie savo berželių, kuriuos buvo pasisodinęs sklypo pakrašty. Emigracijoje buvo parašyta daugiau kaip šimtas romanų, bet tik keletas jų – ne apie Lietuvą. Lietuva jiems, o vėliau ir jų vaikams buvo alfa ir omega, sapnų ir svajonių žemė, į kurią sugrįžti buvo esminė egzistencinė nuostata. Ir štai – stebuklas, griūva geležinė uždanga, jau galima... Ir jie grįžta, jie nėra naivūs, jie supranta, kad bus pereinamasis laikotarpis, kad bus išbandymų, kad reikės priprasti ir perprasti neįprastą sociumą. Ir – nepritampa, vienas po kito, tyliai rezignuodami, tarsi gėdydamiesi keliauja atgal, šįkart jau negrįžtamai. Išimtis – senukai, atvažiavę čia numirti. Matydavome koncertuose ir kitose viešumose dvi žilas šviesias galvas, Bradūnų porelę, visada kartu ir visada švytinčius, nebėra Juozo Kojelio ir jo prisiegos, ir daugelio kitų, grįžusių tam, kad čia, gimtinėj, liktų gulėt jų kauleliai. Bet tie, kurie grįžo čia ne numirti, bet gyventi – neprigijo. Grįžę iš sibirų – prigijo, vėl įsibūtino, o anie – ne, išskyrus vieną kitą išimtį. Daug prirašyta ir primąstyta apie šio keisto reiškinio priežastis, bet taip iki galo ir neperprasta. Ne ką gali paaiškinti ir jie patys – tiesiog neprigyta.

Vėl grįžkime prie šaknies įvaizdžio. Ką reiškia turėti šaknį? Tą ir reiškia – gyvenu čia, šičia, kaip medis – yra kamienas, yra šakos, yra ir šaknis. Ką reiškia išrauti šaknį? Tą ir reiškia – save išraunu ir perkeliu kitur. Kaip medį.

Mums negalima išvažiuoti. Nepadės jokie samprotavimai ir mandravimai apie buvimą lietuviu bet kur, nepadės jokie skaipai. Mums negalima išvažiuoti, jei norime gyventi, o ne gyvalioti, jei norime būti, o ne buvoti... Gerai tai ar blogai, protinga tai ar kvaila, bet taip yra, ir tiek. Tiesiog taip yra, nes esi lietuvis. Arba nesi.

Butsargis yra toks. Niekas negali jo priversti palikti būtuvę, nes tai yra jo gyvenimas, o jos netekti jam yra negyventi. Jis žino – išrovus šaknį, jis mirs. Todėl gentis yra gyva dėka butsargių, yra gyva, kol jų yra. Ir čia nieko nereiškia skaičiai, arba tai, kas vadinama demografija, nes yra kai kas svarbesnio – tai tęstinumas. Ir gamtoje populiacija išlieka, jei užtikrinamas tęstinumas. Jos narių skaičius gali sumažėti, gali netgi peržengti pavojingą genties fizinio gyvybingumo ribą, bet gentis išliks, jei bus užtikrintas ir apsaugotas ontologinis tęstinumas, kuris yra svarbesnis už genetinį. Galima eiti ir dar toliau – šis gamtinis procesas turi ir savaip teigiamą pusę. Kalbant žiauriai, gentis, taupydama jai suteiktą gyvybinę energiją, tokiu būdu apsivalo, separuoja individus pagal jau minėtą tęstinumo kriterijų, atsiedama silpnuosius narius, palikdama tik tuos, kurie įstengia tęsti. Gal tokiu drastišku būdu, prarandant kiekybę, atitaisomas įprastinis ir būtinas genties išlikimui tautos ir liaudies santykis. Kam šitai per žiauru, gali prisiminti, kokiais laikais gyvename, kai viešpatauja atrankos jėgos, vadinamos konkurencija, kai nevaldomai siautėja prigimties gaivalai, perkelti į ūkio gyvenimą, valstybių bei tarpusavio santykius, kultūrą ir etikos likučius. Tokioje aplinkoje dvasinis gyvastingumas, kuris ir yra svarbiausias tęstinumo sandas, yra daug svarbesnis už fizinį išlikimą, kūniškąjį tęstinumą, nes tik jis, o ne demografiniai milijonai gali užtikrinti tautos esą ir būtį.

*

Žinia, šitaip mastyti – nekrikščioniška, gal netgi rasistiška. Be abejo, silpnuosius reikia ne smerkti, bet jų gailėtis, suprasti ir atjausti. Tačiau žinoti, kaip yra išties, žinoti kas yra kas – būtina. Silpnasis turi suvokti, kad labai daug ir nuo jo priklauso, stiprusis – įsikirsti sau, kad teisti silpnąjį – ne jo darbas. Jo darbas, jo pareiga, jo garbė – stovėti sargyboje. Būti butšakniu, butsargiu, o jei reikia – ir butšuniu, jei niekadėjai kėsintusi į tavo būtuvę. Būti trimačiu, erdviniu. Nebūtinai Hermiu Trismegistu, triskart galinguoju, galima būti ir lietuviškuoju Mykoliuku iš vaižgantinių raštų, tariamai nuolankiu ir pasyviu, visuomenės nuomonės nublokštu į provincijas ir marginalijas, o išties galingu ir nenugalimu savo vidine nuostata bei jėga, atremta į šaknį, į virkštį, į tautos įsčias ir esą.

*

jie stato namus iš molio

dainuoja dainas senolių...

Jie jau vėl randasi, jie ir yra tikrieji naujalietuviai, jų jau yra, ypač tarp jaunų žmonių, sukūrusių net ir bendruomenes. Nes jų visada ir buvo, jie niekada nedingo, nes mes – to įrodymas. Jei mes dar esame, tai dėka jų - reiškia jų būta. Patys juos sau įsivardinkime, pradedant nuo gerai žinomų, kurių atvaizdai ant pašto ir kitų ženklų, ir baigiant tais, iš jūsų aplinkos, iš jūsų biografijos, niekam nežinomais, bet kuriems esate dėkingi už tai, kad užaugote, išsiugdėte pilnaverčiais, trimačiais, lietõs vyrais ir moterimis. Tai jie, šaknies žmonės, yra Lietuvos sargybiniai, jos ateitis, jie atkurs bei sukurs Lietuvą – tą pačią, bet kaskart vis kitą, amžiną...

Priedas:

Devyni Butšaknio priesakai

Butšaknis – tai tas pats, kaip homo istoricus

Butšaknis – tai tas pats, kaip lietõs vyras

Butšaknis – tai tas pats kaip lietuvis - naujalietuvis ir senlietuvis vienu metu

Butšaknis neturi bijoti nei kryžiaus nei svastikos. Kryžius jį saugo nuo velnio, o svastika gaivina jo esą.

Butšaknis žino, kad jis yra ne tik Lietuvos, bet ir senosios Europos sargybinis.

Butšaknis moka goglinėti po girią, ir guglinėti nepasiklysdamas interneto tankmėse.

Butšaknis neišsigando caro žandarų, neišsigąs ir gender‘ių.

Butšaknis neįsižeidžia genderistų pavadintas mammal, žinduoliu, bet jis nėra mėmė ir nesileidžia maustomas.

Butsargis yra tiesiog Žmogus – toks, kokiu jį sumąstė Dievas. Todėl jį dar galima vadinti Dievsargiu. Enchiridione, viename išsamiausių prūsistikos paminklų, yra citata iš Šv. Rašto prūsų kalba:

„... turei niebwinūts būton, Ainassei gennas wijrs, Alkīns, Rāms, Aulāikings, Reidewaisines, Mukinewis, kai ains Butsargs Deiwas...“

Jei pritaikytume Butsargiui, tai:

„..turi būti nekaltas (neapkaltintas, neteistas), vienõs žmonos vyras, blaivus, romus, santūrus, norvaišis (labai vaišingas), mokintojas (mokantis mokyti), Dievo namų sargas...“ (Leto Palmaičio rekonstrukcija).