Labas, gerbiamasis skaitytojau,

pasauliui švenčių išvakarėse vis labiau ruošiantis pasitikti Kalėdų džiaugsmus, siūlau peržiūrėti tas savaitės tekstines skiautes, iš kurių galėtume pasiūti gražų dovanų maišioką.

Tokį mielą kaip straipsnis apie Neringos vėtrunges, sugretinantis medinį paveldą su „feisbuku“. Kiek toks palyginimas prasmingas, atskleidžia pats tekstas.

Bronio Savukyno, ilgamečio „Kultūros barų“ žurnalo redaktoriaus, vardo premija šiemet skirta Kęstučiui Šapokai. Šio žmogaus recenzijos išties labai pagyvino ne tik dailėtyros sritį, bet ir suteikė papildomų niuansų kultūrinių reiškinių refleksijai. Tokie reikalai vyksta Vilniuje.

O štai 2011-ųjų Kauno realijas apibendrino Valdas Kilpys. Galbūt ten nerasime išsamių komentarų, tačiau pagrindinės problemos įvardytos taikliai. Džiaugsmai – irgi. Žvelgiama gerbiančio ir miestą, ir save kauniečio akimis. Nors paskutinis teksto sakinys liudija kartėlį, kuris net iš kito miesto žiūrint atrodo pernelyg jau kiek per stipri stilistinė priemonė...

Jau kurį laiką po Lietuvą klajojanti, iš Nacionalinės dailės galerijos paleista nuostabi dailininko Algimanto Švėgždos paroda dabar eksponuojama Šiauliuose. Pavydžiu tiems, kas Saulės mieste ir apsilankys – vertinga.

Kinematografininkų sąjunga prizu šiemet pagerbė Rūta Oginskaitę. Kino kritikė apdovanota už knygą „Nuo pradžios pasaulio“, atskleidžiančią įsimintiną lietuvių poetinės dokumentikos pradininko Roberto Verbos ir jo epochos portretą.

Žydišką Vilniaus kultūros tradiciją sustiprins atidaroma viešoji biblioteka. Joje, pasak pranešimo spaudai, bus galima naudotis „Lietuvai perduota daugiau kaip 5000 vertingų knygų kolekcija“, kurią sudaro žydų autorių ir autorių, rašančių apie judaizmą, knygos.

Česlovo Milošo metų minėjimams baigiantis atrodo, kad jau viskas, kas reikalinga ir nereikalinga, apie šį poetą pasakyta. Tačiau kas kartą atsiranda vis naujų tekstų, su kuriais verta susipažinti ne tik milošologams. Pavyzdžiui, iš žurnalo „Pašvaistė“ perspausdintas Donato Puslio straipsnis arba verstinis paties kūrėjo interviu.

Kęstas Kirtiklis nebe pirmą kartą rašo miesto tematika. Ką mums reiškia mūsų miestai, ar apskritai ką nors, nors ką reiškia?.. Iš kur mūsų polinkis menkinti savuosius, lyg tie svetimieji teiktų atgaivą...

Tomas Vaisieta aprašo konferenciją LLTI, bandydamas atsakyti, kodėl groteskas taip nemėgstamas šalyse, kur yra diktatūriniai režimai. Grotesko ten nemėgsta, bet ezopinės kalbos išmokstama greitai. Bent paprasti piliečiai tikrai suvokia daugiau reikšmių. Ir tos nuovokos visos totalitarinės valdžios bijo labiausiai, nes anksčiau ar vėliau tai tampa veiksmu, nukreiptu prieš valdančiuosius.

Savaitgalį mirė garsi dainininkė Cesaria Evora. Jos muzika turėjo daug gerbėjų. Daug kam teikė ir tebeteikia paguodą jausmingos jos dainos.

Latvių literatūros realijos atsiskleidžia interviu su tos šalies prozininke Inga Žolude. Iš pokalbio galima suprasti, kad moterų proza Latvijoje atsigauna. O Lietuvoje?..

Kiek vietos šiuolaikinėje mokykloje užima literatūra? Kaip jos mokyti? Į šį klausimą  „Metų“ žurnale bandė atsakyti lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis. Ko gero, pavyko bent paliesti nemažai sričių, apie kurias reikėtų kalbėti dažniau ir daugiau. Citata iš dariaus Kuolio apibendrinančių pastabų: „Regis, mes šiandien pernelyg grumiamės dėl kai kurių „kietų“ pozicijų, o iš tiesų lietuvybėje turėtume tilpti visi – su savo skirtybėmis, savo požiūriais, ir džiaugtis tokia įvairove. (...) Kalbant apie lietuvių kalbą ir literatūrą mokykloje derėtų vengti „kietų“ nuomonių, kurios stumtų mus į apkasus, kurios neigtų konstruktyvaus dialogo galimybę.“ Šventa tiesa. Bet argi lengva jos laikytis?

Prie puošnesnių tekstų tinka ir originalus Malvinos Jelinskaitės tekstas, skirtas aptarti parodas „Vartų“ galerijoje. Kartais tas originalumas apsunkina prie žurnalistinių seklumų įpratusį skaitytojo suvokimą, tačiau ne visi straipsniai turi būti paprasti. Kaipgi artėjančios šventės be paslapčių?..

Be muzikos artėjantis metas taip pat neįsivaizduojamas. Ypač daug į ekranus bus eksportuojama lengvesnio žanro muzikos, - įskaitant estradinę. Čia galėtų praversti Kazimiero Šiaulio samprotavimai apie tokio tipo dainas.

„Muzikantas turi mokėti groti viską“. Tokia grupės „Saulės broliai“ narių nuomonė. Panašu, kad jie nejuokauja. Bent taip atrodo, perskaičius pokalbį su jais.

Aną savaitę paaiškėjo dar viena gera naujiena. Kalėdoms Švedijos ambasada su padėjėjais paskyrė švediškų knygų vaikams. Jos pasieks 42-iejų Lietuvos kaimo bibliotekų mažuosius skaitytojus.

Taip pat galima pasidžiaugti, kad šventėms Vilniaus Bernardinų bažnyčioje nuimti pastoliai, tapo gerokai erdviau ir, svarbiausia, aišku, dėl ko teko laukti, – po restauracijos šventovė atrodo nuostabiai. Apie tai yra žinutė ir mūsų inteneto dienraštyje.

Apie tapybos meistrą Fra Andželiką publikaciją parengė Ona Kvašytė. Klasiką pažinti ir priminti galima visada.

Teatre – irgi šis tas apie klasiką. Gogoliški akcentai pasiekia per režisierių Rolandą Atkočiūną. Pažiūrėjus šiuos vaizdus, siūlyčiau užmesti akį ir į kitokio žanro paveiksliukus – išleistas naujas grupės „Gyvai“ vaizdo klipas.

Savaitės skiautinių apžvalgą ir maišo dovanoms siuvimą baigiu trimis publikacijomis apie literatūrą. Pirmoji – pokalbis su rašytoju Julianu Barnesu apie literatūros dalykus. Antroji ir trečioji yra metinės apžvalgos. Viena jų skirta lietuvių literatūrai, kita apžvelgia pokyčius platesniame užsienio knygų leidybos pasaulyje.

Štai ir turim savaitės maišioką iš skiautinių. Belieka prisiminti, ką į jį žadėjau dėti... Bet apie dovanas – kitą savaitę...

Mielų švenčių!