„Kai politiniai lyderiai susitinka gelbėti euro ir Europos Sąjungos, tą patį turėtų daryti ir religiniai lyderiai. Todėl atvykstu į Romą – kalbėti apie bendrus susirūpinimą keliančius dalykus audiencijoje pas popiežių ir Grigaliaus universiteto rengiamose diskusijose“, – Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose rašo Tautų Sandraugos suvienytų judėjų kongregacijų vyriausias rabinas Jonathanas Sacksas, Didžiosios Britanijos Lordų rūmų narys.

Idėja gali pasirodyti absurdiška. Ką turi bendro religija su ekonomika, dvasingumas su finansų institucijomis? Atsakymas yra toks: rinkos ekonomika turi religines šaknis. Ji atsirado hebrajų-krikščionių vertybėmis persmelktoje Europoje.

Kaip išryškino Harvardo ekonomistas Davidas Landesas, iki XV amžiaus Kinija buvo pažangesnė, palyginti su Vakarais, įvairiose technologijų srityse. Tačiau ne joje gimė modernusis mokslas ar industrinė revoliucija. Kaip tvirtina Landesas, Kinija neturėjo tų vertybių visumos, kurias Europai davė hebraizmas ir krikščionybė.

Tarp rinkos ekonomikos ir Biblijoje išdėstytų vertybių yra tikslus atitikimas. Materialinė gerovė yra dieviškas palaiminimas. Skurdas traiško kūną ir sielą, jį palengvinti yra šventa užduotis. Darbas yra kilnus pašaukimas, teikiantis laimę ir gėrį. Konkurencija skatina išradingumą.

Dievas kviečia, sako rabinai, būti bendradarbiais kūrinijoje. Privačios nuosavybės teisės yra laisvės pamatas. Pranašas Elijas stojo prieš karalių Ahabą, kai šis pasisavino Naboto vynuogyną. Be to, priduria Landesas, Biblija įveda linijinę laiko sampratą, skirtingą nuo idėjos apie laiką kaip ciklą, kuriame galiausiai niekas nekinta.

Pirmieji modernaus kapitalizmo finansiniai instrumentai buvo išvystyti krikščioniškų Florencijos, Pizos, Genujos ar Venecijos miestų bankuose XIV amžiuje. Maxas Weberis nubrėžė sąsajas tarp protestantiškos etikos ir modernaus kapitalizmo dvasios, Michaelis Novakas tą patį padarė su katalikybe. Žydai, sudarydami 0,2 procento pasaulio populiacijos, gavo trečdalį visų Nobelio premijų ekonomikos srityje. Kai paklausiau, rašo rabinas, vystymosi ekonomisto Jeffrey‘o Sachso, kas motyvuoja jo darbą, šis neabejodamas atsakė – „tikkun olam“, tai hebrajiškas imperatyvas gydyti, tobulinti pasaulį. Šiuolaikinės ekonomikos gimimas yra neatskiriamas nuo savo hebrajiškų-krikščioniškų šaknų.

Tačiau tai nėra stabili pusiausvyra. Rinka minuoja tas vertybes, iš kurių gimė. Vartotojiška kultūra yra priešinga žmogaus orumui. Uždega troškimus, užminuoja laimę, silpnina instinktų tenkinimo tvardymą ir padaro aklus prieš gyvybinės reikšmės skyrimą tarp daiktų kainos ir jų vertės.

Dabartinės krizės centre naudoti instrumentai yra tokie sudėtingi, kad vyriausybės, kontrolės institucijos, o kartais ir patys bankininkai nesuprato jų pažeidžiamumo. Tie, kurie drąsino imti paskolas be pajėgumų grąžinti, nusikalto tuo, kas Biblijoje vadinama „kliūties aklam pakišimu“.

Individualios ir kolektyvinės skolos Amerikoje ir Europoje turėjo pasiųsti aliarmo signalą visiems, kuriems pažįstami bibliniai šabo ir jubiliejiniai metai, nukreipti būtent prieš pavojų, kad žmonės įklius į skolos spąstus. O šie yra dar didesnio blogio simptomas: rinkos traktavimo kaip tikslo, o ne kaip priemonės. Biblija pasiūlo įtaigų pavyzdį apie tai, kas nutinka žmonėms nustojus auksą laikyti mainų priemone ir pavertus jį garbinimo objektu. Tai pavadina „aukso veršiu“. Jo antidotas yra šabas, viena iš septynių savaitės dienų, kai nedirbama ir nesamdoma, neparduodama ir neperkama. Tai laikas, kuris skiriamas dalykams, turintiems vertę, bet neturintiems kainos: šeimai, bendruomenei, padėkai Dievui už tai, ką turime, vietoj rūpinimosi tuo, ko trūksta.

Stabilizuoti eurą yra vienas dalykas, gydyti jį supančią kultūrą – kitas. Pasaulyje, kuriame materialinės vertybės yra viskas, o dvasinės – niekas, negims stabili valstybė ar gera visuomenė. Atėjo laikas atskleisti hebrajišką-krikščionišką žmogaus orumo etiką. Žmonija nebuvo sukurta, kad tarnautų rinkoms. Rinkos buvo sukurtos, kad tarnautų žmonijai.