Jonathan Sacks. Moderniosios ekonomikos religinės šaknys
„Kai politiniai lyderiai susitinka gelbėti euro ir Europos Sąjungos, tą patį turėtų daryti ir religiniai lyderiai. Todėl atvykstu į Romą – kalbėti apie bendrus susirūpinimą keliančius dalykus audiencijoje pas popiežių ir Grigaliaus universiteto rengiamose diskusijose“, – Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose rašo Tautų Sandraugos suvienytų judėjų kongregacijų vyriausias rabinas Jonathanas Sacksas, Didžiosios Britanijos Lordų rūmų narys.
Idėja gali pasirodyti absurdiška. Ką turi bendro religija su ekonomika, dvasingumas su finansų institucijomis? Atsakymas yra toks: rinkos ekonomika turi religines šaknis. Ji atsirado hebrajų-krikščionių vertybėmis persmelktoje Europoje.
Kaip išryškino Harvardo ekonomistas Davidas Landesas, iki XV amžiaus Kinija buvo pažangesnė, palyginti su Vakarais, įvairiose technologijų srityse. Tačiau ne joje gimė modernusis mokslas ar industrinė revoliucija. Kaip tvirtina Landesas, Kinija neturėjo tų vertybių visumos, kurias Europai davė hebraizmas ir krikščionybė.
Tarp rinkos ekonomikos ir Biblijoje išdėstytų vertybių yra tikslus atitikimas. Materialinė gerovė yra dieviškas palaiminimas. Skurdas traiško kūną ir sielą, jį palengvinti yra šventa užduotis. Darbas yra kilnus pašaukimas, teikiantis laimę ir gėrį. Konkurencija skatina išradingumą.
Dievas kviečia, sako rabinai, būti bendradarbiais kūrinijoje. Privačios nuosavybės teisės yra laisvės pamatas. Pranašas Elijas stojo prieš karalių Ahabą, kai šis pasisavino Naboto vynuogyną. Be to, priduria Landesas, Biblija įveda linijinę laiko sampratą, skirtingą nuo idėjos apie laiką kaip ciklą, kuriame galiausiai niekas nekinta.
Pirmieji modernaus kapitalizmo finansiniai instrumentai buvo išvystyti krikščioniškų Florencijos, Pizos, Genujos ar Venecijos miestų bankuose XIV amžiuje. Maxas Weberis nubrėžė sąsajas tarp protestantiškos etikos ir modernaus kapitalizmo dvasios, Michaelis Novakas tą patį padarė su katalikybe. Žydai, sudarydami 0,2 procento pasaulio populiacijos, gavo trečdalį visų Nobelio premijų ekonomikos srityje. Kai paklausiau, rašo rabinas, vystymosi ekonomisto Jeffrey‘o Sachso, kas motyvuoja jo darbą, šis neabejodamas atsakė – „tikkun olam“, tai hebrajiškas imperatyvas gydyti, tobulinti pasaulį. Šiuolaikinės ekonomikos gimimas yra neatskiriamas nuo savo hebrajiškų-krikščioniškų šaknų.
Tačiau tai nėra stabili pusiausvyra. Rinka minuoja tas vertybes, iš kurių gimė. Vartotojiška kultūra yra priešinga žmogaus orumui. Uždega troškimus, užminuoja laimę, silpnina instinktų tenkinimo tvardymą ir padaro aklus prieš gyvybinės reikšmės skyrimą tarp daiktų kainos ir jų vertės.
Dabartinės krizės centre naudoti instrumentai yra tokie sudėtingi, kad vyriausybės, kontrolės institucijos, o kartais ir patys bankininkai nesuprato jų pažeidžiamumo. Tie, kurie drąsino imti paskolas be pajėgumų grąžinti, nusikalto tuo, kas Biblijoje vadinama „kliūties aklam pakišimu“.
Individualios ir kolektyvinės skolos Amerikoje ir Europoje turėjo pasiųsti aliarmo signalą visiems, kuriems pažįstami bibliniai šabo ir jubiliejiniai metai, nukreipti būtent prieš pavojų, kad žmonės įklius į skolos spąstus. O šie yra dar didesnio blogio simptomas: rinkos traktavimo kaip tikslo, o ne kaip priemonės. Biblija pasiūlo įtaigų pavyzdį apie tai, kas nutinka žmonėms nustojus auksą laikyti mainų priemone ir pavertus jį garbinimo objektu. Tai pavadina „aukso veršiu“. Jo antidotas yra šabas, viena iš septynių savaitės dienų, kai nedirbama ir nesamdoma, neparduodama ir neperkama. Tai laikas, kuris skiriamas dalykams, turintiems vertę, bet neturintiems kainos: šeimai, bendruomenei, padėkai Dievui už tai, ką turime, vietoj rūpinimosi tuo, ko trūksta.
Stabilizuoti eurą yra vienas dalykas, gydyti jį supančią kultūrą – kitas. Pasaulyje, kuriame materialinės vertybės yra viskas, o dvasinės – niekas, negims stabili valstybė ar gera visuomenė. Atėjo laikas atskleisti hebrajišką-krikščionišką žmogaus orumo etiką. Žmonija nebuvo sukurta, kad tarnautų rinkoms. Rinkos buvo sukurtos, kad tarnautų žmonijai.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
geras straipsnis, skatina mąstyti ir pamatyti. Nes vartotojiškumas suės savo vartotojus. Jeriho rože, pasiskaityk straipsnius apie GMO pavojus. Žvelk plačiau, ne vien tik "žydai - krikščionys". Manęs -krikščionės - neįžeidžia toks žydų "išaukštinimas", jei gabūs žmonės, tai valio
Dominykai, ne "vyksta", o "tęsiasi"
Ar mes galėjom pagalvoti, stovėdami Baltijos kelyje, gindami parlamentą, kad po Atgimimo Lietuvą ir mūsų tautą užgrius tokia vieni kitiems nemeilės, tiesiog neapykantos, savanaudiškumo, godumo taifūnas. Jau 20 metų vyksta toks tautos dvasinis ir moralinis genocidas, kokio dar nebuvom patyrę.....
totalūs kliedesiai. Visiškas nonsensas. Niekur nemačiau paskolų be "mokesčių mokėtojų" garantijų. Nei USA nei Lithuania. Čia ką vėl turtingesnių impotencijos gynyba? Ir kuo tai susiję su aukso veršiu. Koks aukso veršis? Kokia moralė? Pas barbarus moralė yra viena. Vado piaras ir brendas. Žydai yra piaro meistrai. Būdami riboti, jie sugeba gauti Nobelio premijas. Bet ne iš Senojo Izraelio, o iš Vokietijos arba Vokiškos USA kilę. Aplinka su kuria susiduria - jiems leidžia piarui skleistis. Taip pat mokslui ir tikėjimui. Aplinka apsprendžia. Bažnyčios statomos piarui. Žydams kalamas "išrinktųjų" kultas - piaras. Protestantai - pirmieji nustojo piarintis, nustojo statyt Nobelinio lygio bažnyčias. Rūpinosi aplinka - statė, tvarkė, švarinosi, švietė valstiečius. Tas pats pas kinus. Iki XV a. jie švietė ir nesityčiojo iš aplinkos ir "kvailų" žmonių. Juos švietė ir t.t. O štai atėjo žydiškas-piaras. Toks didelis didelis. Net su išskirtiniu holocaustu. Na ir valgykite šį piarinį įdarą. Nors bažnyčios gražios, o holocaustas kraupus.
Niekas nebūtų davęs kreditų jokiam lietuviui, jei nebūtų nė vieno mokesčio mokėtojo.
Na ir pasityčiojo autorius iš žydų-krikščionių. Juk tokio pigaus makaronizmo pasekmė - PANIEKA kirkščionybei-žydams.
Iš tikro, autorius vertas nuoširdžios pagarbos.Paprastai ir aiškiai išdėstytos tiesos,kurios privalėjo būti mums kasdieninės.Tiesos ,nuo kurių nukrypus,belieka stačia galva kristi į bedugnę.Ką mes čia Lietuvoje ir darome.Nespėjam išropoti iš vienos krizės,kaip vėl krentam į kitą .Autorius aiškiai parodo priežastį.Tai- žemas moralės lygis.























Broliai kapucinai




















Materialinė gerovė yra dieviškas palaiminimas. Skurdas traiško kūną ir sielą, jį palengvinti yra šventa užduotis. Darbas yra kilnus pašaukimas, teikiantis laimę ir gėrį. Konkurencija skatina išradingumą. Na kas yra ta materialine gerove, ir kur turetu buti jos ribos? Jei skolinimas turetu palengvinti skurda, tai kodel jis su palukanomis? Na darbas yra geris, jei tu is jo gali gyventi. Bet jei rinkos ekonomika leidzia isvesti darbo vietas i ta pacia Kinija ir moketi zmonems centus, tai kur cia laime ir geris? Na konkurencija skatina isradinguma, bet taip pat ir kitas neigiamas emocijas, kaip antai pykti ir pavyda. Kaip Gandis sake, ant sios zemes yra pakankamai visu poreikiams, bet nepakankamai visu godumui.