2014 m. spalio 20 d., pirmadienis

Kun. Tomas Šernas. Tolerancija, viltis ir tikėjimas

2011-12-28
Rubrikose: Religija » Religija ir visuomenė  Visuomenė » Atmintis 
Kun. Tomas Šernas

Evgenios Levin nuotrauka

Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento tekstas, skirtas Vilniuje vykusios konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ sesijai „Tikėjimo laisvė tolerancijos sankryžose. Laisvos visuomenės orientyrai“.

Pradėti norėčiau oponuodamas konferencijoje nuskambėjusiai profesoriaus Jevgenijaus Dikij teiginiui, kad ypač keblu kalbėti apie toleranciją religijos srityje, nes esą kiekviena monoteistinė religija, ją rimtai traktuojant, turi savo kryptį, principus ir savo skelbimą, kurio negalima ignoruoti. Dėl šių priežasčių, konfliktinėse situacijose ieškant tolerancijos ir būtinų kompromisų, bandymai švelninti ar iš dalies keisti šiuos religinius dalykus yra sunkūs, dažnai neįmanomi. Iš to plaukia išvada, kad religinė sfera ypač nepalanki tolerancijai.

Negaliu sutikti su tokia pozicija, kuri remiasi formaliai loginiu ar net „technologiniu“ požiūriu.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienai religijai būtini atjautos, tolerancijos ir lankstumo elementai. Rimtai išpažįstantys savo tikėjimą skirtingų religijų atstovai randa būdų vienas kitą gerbti ir rasti tinkamų susitarimų. Problemų kyla tada, kai atsiranda ekonominių ir politinių ambicijų. Tuomet interesų kovoje veiksmingai naudojamasi ir religiniais skirtumais.

Žodis „tolerancija“ dažnai sakomas įvairiomis progomis, kai norima kokiu nors atveju sukurti teigiamą įvaizdį. Tolerancija yra minima, kai mažuma nori primesti savo valią daugumai ar atvirkščiai. Kyla įvairių geranoriškumo ir tolerancijos kupinų iniciatyvų, pavyzdžiui, siūlymas į moteris pagarbiai kreiptis tik vardu, kad jokie priedėliai nerodytų moters šeiminės padėties. Panašių pavyzdžių daug, ir visi jie apeliuoja į toleranciją.

Esminis klausimas: ar tolerancija yra savaiminė vertybė, kurią reikia nuolatos priminti ir kartoti kaip magišką žodį? Gal tolerancija yra tik antrinis reiškinys, kuris gimsta iš kažko konkretaus – žmogaus dvasinių vertybių?

Todėl, kai girdime žodį „tolerancija“, siūlyčiau jį „paimti į skliaustus“ ir pasižiūrėti, ką tas žodis reiškia konkrečiame kontekste. Filosofijoje toks minties veiksmas vadinasi fenomenologine redukcija. Kiekvienu atveju reikia klausti apie pamatines vertybes. Nes joks žmogus, jokia visuomenė negali nė trupučio būti be tikėjimo ir kokios nors vilties. Vienas Biblijos veikėjas, žydas Paulius, yra parašęs labai svarbius žodžius: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė“ (Kor 13, 13).

Esminis klausimas: ar tolerancija yra savaiminė vertybė, kurią reikia nuolatos priminti ir kartoti kaip magišką žodį? Gal tolerancija yra tik antrinis reiškinys, kuris gimsta iš kažko konkretaus – žmogaus dvasinių vertybių?

Šiuo atveju reikia suprasti, kad gali būti visokių tikėjimų ir vilčių.

Kai sakoma: „Kur gi jūsų tolerancija?“, reikėtų klausti, kuo pašnekovas tiki, kur jo viltis. Kokia viltis, koks tikėjimas – tokia ir tolerancija. Gal žmogaus viltis yra tautoje, ekonomikoje, banko sąskaitoje, universume (visatoje), gal euro stabilume, laisvoje meilėje ar panašiai? Štai kodėl reikia disciplinuotai elgtis su tokiais žodžiais ir sąvokomis, nes nuo to priklauso ir mūsų veiksmai. Aš žinau, kokia mano viltis, koks tikėjimas. Tokia ir mano tolerancija su netolerancija. Ar jūs žinote, kokia jūsų viltis?

Tačiau norėčiau sugrįžti į šią vietą, į šį miestą ir šią šalį. Esame buvusiame žydų bendruomenės teatre, bendruomenės, kurios 90 procentų buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. Ši konferencija vyksta Vilniuje ne atsitiktinai. Jame gyveno, dirbo, miestą kūrė įvairių tautybių, religijų žmonės, kurie turėjo savo gyvenimo viziją, ateitį.

Kiek daug tuose gyvenimuose temų gilinimuisi, apie kurias mūsų istorija dar labai nedaug šneka. Pavyzdžiui, aš, būdamas vilnietis, visai neseniai sužinojau faktą, jog Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šalia Vilniaus nedidelis vietinių lenkų karinis dalinys susikovė su vokiečių okupacine kariuomene, ir beveik visi lenkai krito mūšyje. Man neramu, kad lietuviai ir lenkai apie tai dar nešnekėjo. Manau, jog Lietuvos lenkai visa tai atsimena bei nuoširdžiai didžiuojasi šiais kariais. Man neramu, kad lietuvių visuomenė dar nežino, kaip įvertinti tokį istorinį faktą. Aš, kaip lietuvis, vilnietis, norėčiau, kad ne tik lenkai didžiuotųsi savo didvyriais, bet ir kitų tautybių vilniečiai jaustų pagarbą tiems žmonėms. Mat visada egzistuoja pavojus selektyviai vertinti istoriją, ignoruoti tam tikras temas, kurios trukdo oficialiai nuomonei ar norimam sukurti įvaizdžiui.

Aš esu Lietuvos evangelikų reformatų dvasininkas ir galiu pasakyti, kad plačioji visuomenė apie Reformaciją mūsų šalyje beveik nieko nežino. Nors reformatai, kaip religinė mažuma, Lietuvoje yra beveik nuo XVI amžiaus, tačiau mūsų istorijos vadovėliuose apie šią konfesiją, jos siūlytą sąžinės laisvę ir religinę toleranciją nešnekama. Taigi, kalbant apie reikalingą abipusę toleranciją tarp žydų ir lietuvių, reikia prisiminti, kad šis miestas, ši šalis yra sudaryta iš daugelio skirtingų grupių, kurios gana įtariai žiūri viena į kitą. Esu įsitikinęs, jog santykių gerinimas, skleidžiama tolerancija turi vykti kaip daugiašalis procesas. Jeigu labai stengsimės dėl lietuvių ir žydų santykių pagerinimo, istorinės atminties fiksavimo ir apmąstymo, o ignoruosime lietuvių-lenkų-rusų istorinės atminties aptarimą bei santykių gerinimą, tai šių pastangų rezultatas bus nedidelis.

Esame mažoje šalyje, kuri vadinasi Lietuva. Manau, kad Izraelis ir Lietuva, žydai ir lietuviai turi kai kurių bendrų bruožų. Izraelis ir Lietuva yra mažos šalys, kurios gimė ar atsikūrė per kovą ir kraują. Šiuo atveju ne tiek svarbu pralieto kraujo ar persekiojimų proporcingumas, nes abi pusės šiuo atveju rastų ką pasakyti. Psichologiškai mus vienija labai panašus „aukos kompleksas“, kurį per ilgus istorinės patirties šimtmečius įgijo mūsų tautos.

Aš manau, kad šis aukos vaidmuo yra pavojingas. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nukentėjusi pusė jaučiasi aprioriškai teisi, ir tuomet sunku rasti tinkamą diskursą tarp skirtingų pusių. Antra, jausdamiesi nukentėjusia puse, žmonės dažnai pradeda sau daugiau leisti, mažai jausdami savo pačių atsakomybę kitiems. Tuo tarpu bibliniai dešimt Dievo Įsakymų yra universalūs ir realiai galioja, nesvarbu, ar žmogus tuo tiki, ar netiki. Tie Įsakymai skirti visiems – taip pat ir tiems, kurie jaučiasi teisūs bei nukentėję.

Šioje konferencijoje buvo diskutuojama dėl minties, ar kiekviename iš mūsų gali slypėti „karinis nusikaltėlis Eichmanas“, kuris buvo tvarkingas pilietis ir mylintis šeimos tėvas. Aš manau, kad kiekviename iš mūsų slypi „Eichmanas“, kuris, vedamas viliojančių didingų idėjų, gali padaryti baisių dalykų. Taip pat aš manau, jog „Eichmanas“ yra gerokai arčiau tų, kurie pabrėžtinai jaučiasi esą aukos arba noriai ir išdidžiai vaidina tokį vaidmenį. Taigi, kalbėdami apie toleranciją ir tiesos ieškojimą, visų pirma klauskime savęs apie savo viltį, tikėjimą ir meilę. Toks yra religijos ir tolerancijos santykis.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kun. Kęstutis Dvareckas

Šios dienos Evangelija pasakoja apie žmones, kurie ateina pas Jėzų su klausimu. Ir mes dažnai artinamės prie Dievo su klausimu, kodėl arba už ką? Bet ar tikrai norime žinoti atsakymą?

šventieji globėjai

Kas yra šventasis glovėjas, vaikams pasakoja Magnificat vaikams.

Artumos jubiliejus 2014 10 15

Šią dieną ganėtinai ilgam ir gražiam gyvavimo jubiliejui švęsti „Artumos“ redakcija pasirinko atmindama tą datą, kai lygiai prieš 25 metus, 1989-ųjų spalio 15-ąją, buvo išleistas pirmasis „Caritas“ žurnalo numeris.

Augustinas iš Hipono

Iš Augustino minčių galima suprasti, kad ši dorybė nėra nei savęs naikinimas, nei perdėtas savęs nuvertinimas, nei paguodos ieškojimas. Nuolankumas jam – drąsus savęs pažinimas prieš Dievą.

Spaudos konferencija BNS Pasaulinė lyderystės konferencija

Ar verslininkai nesibaimina dalyvauti verslo konferencijose, kuriose kalbama ne tik apie sausas technikas, kaip padidinti apyvartas, bet, kuriose akcentuojama, kad verslas gali būti etiškas, moralus ir suderinamas su tikėjimu, dvasingumu?