Turbūt nėra kito lietuvių dailininko, taip jautriai išgyvenusio (ir išpiešusio) visą savos tautos istoriją, kaip Gražina Didelytė (1938–2007), kuri savo darbais paliudijo ne tik meilę ir ištikimybę gimtajam kraštui, bet ir įrodė nepaprastą drąsą, nes daugelis patriotiškų (mūsų laikų mėgstamas žodis) jos kūrinių gimė dar tuomet, kai Lietuva tebepriklausė nuo grobikiškos imperijos. Dailininkė buvo laisva net ir tuomet. Jos minties skrydžio neįkalino jokie režimai. Tai liudija tokie darbai kaip „Bet amžiai bėga... Vytautas“(1975), „Romo Kalantos atminimui” (1977), „1963 m. prisiminus” (1976), „Erškėčių Lietuva“(1971), „Svirskio Lietuva” (1975), ciklas „Kęstutis“ (1982), „Dariui ir Girėnui atminti“ (1983) ir daugelis kitų, sukurtų nelaisvės metais. Už juos dailininkei grėsė politinės represijos.

Vartau naujai išleistą knygą-albumą „Gražinos Didelytės Lietuva“ (sudarytojas Vygandas Čaplikas) ir stebiuosi šios dailininkės kryptingumu: visą savo gyvenimą pasaulėžiūros atraminiais taškais ji laikė gamtą ir tautą, domėjosi jos istorinėmis ištakomis, siekiančiomis net poledyninį laikotarpį (tai atspindi 12-os kūrinių ciklas „Burtai“) ir vėlesnį – baltiškosios kultūros formavimosi laikotarpį (20-ies kūrinių ciklas, pavadintas „Baltų laiku“). Knygą sudaro 9 skyriai, pradedant žvilgsniu į milijonus metų nutolusią praeitį, vėliau einant per tautos formavimąsi, valstybės kūrimą, nelaisvės, kančios, sukilimus, priespaudą ir tremtį, baigiant Lietuvos atgimimu ir laisvos Tėvynės erdvėmis.

Kiekvieną skyrių palydi artimo dailininkės Didelytės bičiulio Vygando Čapliko įvadinis straipsnis – komentaras, paaiškinantis, kokiu pagrindu buvo surinkti kūriniai, ką jais siekiama atskleisti. Štai 7-ajame skyriuje kalbama apie 1940-ųjų okupaciją, sovietinę priespaudą ir visišką sovietizmo žlugimą. „Sibiro suvenyras“, atliktas minimalizmo principu (tarsi primenantis raižinius ant beržo tošies), atspindi tremtį, patirtas fizines ir dvasines žmonių kančias: badą, alkį, pažeminimą, nužmoginimą, Tėvynės, artimųjų ilgesį. „Erškėčių Lietuva“ sukūrė okupuotos, nuo pasaulio izoliuotos šalies įvaizdį. Savo kūryboje Didelytė skaudžiai išgyveno ne tik žmonių, bet ir itin svarbaus istorinio urbanistinio objekto – vienkiemių, mūsų kaimo dvasinės ir gamtinės stiprybės šaltinio, naikinimą. („Vienkiemio likimas“, 1986 m., „Kaimo lemtis“, 1987 m.) Visa tai Didelytė išreiškia savitai, lakoniškai. Dailininkė yra sakiusi, kad skausmingų dalykų nereikia perdėtai išgražinti, todėl šios tematikos darbai gerokai skiriasi nuo kitų.

Knygoje sudėti darbai skirtingi savo raiška ir atlikimo būdu, tačiau juos visus vienija dailininkei būdingas dėmesys detalei, jos daugiaprasmiškumui. Tai kūriniams suteikia gilumo, verčia mąstyti , ieškoti atsakymo ir patiems klausti. Po kiekvienu dailininkės kūriniu yra pateikta trumpa interpretacija – savotiški paaiškinimai, tarsi nubrėžiantys kryptį žiūrovo mąstymui ir kūrinio suvokimui. Tačiau jų autorius V. Čaplikas į šiuos paaiškinimus siūlo žiūrėti sąlygiškai, kaip į vieną iš galimų interpretacijų, nes, anot autoriaus, „Didelytės vaizdų, meninių kombinacijų kalba yra daugiaprasmė ir daugiasluoksnė, kiekvienas ją gali išgirsti ir atrasti be galo savitai“.

Leidinio savitumą sudaro Lietuvos istoriją atspindinčių kūrinių atrinkimas. Būtent šitokios knygos sumanytojai yra rašytojas Kazys Saja ir dr. Vygandas Čaplikas. K. Saja „Gražinos Didelytės Lietuvos“ gimimą aiškina dailininkės meile gimtajam kraštui, ji „beveik visą įstabią savo kūrybą skyrė Lietuvos istorijai, gamtai, mūsų protėvių siekiui per gamtą pajusti neaprėpiamą visatą“. Knygos tikslas, „kad mūsų Tėvynė Lietuva visiems taptų brangesnė, kad pamiltume ją ne tik už tai, ką ji mums duoda, bet ir už jos patirtas kančias, už ilgą ir kruviną tautos kelią į laisvę“. Knyga visų pirma sumanyta kaip mokymo priemonė ir skirta vidurinių mokyklų mokiniams. Ji įtaigiai atskleidžia tautos istorines pamokas, interpretuoja ne tik įvykius, bet ir asmenybes, vienaip ar kitaip kreipusias tautos istoriją. Knygoje daug ir literatūrinių realijų bei kūrėjų (Maironio, V. Mačernio, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino, S. Daukanto, P. Vaičaičio, J. Grušo ir kitų) portretų, atspindinčių šių asmenybių indėlį į lietuvių kultūrą ar atskleidžiančių gyvenamos epochos ypatumus.

Knyga „Gražinos Didelytės Lietuva“ išleista Gražutės Šlapelytės Sirutis fondo lėšomis, todėl ją gaus kiekviena didesnė biblioteka bei mokykla. Tai bus ne tik puiki mokymo priemonė, bet ir nuostabi dovana kiekvienam, siekiančiam suvokti savo tautinę tapatybę ir esatį.