Radijo „Izraelio balsas“ tarptautinės transliacijos direktoriaus kalba tarptautinėje konferencijoje Vilniuje „Totalitarizmas ir tolerancija. Laisvės išbandymas“.

Pirmiausia noriu išreikšti padėką, kurią visa žydų tauta jaučia Lietuvai, kaip vienai iš keturiolikos pasaulio valstybių, išdrįsusių balsuoti prieš įtampą ir susipriešinimą keliantį Palestinos įsijungimą į UNESCO. Pasak Izraelio užsienio reikalų ministro, šiandien pasaulyje yra 14 didžių valstybių, kurios drįsta ginti žydų tautą, ir labai džiugu, kad viena iš šių valstybių yra Lietuva.

Apskritai norėčiau pasidžiaugti, jog pastaruoju metu jaučiamas vis didesnis Lietuvos ir Izraelio suartėjimas, sprendžiami įsisenėję, sudėtingi klausimai, ir tai suteikia pagrindą optimizmui. Beje, verta atkreipti dėmesį, kad litvakai, išeiviai iš Lietuvos, turi labai stiprų politinį svorį dabartiniame Izraelyje, užima svarbias pozicijas, ir tai taip pat yra palanki terpė plėtotis dar glaudesniems santykiams tarp Lietuvos ir Izraelio.

Mano įsitikinimu, Lietuva visada užėmė išskirtinės svarbos vietą Sovietų Sąjungoje. Būtent čia atsirasdavo palankios sąlygos įvairiems judėjimams, iniciatyvoms plėtotis. Tik Lietuvoje, nepaisant Antrojo pasaulinio karo sukrėtimų, 1956 metais buvo įkurta žydiška dramos trupė, kurioje veikė ir šokėjų kolektyvas. Tokio žydiško kultūrinio darinio nebuvo niekur kitur Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nors neretai pabrėžiama, kad tai buvo įkurta „iš viršaus“, pagal anuometinio CK direktyvą, kaip bandymas parodyti, kad ir čia žydai turi visas galimybes save realizuoti, jog nėra ko veržtis į Izraelį, tačiau turėtume deramai įvertinti šio žydiško teatro svarbą. Buvo statomi spektakliai, vyko koncertai pagal žymiausių žydų autorių kūrinius, juose skambėjo jidiš kalba.

Vienas iš dramos trupės įkūrėjų buvo mano tėvas. Man tada buvo aštuoneri metai, ir aš jutau tą visą teatro atmosferą iš vidaus. Taip, žinau, kad vyko labai karštos diskusijos, ar tokio kolektyvo atsiradimas nepakenks Lietuvos žydų kovai už teisę išvykti į Izraelį. Buvo įvairių nuomonių, ir sunku pateikti vienareikšmišką vertinimą. Tačiau noriu priminti, kad tai buvo galimybė ne tik man, bet ir kitiems jaunuoliams susitikti du ar tris kartus per savaitę, gyventi žydų kultūros persmelktą gyvenimą, rengti koncertus kitiems ir klausytis jidiš kalbos. Jei nebūtų šio meninio kolektyvo, viso to nebūtų buvę.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad toks kolektyvas atsirado tik Lietuvoje, ir jo pavydėjo kitose Sovietų Sąjungos vietose gyvenantys žydai. Būtent Lietuvoje buvo stiprus judėjimas už teisę išvažiuoti į Izraelį. Šis judėjimas buvo nevienalytis. Kildavo dilema: ar tai tėra paprasčiausiai judėjimas tų, kurie nori palikti Lietuvą, ar tai kova už žmogaus teisę apsispręsti, kur jis nori gyventi, ir šia prasme yra antitarybinis veiksmas? Pamenu, jog patys kovotojai už teisę išvažiuoti neretai stengėsi vengti bent kokių sąsajų su anuometiniais disidentais, nes baiminosi, kad valdžia, pasinaudodama „prieš santvarką nukreiptos veiklos“ korta, gali  sutriuškinti visą repatriacijos reikalaujantį judėjimą.

Itin svarbu, kad Lietuvoje tuo metu buvo tokių žmonių kaip Eitanas Finkelšteinas, kuris kovą už teisę išvažiuoti suprato kaip kovą už žmogaus teises. Ne mažiau svarbu, kad jis anuomet atliko ir savotiško užsienio reikalų ministro funkcijas – sugebėdavo perduoti visa informaciją apie tai, kas vyksta Lietuvoje, į Vakarus. Anuomet tai buvo ypač svarbu. Jei tu kovoji, ir niekas Vakaruose nežino apie tavo kovą, tai labai rizikuoji, jog tave paprasčiausiai pašalins, sunaikins. Kai apie kovą sužinodavo Vakarai, tai buvo tarsi draudimo polisas, jog tyliai su tavimi nepavyks susidoroti.

Tai ypač pajutau 1970 metais, kai rugpjūčio 1 dieną mes, penki šimtai žydų, be jokių politinių lozungų ar reikalavimų susibūrėme ir pėsčiomis nuėjome į Panerius, ten sudėjome iš geltonų gėlių šešiakampę žvaigždę ir paskui, prisisegę prie atlapų geltonas šešiakampes, patraukėme namo. Tai nebuvo politinis demaršas, tai buvo pagarbos čia gyvenusiems žydams išraiška ir kartu priminimas, kad mes čia esame. Tačiau valdžia, kaip ir reikėjo tikėtis, sureagavo, ir mūsų būriui atgal į Vilnių grįžti nepavyko. Saugumiečiai, milicininkai mus apsupo, ir mes aštuoniese buvome suimti bei patekome į Lukiškes. Ten kalėjome dvi savaites, per kurias valdžia svarstė, ką su mumis daryti. Tai buvo nerimo ir nežinios laikas. Tačiau vieną dieną buvome nuvežti dirbti į anuomet dar statomą Lazdynų rajoną, ir mums pavyko rasti galimybę pasiklausyti radijo. Koks buvo džiaugsmas, kai  išgirdome per „Izraelio balsą“ žinią apie mūsų suėmimą. Tuo pasirūpino Eitanas Finkelšteinas. Mes supratome, jog valdžia dabar jau tikrai nedrįs su mumis tyliai susidoroti, kad mūsų gyvybė saugi.

Tai buvo laikotarpis, kai įvairiose Sovietų Sąjungos vietose vyko procesai prieš žydus. Žinau, kad ir Lietuvos CK svarstė, ką daryti. Turiu liudininką, jog anuomet daug ką lėmė Antano Sniečkaus tvirta pozicija, kad jo vadovaujamoje respublikoje procesų prieš žydus nebus. Ir iš tiesų Lietuvoje jų niekada nebuvo.

Dar būdamas Lukiškėse, sau pasižadėjau: jei pavyks išvažiuoti į Izraelį, eisiu dirbti į radiją ir pasakosiu apie tokius žmones, kuriems reikia pagalbos. Šį pažadą įvykdžiau – Izraelyje tapau laidos rusų kalba diktoriumi ir dirbau „Izraelio balse“. Ten buvo taisyklė, kad nevalia į eterį eiti savo tikru vardu, tai aš pasirinkau Schmuel Eitan vardą, kaip pagarbos ženklą Eitanui Finkelšteinui.

Išvažiavau iš Lietuvos ir netrukus sužinojau, kad čia susikūrė Helsinkio grupė, o jos įsikūrimo išvakarėse lankėsi viena didžiausių XX amžiaus asmenybių – Andrejus Sacharovas. Jo vizitas buvo įkvėpimo šaltinis Lietuvoje gyvenantiems disidentams, kita vertus, galima sakyti ir kitaip – Lietuva buvo ypatinga vieta, kuri pritraukė ir A. Sacharovą. Juk jis tikrai nevažinėjo bet kur.

Labai norėtųsi, kad Lietuva ir toliau išlaikytų tą ypatingumą, kuris traukia čia laisvus žmones, išsaugotų tą tolerancijos potencialą, kurį visą laiką turėjo.