Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2011 m. Nr. 12

Manau, kad „Artuma“ nėra visai tinkama vieta kalbėti apie tai, kas paprastai būna „Kalbos praktikos patarimų“ tema. Bet taip jau nutiko, kad paskutiniuoju metu bent porą kartų turėjau vertinti kitų žmonių tekstus ir abu kartus susidūriau su keista problema, kad mes vis menkiau teskiriame, ką reiškia „mėgti“ ir ką – „mylėti“. Man pasirodė labai įdomu ir tai, kad esame linkę mylėti tą, ką galima tik mėgti, bet ne atvirkščiai. Kitaip sakant, plečiame žodžio „mylėti“ prasmę, įtraukdami į šio žodžio ar, dar tiksliau, į šios sąvokos erdvę tai, kas jai neturėtų būti priskiriama, šitaip išplėsdami ir, kaip sakoma, „išplaudami“ jos tikrąją esmę.

Tiesa, kai kas man gali prikišti, kad čia tik svetimų kalbų įtaka, nes ne visose kalbose tie du žodžiai taip aiškiai skiriami. Gal ir taip, neketinu čia dėl to ginčytis, nors kitose kalbose esama ir dar daugiau sąvokų vienokiai ar kitokiai meilės atmainai nusakyti. Bet juk vis tiek lieka klausimas, kodėl mes veikiau linkę sakyti, kad mylime šokoladą, bet nesakome, kad mėgstame savo vaikus.

Surizikuosiu šioje vietoje padaryti geroką minties šuolį ir pasiūlyti hipotezę, jog bent iš dalies taip yra ir todėl, kad mums labai norisi tai, ką mylime, dar ir mėgti, kitaip sakant – turėti, valdyti ir vartoti. Juk iš tikrųjų tuo šie du žodžiai ir skiriasi. Tai, ką mėgstame, galime įsigyti, nusipirkti ar net pasivogti, galime tai suvalgyti, vilkėti, įsidėti į kišenę, pasikabinti sau prieš akis ar pasislėpti slapčiausioje vietoje, kur esame patys vieni. „Mėgti“ yra vienaip ar kitaip susiję su mūsų sveiku ar nesveiku egoizmu.

„Mylėti“ yra visai kas kita. Tų, kuriuos mylime, iš principo turėti ar valdyti negalime, negalime jų vartoti. Juk meilė yra pirmiausia laisvės aktas – mylėti mūsų niekas negali nei priversti, nei įkalbėti. Ar ne dėl to meilė yra toks sunkus dalykas, kad poetai, pavyzdžiui, Raineris Maria Rilke, tiesiog kalba apie „meilės triūsą“.

Drįsdamas eiti dar giliau, rizikuoju sakyti, kad meilė yra kaip tik tas dalykas, kuriuo reiškiasi mūsų panašumas į Dievą. Galbūt meilė gali mums padėti suvokti net sunkiąją laisvos valios ir determinizmo problemą. Supratę, pavyzdžiui, kodėl mes, kad ir labai mylėdami vaikus, vis tiek negalime jų visą gyvenimą vesti už rankos ir turime juos paleisti, nes kitaip suvaržytume jų laisvę, gal galime suprasti ir kita – kodėl Dievas mums duoda tiek laisvės, jog mums darosi net baisu, jog ne sykį pageidautume, kad jis įsikištų ir išvaduotų mus nuo laisvės naštos.

Štai čia, kaip man regisi, ir galime grįžti prie mūsų kalbų pradžios. Ne tik todėl mes taikomės žodį „mėgti“ pakeisti žodžiu „mylėti“, kad prastai mokame savo gimtąją kalbą. Mat esu įsitikinęs, kad sakome daugmaž tai, ką mąstome. Jei sakome, kad mylime šokoladą, vadinasi, ir mąstome, kad „mylėti“ reiškia turėti, mėgti ir valgyti. Manau, tai viena didžiųjų klaidų, dėl kurių randasi tokia daugybė visokiausių mūsų gyvenimo bėdų. Ir ne tik tada, kai nepaleidžiame savo vaikų rankos, teisindamiesi tuo, kad labai juos mylime, nors juk gerai žinome, kad negalėsime jų vesti amžinai ir kad jiems kada nors teks viską daryti savo galva.

Man atrodo, „mylėti“ visai nereiškia turėti. Maža to – mėgindami turėti, meilę tiesiog gaišiname. Tai regime kiekvieną kartą, kai kas nors mėgina mūsų ar kitų žmonių meile naudotis. Tokių pavyzdžių kiekvienas galėtume suminėti ne vieną, pradėdami nuo savo šeimos, nuo giminių ar draugų ir baigdami politikos sferomis, kur piktnaudžiavimo žmonių meile irgi rasime iki soties.