Dalis Panevėžio tėvelių kiekvieną rytą, išleidę vaikus į mokyklą, sėda prie kompiuterio ir keliauja į svetainę astosklase.lt. Čia visi jų atžalų laimėjimai kaip ant delno – ką jų sūnus ar dukra vakar nupiešė, kokį rašinį parašė, pasaką sukūrė. Svetainę kurianti Panevėžio „Vilties“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Asta Sakalienė sako, kad jos auklėtiniams tai – geriausia paskata stengtis, o tėvams – didžiuotis. Bet tai – tik mažas lašelis energija savo mokiniams nenusileidžiančios mokytojos darbų jūroje.

Kalėdinis interviu su mokytoja, kurios mokymo užmojams ir norui mokyti dar geriau ir įdomiau, regis, sunku nubrėžti ribą, ir kuri gali atsakyti, kaip nuversti kalnus, pasiekti jų viršūnes.

Mokymo programos kiekvienam mokytojui parašytos vienodai. Kodėl Jūs jomis neapsiribojate ir nuolat pildote savo mokymą įvairiomis naujovėmis?

Mokytojui svarbu įgyvendinti programą, bet kokiais būdais – jau jo teisė rinktis. Kiekvienas gali rinktis vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, užduotis, mokymo metodus.

Mano vaikai yra be galo aktyvūs, todėl tokia turiu būti ir aš. Man visada viskas įdomu, ypač tai, kas nauja, naujoviška. Tiesiog manau – jeigu noriu, kad mano mokiniai būtų aktyvūs, kūrybingi, kad viskuo domėtųsi, pirmiausia tokia turiu būti aš, kad būčiau jiems pavyzdys. Jeigu  noriu, kad mokiniai mokytųsi gerai, ir aš tai turiu daryti, todėl ir turiu ne vieną bakalauro diplomą, ir magistro laipsnį. Noriu, kad mano mokiniai būtų tokie patys, būtų tarsi mano sekėjai.

Esu išsikėlusi ne vieną tikslą: dirbti kūrybingai, naujoviškai, nuolat kelti kompetenciją, tobulinti kvalifikaciją, dalintis savo žiniomis šalies mastu. Vaikų poreikiai, tėvų nuostatos nuolat kinta, keičiasi ugdymo metodikos, technologijos – visa tai man neleidžia užmigti.

Kokiu tikslu sukūrėte savo klasės svetainę?

Svetainėje yra vaikų piešiniai, rašiniai, kiti darbai. Mokiniai gali pasižiūrėti vieni kitų darbus,  pasimokyti. Tai juos uždega ir skatina, nes jie nori, kad jų darbeliai atsidurtų svetainėje, kad jie patys ir kiti jais galėtų pasidžiaugti. Be to, tai naudinga ir tėvams, jie gauna visą informaciją, ką jų vaikas veikia mokykloje. Juokaujame, kad tai jiems pasidariusi kaip liga: iš ryto atsikelia, išsiverda puodelį kavos ir sėda prie www.astosklase.lt svetainės.

Jūsų klasė lyg didelė, gerai sutarianti šeima...

Mokiniams dažnai sakau, kad ne tik jie iš manęs mokosi – daug ko iš jų ir aš išmokstu: laisvumo, drąsumo, aktyvumo, kūrybingumo, noro viskuo domėtis ir viską žinoti, visur dalyvauti. O jei mokiniui įdomu, jeigu jis nori, tai galima lengvai ir kalnus nuversti, jų viršūnes pasiekti.

Didelę reikšmę turi ir bendradarbiavimas su tėvais. Esu jiems dėkinga už originalias mintis, laiku teikiamą ir savanorišką pagalbą, bendradarbiavimą vaikų labui. Jie yra ir geranoriški partneriai, ir pagalbininkai, ir padėjėjai, ir bendraminčiai, ir nuostabus pavyzdys vaikams.

Jūsų auklėtiniai kuria banko kortelių eskizus, atvirukus, daro ekologinius Kalėdų papuošalus, kuria radijo stočių skanduotes, dalyvauja turbūt visuose įmanomuose konkursuose. Papasakokite, kokie apskritai talentai būdingi pradinių klasių mokiniams?

Pirmiausia tai yra drąsūs vaikai, nebijantys išreikšti savo nuomonės, vaikai, kurie jaučiasi laisvai. Vieni yra laisvesni, drąsesni, nebijantys scenos, kiti – truputėlį mažiau. Bet per ketverius metus kiekvienas randa savo galimybę pabandyti. Nė vienas vaikas nebaigia pradinių klasių neužlipęs ant scenos ir neparodęs, koks jo talentas ir sugebėjimai.

Mano klasė yra išskirtinai gabi. Visi yra nepaprastai talentingi, be talento nėra nė vieno vaiko. Jie dainuoja, šoka, vaidina, dalyvauja skaitovų konkursuose. Jų kūrybos darbai spausdinami beveik visuose literatūrinio vaikų žurnalo „Laimiukas“ numeriuose. Esame šalies gabių ir talentingų vaikų ugdymo projekto – Respublikinės pradinių klasių mokinių gabumų ugdymo akademijos „Smalsutis“ dalyviai.

Koks mokytojo vaidmuo tokioje klasėje – jis gabiausius skatina labiau ar vienodai visus?

Manau, kad mokytojas turi skatinti visus vienodai, o tuos, kurie paskatinti padaro ką nors išskirtinio,  pagirti kaip pavyzdį kitiems. Tačiau pirminis skatinimas ir motyvacijos kėlimas turi būti visiems vienodas.

Mokytojo tikslas turi būti nenorinčius vaikus „užnorinti“. Žinoma, nereikia turėti iliuzijų, kad tai visada ir pavyks, bet jei klasėje toks nieko nenorintis vaikas per metus bent kartą užsinori ką nors padaryti, kur nors sudalyvauti – tai jau didelis laimėjimas.

Kaip Jūs „užnorinate“ vaikus?

Pirmiausia supažindinu su nuostatais, pasakau, kuo konkursas ar veikla jiems yra naudinga, ko jie pasimokys, sužinos, ką išbandys. Jeigu pažadi, kad pagirsi, įrašysi į pasiekimų knygelę, arba pasakai, kad  konkursas turi skatinamąjį prizą, vaikai iš karto užsidega. Pavyzdžiui, dalyvavome finansinio raštingumo konkurse, kurio prizas buvo didžiulis, – visa klasė iš karto tapo vieninga, puikiai sutarė, vykdė verslo planą. Akivaizdu, kad apčiuopiami dalykai mokinius, ypač pradinukus, labai motyvuoja.

Dar paskutiniu metu jėgas išbandėme geografų, radijo stočių skanduočių konkursuose. Vaikai stengiasi, nenori vienas nuo kito atsilikti. Konkursuose dalyvauja visa klasė, bet laikui bėgant ima ryškėti, kurie vaikai gali reikštis ir vieni, būti lyderiais. Tokie vaikai aplink save ima burti bendraminčių grupeles, – tarkime, šiuo metu tokios grupelės mūsų mokykloje kuria ekologiškų Kalėdų projektus.

Mokyklose vyksta kalėdiniai renginiai, repetuojami spektakliai, koncertai. Ar ne jų metu geriausiai pasimato, kas mokykloje yra tikrieji lyderiai ir gabiausieji?

Tokios šventės tikrai yra galimybė mokiniams parodyti, ką jie sugeba. Tai proga parodyti, kaip gražiai šoki, kaip nuostabiai dainuoji ar esi nepralenkiamas mokyklos aktorius. Mes, mokytojai, savus mokinukus gerai pažįstame, todėl ir vaidmenis stengiamės kiekvienam parinkti pagal geriausius jų sugebėjimus.

Tačiau mūsų mokykloje metų pabaigoje vyksta ne tik kalėdinės ir naujametinės šventės, bet ir kasmetinis gerumo renginys. Jame mokiniai apdovanojami už gerą elgesį, akademines žinias, nuskintas pergales. Tai yra didžiulis paskatinimas jiems.

Ar didelė konkurencija dėl šių apdovanojimų?

Konkurencijos yra, bet ji labai mokykliška, graži, teigiama. Laimėti ir tik laimėti mokiniai tikisi dalyvaudami kiekviename konkurse, kiekvienoje olimpiadoje. Nors aš jiems visada primenu – svarbiausia dalyvauti, parodyti savo pastangas, ir jei nepasisekė dabar, galbūt fortūna nusišypsos kitąkart. Džiaugiuosi, kad savo klasės man nereikia daug skatinti, mokiniai yra labai aktyvūs ir dalyvauti nori visur ir visada, todėl įvertinimas ir pagyrimas jiems yra labai svarbus.

Ar kalėdinėms šventėms, kurios dažniausiai būna didžiausi mokyklos metų renginiai, scenoje reikia lyderio, kad kitus įkvėptų dainuoti, šokti, vaidinti iš visos širdies?

Pirmiausia mokomės iš profesionalų. Kad įgytume kompetencijos, gautume dvasinio įkvėpimo, pamatytume, kaip iš tiesų reikia šokti, vaidinti, dainuoti, einame žiūrėti profesionalų, t. y. lankome profesionalius spektaklius, pasirodymus ir pan.

O klasėje lyderių yra visada. Kiekvienoje klasėje yra tokių, kurie turi labai daug popamokinės veiklos, lanko daug būrelių, daug šoka, daug dainuoja. Tokie daug veikiantys vaikai greičiau išsiaiškina savo unikalųjį talentą, greičiau atranda, kurioje srityje jie yra išskirtinai gabūs. Lyderiai pradeda formuotis, manau, jau darželiuose. Jiems augant talentai, žinoma, gali keistis, bet tai, kas skiepyta jau nuo vaikystės, yra jų stiprybė.

Dabar daug kalbama apie lyderystę, mokinių gabumus, kompetencijas. Tačiau ar realiai mokyklose jau vyksta pokyčiai?

Negaliu pasakyti, kad gabių vaikų daugėja. Jų nemažėja, bet ir nedaugėja. Specialistai teigia, kad mūsų šalyje dar nėra bendros gabių vaikų atpažinimo, vertinimo ir ugdymo sistemos. Kol kas mokyklos, kiek gali, tiek tai daro pačios, naudodamosi visomis turimomis galimybėmis. Pavyzdžiui, mūsų mokykloje yra gabių mokinių konsultavimo valandos, per kurias ruošiamasi konkursams, olimpiadoms. Tačiau valstybės lygmeniu bendrų nuostatų dar nėra. Tobulėti dar yra kur.