Nuotrauka Lijanos Judickaitės

Laikas yra viena iš tų jautrių sąvokų, kurių prasmė pirmiausia priklauso nuo suvokėjo patirčių bagažo. Kita vertus, tai – viena iš pagrindinių materijos būties formų, nužyminčių nenutrūkstamą ir negrįžtamą tėkmę. Ši tėkmė, tapatinant ją su žmogaus gyvenimo linija, neišvengiamai egzistencijai suteikia tik vieną kryptį. Vieniems tai kelia džiugesį, tampa tam tikru stimulu, skatinančiu nenumaldomą alkį naujiems potyriams ir išgyvenimams, kitiems žadina nostalgiją ir dūsaujant verčia gręžiotis atgal, trečius murkdo malonių ir karčių patirčių prisiminimuose, verčiančiuose suabejoti egzistencijos prasme.

Kad ir kaip ten būtų, laikas turi išeities tašką, kuris gali būti tiek visiems bendras, tiek ir kiekvienam skirtingas. Atviras pasirinkimas yra ir dėl jo baigties. Inspiruojant laikui laikinumo sąvoką, tenka pasirinkti konkretų baigties tašką, paprastai tapatinant jį su žmogaus gyvenimo pabaiga. Priešingu atveju, siekiant apeiti negatyvias asociacijas, šiai sąvokai kaip ir reiškiniui galima suteikti išganingą privilegiją tapti begaliniu, amžinybe. Taigi, kalbant apie laiką, kaip ir apie egzistenciją, galima kalbėti tiek apie laikinumą, tiek ir apie amžinybę.

Nuotrauka V. Čepkausko

Subjektyvumas čia neišvengiamas. Lygiai taip pat kaip galima būtų pritarti aukščiau išdėstytoms mintims, jas nesunkiai galima būtų paneigti, jeigu ne vienu, tai bent jau dviem sakiniais. Laiko sąvokos reliatyvumas, lankstumas ir talpumas įvairioms interpretacijoms, ko gero, ir yra tie akstinai, kurie be didesnių pastangų įžiebia aktyvią diskusiją, neretai sąlygojančią visavertį ir intriguojamą pokalbį.

Be abejonės, pozicija, kad viskas turi turėti pradžią ir pabaigą sukelia mažiau sumaišties tiek į mūsų mintis, tiek ir į disputus. Pasirinkdami kertinius atskaitos taškus: praeitį, dabartį ir ateitį mes atsidurtume jaukioje dabarties sąvokoje, tam tikrame saugiklyje, saugančiame nuo praeities klaidų ir ateityje gresiančio išnykimo. Užėmus tarpinę poziciją galima nuosekliai ir tvarkingai dėlioti visas patirtis į gyvenimo stalčius su etiketėmis „buvo“, „yra“ ir „bus“.

Būtent pastarąsias pozicijas pabandė užimti gruodžio pradžioje į „Portfolio“ meno galeriją Biržuose pakvietęs dviejų skirtingas kūrybines ir gyvenimiškas patirtis (su)kaupusių menininkų Vitalio Čepkausko ir Lijanos Judickaitės tandemas. Atvirai polemikai šia amžinai aktualia tema menininkai pakvietė veikiau į įvykį nei į parodą, pavadinimu „Laiko srautas“. Prieš didžiąsias metų šventes inicijuotame renginyje, trukusiame vos kelias valandas – skulptūrinės instaliacijos ir fotografijos dialogas, turintis aiškiai apibrėžtą trukmę ir atvirą visomis prasmėmis sąvoką – laiką.

Nuotrauka V. Čepkausko

Bendram kūrybiniam projektui susibūrę menininkai aktualizuoja jiems asmeniškai svarbią laikinumo ir amžinybės temą, pernelyg nenutoldami nuo ankstesnių jų asmeninės kūrybos leitmotyvų, tačiau kartu ir atidengdami visiškai naujus savos kūrybos pažinimo sluoksnius. Nelygu, kokį rakursą, kokią interpretaciją pasirenka suvokėjas, autoriai garantuoja, kad jų kūriniai, kaip ir jie patys, yra pasirengę visų krypčių komunikacijai.

Be abejonės, pirmiausia tai – provokacija, skatinanti permąstyti tiek savo asmeninę, tiek ir visos žmonijos būtį. Autoriai pasiūlo dvigubas žaidimo sąlygas – pasitelkiant individualias patirtis surasti sau asmeniškai svarbią laiko formulę su pakankamai konkrečiais išeities ir baigties taškais arba susitapatinant su bendra žmonių mase, permąstyti visos žmonijos egzistenciją, neturinčią nenuginčijamo nei pradžios, nei pabaigos momento. Pasirinkimas paliekamas kiekvienam.

Būtis, egzistencija, jos trapumas ar monumentalumas – skirtingose suvokimo ribos pusėse stovinčios sąvokos neišvengiamai susitinka kalbant apie (ne)kintančias vertybes, apie egzistencijos prasmę, apie orią ar skeptišką žmogaus pozą. Apie galimybę save apgaudinėti, luošinti, apakti ir apkursti ar pasirinkti drąsią, bet nepatogią protesto poziciją, kuri išsaugotų galimybę rinktis, o kartu – išlikti savimi. Begalė sąvokų, kurios puikiai tinka pokalbiams apie laiką, sugarma tiek į Vitalio skulptūrinius objektus, prasisunkia pro jo nertinių kaukių ertmes, tiek ir išsiskleidžia erdviose Lijanos fotografinių lakštų plokštumose.

Menininkai apgalvotai pasirenka nepatogias ir kiek neįprastas pozicijas. Vitalis praeities laiko patiną beprarandančiose ekspozicinėse erdvėse formuoja instaliacijas kaip replikas, demonstratyviai trikdančias darnią praeities ir ateities komunikaciją. Organinio stiklo ir kiti skulptūriniai objektai, atkeliavę iš jo dirbtuvių, čia susijungia su įvairiausios paskirties rakandais, taip pasiūlydami naujas jo kūrinių suvokimo galimybes. Viena vertus, autorius iš anksto užkoduoja pokalbio temas („Žolė“, „Šviesa“ ir kt.), kita vertus – palieka atvirą lauką objektų kaitai ir užduotų temų interpretacijai.

Savotiškais svetimkūniais jo objektai tampa ne tik fizinėje erdvėje, bet ir sąmoningai sutrikdyto suvokėjo galvoje. Autorius – be išankstinių nuostatų atviras įvairioms nuomonėms. Analogiško (ne)pasiruošimo jis tikisi ir iš suvokėjo. Tik tokiu atveju įmanoma visavertė diskusija. Būtent to ir siekiama.  

Kaip opozicija nuosekliam Vitalio siekiui trikdyti ir provokuoti pateikiama kruopščiai apgalvota Lijanos fotografija. Pastaroji – savotiški aiškinamieji tekstai, tiksliau – jų vizualizacija. Fiksuodama Vitalio kūrinius – kaukes, iš kolekcijos „Mess & Patience“, kuri buvo pristatyta vienuoliktajame „Mados infekcijos“ festivalyje dar šiais metais, menininkė renkasi dvejopą kūrėjos poziciją.

Pirmiausia ji siekia objektyvumo. Izoliuoja žvilgsnį ir maksimaliai neutralizuoja savo autorystę, dominuojančią poziciją pagarbiai užleisdama Vitaliui. Kūriniai kabinami į tamsų foną, parenkamas tradicinis portretinis apšvietimas. Ir vis dėlto pats sprendimas padiktuoja situaciją, kad kaukės, skirtos pridengti žmogaus veidui, čia taip pat neišvengia dar vienos potekstės. Būdamos savotiška priemone tiek išskirtinumui, tiek ir niveliacijai pasiekti, bet kuriuo atveju – maskuote, pridengiančia tikrąjį vaizdą, tarpine tarp kūno ir pasaulio, tarp esamo ir įsivaizduojamo, fotografijoje jos tampa centriniais objektais, vieninteliais personažais. Šie aplink save organizuoja groteskišką, gal net makabrišką atmosferą. Trikdo ne tik tai, kad archajiškais raštais nunerti „veidai“ yra praradę sielos veidrodį – akis, vietoj kurių – šiurpios ertmės, bet labiausiai tai, kad kaukės čia neatlieka nei apsauginės nei kokios nors kitos funkcijos. T. y. jos nieko nemaskuoja, nieko nepridengia. Jos – be gyvybės, be praeities, be ateities. Be pulso. Taigi, be laiko.

Nuotrauka Lijanos Judickaitės

Visiškai kitokią poziciją Lijana pasirenka antram autoriniam žvilgsniui. Nesitenkindama vien dokumentavimo funkcija, kuri jai buvo priimtina pirmuoju atveju, antrajame fotografijų cikle ji atsisako saugios distancijos ir Vitalio objektams diktuoja savo sąlygas. Šįkart kaukės eliminuojamos meditatyvaus prado, joms paliekamas dominuojančio, bet ne vienintelio personažo vaidmuo, kuris jau tiesiogiai priklauso nuo naujų kontekstų ir simuliuojamų situacijų. Užfiksuotos gamtos fone, jos tampa atspirties tašku, aliuzija į būtą ar būsimą istoriją, pasakojimo ar gyvenimo dalimi. Bet kuo, išsirutuliojančiu iš autoriaus ir suvokėjo asmeninių patirčių sankaupų. Tačiau kai kas išlieka bendra. Jos čia yra veiksmo, taigi ir aktyvaus laiko dalimi, kuris atveria gerokai platesnes erdves įvairioms interpretacijoms ir diskusijoms.

Kaukė įgalina žmogų įgyti begalę pavidalų, koreguodama ne tik jo išvaizdą, bet ir elgesį. Vienos iš jų skirtos būčiai, kitos – išnykti. Vienos – tam, kad būtų galima aktyviai veikti, kitos – kad nuo veiksmo izoliuotis. Kaukė gali apsaugoti ne tik nuo išorinių pažeidimų, bet ir nuo vidinių proveržių, trikdančių esamą ar įsivaizduojamą harmoniją aplinkoje. Kaukė gali varžyti, gali suteikti laisvės pojūtį. Ji gali inspiruoti tiek tiesioginį, tiek grįžtamąjį ryšį. Skirtingai nei laikas, kurio kryptis nepasiduoda jokioms korekcijoms.

Jaukumo ir patogumo – nė krislo, tačiau impulsas meditacijai ir/ar komunikacijai gana stiprus, kad atvertų neribotas erdves apmąstymams. Tiek ir užtenka. Bent šįkart.