Ar tikite, kad nykštukai ir fėjos egzistuoja iš tikrųjų? Tikėjote vaikystėje, o dabar ne? Tada gal tikite antgamtiškų būtybių angelų sargų egzistavimu? Jei šiuos ar panašius klausimus užduosite artimų draugų susibūrimo metu, kai žmonės linkę atvirauti, greičiausiai nustebsite, kiek daug mūsų tiki antgamtiškomis būtybėmis ir įvairiais magiškais reiškiniais. Tyrimai rodo, kad vien jau angelais sargais (ne perkeltine, o tiesiogine prasme) tiki apie 38 proc. žmonių.

Kaip mes sužinojome, kad realybė yra daug daugiau nei matome plika akimi? Žinoma, visų pirma iš pasakų. Pasakos atveria duris į pasaulį, kuriame samanotose giriose pūpso mažyčiai nameliai, o juose gyvena smailiakepuriai nykštukai; po vandeniu – ištisos karalystės su aukso rūmais, paslėptais lobiais ir undinėlėmis; tolimuose kraštuose – stiklo pilys ir riterių kariaunos.

Žvelgiant vaiko akimis, pasaulis atrodo labai mįslingas, o vaizduotė ir fantazija susipynusios su realybe. O suaugusieji, rodos, žino, kas yra sveika nuovoka, žino, kur yra fantazijos ir vaizduotės pasaulis, o kur – „tikroji“ realybė. Tačiau ar tikrai žino? Ir ar tiki tuo, ką diktuoja logika?
 
Maginis mąstymas

Psichologai ir antropologai, norėdami patyrinėti, kodėl žmonės yra prietaringi ir tiki įvairiomis magiškomis galiomis bei būtybėmis, dažniausiai atsigręžia į NSO gerbėjus, Naujosios eros (angl. New Age) spiritualistus ir šamaniškus ritualus atliekančias bendruomenes. Tačiau, kaip rodo naujausi tyrimai, vadinamasis maginis mąstymas yra taip plačiai paplitęs, kad užtektų apklausti savo kaimynus ar bendradarbius. Pavyzdžiui, daugelis žmonių tiki, kad jei linki kitam žmogui blogo, tai gali neigiamai paveikti jo fizinę savijautą.

Maginio mąstymo esminė savybė – dviejų tarpusavyje logiškos sąsajos neturinčių įvykių susiejimas prasminiu ryšiu. Kitaip tariant, šie įvykiai nesusiję įprastiniu priežasties ir pasekmės ryšiu. Sakykime, nusprendi, kad šiandien greičiausiai lis, nes keldamasis iš lovos atsistojai ant kairės kojos. Maginiu mąstymu dažniausiai yra grįstas ir tikėjimas horoskopais bei pranašystėmis.

Kas pasakys, ar tikėjimas angelais sargais ir jų veikimu kasdienybėje atsiranda dėl maginio mąstymo, ar kyla iš stipraus tikėjimo?

Psichologė Marjaana Lindeman teigia, kad žmonės, kuriems būdingas maginis mąstymas, pasaulį suvokia kaip turintį psichinių savybių, o žmogaus sąmonei priskiria fizinio pasaulio savybes. Pavyzdžiui, žmonės sako, kad seni daiktai saugo praeities paslaptis arba kad blogos mintys yra užkrečiamos. Daiktams priskirti žmogiškas savybes ypač linkę maži vaikai: dvimetis supykęs įspiria kėdei, už kurios užkliuvo, nes jam atrodo, kad ji tyčia jam patrukdė.

Augdamas vaikas daiktų pasaulį pradeda vis labiau atskirti nuo gyvų būtybių pasaulio, tačiau akivaizdu, kad visiškai iš maginio mąstymo neišaugama.

Atrodytų, maginis mąstymas yra glaudžiai susijęs su religiniais įsitikinimais ir tikėjimu apskritai. Bet pasirodo, kad nebūtinai. Netgi priešingai – didžiai religingi žmonės dažnai būna ne tokie prietaringi. Vis tik maginį mąstymą ir tikėjimą skirianti linija nėra labai ryški. Kas pasakys, ar tikėjimas angelais sargais ir jų veikimu kasdienybėje atsiranda dėl maginio mąstymo, ar kyla iš stipraus tikėjimo? Juk religija angelų egzistavimą pripažįsta.
 
Bėgame nuo tikrovės?

Net jei žmogus yra užkietėjęs ateistas, kuriam žodžiai „pasaka“, „magija“ ar „stebuklinga realybė“ yra seniai „išaugti“, tai dar nereiškia, kad iš tikrųjų netiki magija. Labai tikėtina, kad šis sausos logikos išpažinėjas per dukters gimtadienį nuoširdžiai sakys: „Sugalvok norą ir tada užpūsk žvakutes ant torto.“

Jei maginis mąstymas taip plačiai paplitęs, vadinasi, tam yra priežasčių. Kaip sako psichologas Benedictas Carrey, jei maginis mąstymas būtų tik saviapgaulė, vykstant evoliucijai, jis būtų išnykęs ir nebepasireikštų intelektualiai subrendusiam žmogui.

Tikėjimas ypatingomis magiškomis jėgomis padeda iškęsti skausmą, suteikia jėgų sunkiose ar net pavojingose situacijose. Tyrimai rodo, kad maginis mąstymas pasireiškia itin dažnai, kai žmogus jaučiasi bejėgis. Kai jis pats negali kontroliuoti situacijos ar suvokti skausmingo įvykio prasmės, ieško antgamtinio paaiškinimo.

Mąstyti magiškai yra savaip patogu. Juk lengviau manyti, kad tavo likimas yra nuo amžių užrašytas žvaigždyne, nei suvokti, kad esi vienas iš „protingųjų gyvūnų“, pasimetusių erdvėje ir laike.

Kaip sako psichologas Benedictas Carrey, jei maginis mąstymas būtų tik saviapgaulė, vykstant evoliucijai, jis būtų išnykęs ir nebepasireikštų intelektualiai subrendusiam žmogui.

Tyrimai rodo, kad maginis mąstymas mažina nerimą. Tačiau ekstremaliais atvejais tai gali virsti rimtu psichiniu sutrikimu. Pavyzdžiui, maginiu mąstymu dažnai vadovaujasi žmonės, kuriems būdingas obsesinis-kompulsinis sutrikimas.

Tarkime, žmogus nerimaudamas, kad jį ištiks nelaimė, mano, kad kas pusvalandį turi sukalbėti tam tikrą maldą. Taigi – tai jau sutrikimas. Vis tik, kaip minėjome, plačiai paplitęs maginis mąstymas sutrikimu pavirsta tik tam tikrais atvejais.

Kaip ir daugelis dalykų pasaulyje, panašu, kad ir maginis mąstymas turi „du galus“. Tikėjimas horoskopais, NSO ar minties visagalybe gali atspindėti žmogaus norą pabėgti nuo savo gyvenimo realybės, baimę prisiimti suaugusiojo atsakomybę, tam tikrą nebrandumą. Kita vertus, anot neuropsichologo Peterio Bruggerio, visiškai neturėti polinkio į maginį mąstymą yra netgi nesveika. Sausieji mąstytojai, mokslininko teigimu, mato gyvenime mažiau prasmės, sunkiau išgyvena stresą, jie būna ne tokie kūrybingi ir jiems sunkiau sekasi mėgautis gyvenimo malonumais.

Panašu, jog žmogus turi tiesiog įgimtą norą, kad jo kasdienybė būtų nors šiek tiek stebuklinga.
 
Vieni vartai užsiveria, kiti atsiveria

Atlikta daugybė psichologinių tyrimų, kurių rezultatai demaskuoja įvairius prietarus, tikėjimą antgamtinėmis būtybėmis ir stebuklus. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kadaise didysis genijus Einšteinas įsitikino, jog, vis labiau gilinantis į fiziką, ji panašėja į metafiziką. Panašiai nutinka ir psichologams.

Vieni psichologai, pateikdami savo tyrimų rezultatus, uždaro stebuklingos realybės dureles, kiti (o gana dažnai ir tie patys) atveria plačius vartus.

Psichologijos klasikas C. G. Jungas, nagrinėjęs keistus, prasmingus, tačiau priežasties ir pasekmės ryšiu nesusijusius sutapimus, padarė įdomių atradimų.

Šių kone stebuklingų sutapimų fenomeną jis pavadino sinchroniškumu ir pateikė mokslinius šio reiškinio aiškinimus. Pasirodo, tokie iš pažiūros atsitiktiniai sutapimai, gali mums ne tik pasirodyti esą prasmingi, o būti prasmingi iš tikrųjų.

Sinchroniškumo būdu žmogaus pasąmonė gali siųsti sąmonei tam tikrą žinią. Tiesa, Jungo samprotavimai pasirodo esą ne mažiau mįslingi nei patys nutikimai ir ne sumažina, o padidina nuostabos jausmą.

Psichologinė pasakų analizė – itin populiari tyrinėjimų sritis, kurios imasi tiek akademinės, tiek populiariosios psichologijos atstovai. Jie tvirtina, kad pasakos skirtos toli gražu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, jos atspindi viso žmogaus gyvenimo kelionę, jos etapus, išbandymus ir pateikia gaires. Kaip ir garsusis rašytojas J. R. R. Tolkienas esė „Apie pasakas“, jie kelia retorinį klausimą: kada gi suaugusieji nusprendė, kad pasakos – tai vaikų reikalas? Tai juk tas pats, kas pasakytume, kad dailė ar muzika yra skirtos tik vaikams! Taigi, psichologija kviečia mus jau su suaugusiojo sąmoningumu žengti į stebuklingą pasakų pasaulį.

Žmogaus psichika yra tokia sudėtinga ir daugiasluoksnė, kad, gilinantis į jos raišką, neišvengiamai apima begalinės nuostabos jausmas. Taip, galima sugalvoti visiems neįprastiems fenomenams pavadinimus, bet tai pačių fenomenų nepanaikina.

Nykštukai, fėjos, angelai, išmintingi senoliai ir drakonai – sutinkame juos įvairiais pavidalais nuo neatmenamų laikų skirtingų kultūrų legendose, mituose, pasakose ir sakmėse. Ir dabar vaikai juos mato vaizduotėje, ir dabar juos sapnuoja suaugusieji. Atėję pas mus iš paslaptingos archetipinės realybės, jie perduoda tam tikrą žinią, simbolizuoja jausmą, lūkestį, troškimą ar gamtos stichiją. Žinoma, jie yra mūsų vaizduotės kūriniai, tačiau kada ir iš kur žmogaus vaizduotė apie juos „sužinojo“?

Paslaptingo pasaulio ilgesys

Žodžiai „Kalėdų nakties paslaptis“ nuskamba gana dažnai. Kodėl būtent paslaptis? Jeigu taip paprastai užmerksite akis ir paklausite savęs, ką jums reiškia žodžiai „Kalėdų nakties paslaptis“ (ne „Kalėdos“, o būtinai „Kalėdų nakties paslaptis“), kokie jausmai, kvapai, vaizdai, prisiminimai iškils jūsų vaizduotėje?

Visi žinome ar bent jau pasakojame vaikams, kad Kalėdų naktį gyvūnai kalba žmogaus balsu, ne tik per Kalėdas, bet ir gerokai prieš jas aplink šmirinėja nykštukai, tą naktį vyksta visokiausi burtai. Ir eglutė su neregėto grožio žaisliukais, iš „tampomo“ popieriaus padarytas namelis po ja, ir švieselių mirgėjimas aptemusiuose languose, ir Kalėdų dovanų laukimas – visa tai primena, kad realybė stebuklinga.

Priešais namą, kuriame gyvenu, stovi senas pastatas su nedideliais bokšteliais ant stogo. Tuose bokšteliuose – mažyčiai arkiniai langai. Mano sūnus įsitikinęs kad ten gyvena nykštukai. Bokšteliai – jų nameliai. Dienomis nykštukai miega, o naktimis vyksta jų gyvenimas. Kartais vakarais sūnelis stebi arkinius langelius – o gal pavyks pamatyti vieną jų?

Neturiu jokių įrodymų, kad muzikos mokyklos bokšteliuose negyvena nykštukai, fėjos ar bent jau muzikos mūzos...

* * *

Pasakų pasaulyje

Rašytojos KathrynaLindskoog ir Ranelda Hunisker išskiria šias pagrindines pasakų  funkcijas:

Skatina vaizduotę ir kūrybiškumą;

Moko pažvelgti į situaciją kitaip, iš tam tikro veikėjo pozicijos – taigi, moko empatijos;

Patenkina giliai viduje slypintį poreikį bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir su kitomis gyvomis būtybėmis;

Parodo, kaip maži ir bejėgiai padarėliai, būdami kantrūs ir atkaklūs, pasiekia pergalę. Pažadina aukštesnių vertybių troškimą nemoralizuodamos;

Skaitydami ar klausydamiesi pasakų, mes galime atsidurti anapus laiko ir erdvės, pasakos suteikia paslapties, transcendencijos jausmą;

Autorės pabrėžia, kad pasakos reikalingos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems; Visų šių išvardintų dalykų vaikus pasakos moko, o suaugusiesiems – apie juos primena.