Istoriko pranešimas, pristantantis Helsinkio grupės veikimą Lietuvoje. Pranešimas buvo perskaitytas Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“.

1975 metų vasarą Helsinkyje pasirašius saugumo ir bendradarbiavimo sutartį, Sovietų Sąjunga pirmą kartą prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus, susijusius su žmogaus teisių apsauga. Tai disidentiniam judėjimui suteikė didelį postūmį. Šiuo laikotarpiu SSRS teritorijoje ėmė formuotis įvairios disidentų grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti, pagal sutarties pasirašymo vietą pasivadinusios Helsinkio grupėmis. 1976-ųjų gegužę susikūrė Maskvos Helsinkio grupė, tų pačių metų gruodį – Lietuvos Helsinkio grupė (toliau LHG). Disidentai ypač akcentavo kovą dėl žmogaus teisių.

Lietuvos Helsinkio grupę įkūrė penki asmenys. Kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingų tautybių, profesijų, išsilavinimo, netgi skirtingų charakterių, grupės įkūrėjai sugebėjo tarpusavyje rasti bendrą kalbą ir įkurti tokią organizaciją, kuri sugebėjo viešai veikti, nepaisydama KGB persekiojimų ir daromo spaudimo ir laisvajam pasauliui skelbti apie žmogaus teisių pažeidimus už geležinės uždangos – tuometinėje Lietuvos SSR.

Vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų buvo Eitanas Finkelšteinas. Žydų tautybės fizikas, jau daugelį metų nesėkmingai bandęs išvykti iš SSRS į Izraelį, trukdymus išvykti laikė vienu iš žmogaus teisių pažeidimų – gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvės nepaisymo. Kartu su dar keletu bendražygių įkūręs Helsinkio grupę, jis sugebėjo kovą dėl žydų emigracijos paversti bendra kova dėl žmogaus teisių apskritai, ir padėjęs daugybei žmonių, ir ne tik žydams, išvykti iš SSRS bei kitais klausimais.

Eitanas Finkešteinas gimė 1942 m. Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) mieste. Nuo 1959 iki 1960 metų dirbo tekintoju Sverdlovsko mieste, gamykloje „Pašto dėžutė 79“ – tuo metu taip SSRS būdavo vadinamos visos slaptosios karo pramonės gamyklos. 1959–1964 metais mokėsi Uralo politechnikos institute Sverdlovske. Būdamas Radijo fakulteto studentas, turėjo leidimą visiškai slaptiems darbams ir dokumentams. Po instituto baigimo nuo 1964 m. iki 1966 m. gruodžio dirbo Uralo optikos mechanikos gamyklos (Sverdlovske) inžinieriumi. 1966 m. spalį išvyko į Maskvą, kur buvo priimtas į Maskvos fizikos technikos instituto kvantinės elektronikos katedros aspirantūrą (įmonė „Pašto dėžutė 3652“). Po metų (1967 m.) iš aspirantūros buvo pašalintas už tai, kad Šešiadienio karo metu reiškė simpatijas Izraeliui. Nuo 1968 m. liepos iki 1970 m. rugpjūčio dirbo Uralo hidrometeorologinės tarnybos (Sverdlovskas) inžinieriumi. 1970 m. gruodžio 8 d. jis su šeima persikėlė gyventi iš Sverdlovsko į Vilnių. Apie tokį gyvenamosios vietos pakeitimą Lietuvos KGB sudarytoje pažymoje (Finkelšteino byla saugoma Lietuvos ypatingajame archyve) nurodyta: „Jis persikėlė norėdamas gauti leidimą išvykti pastoviam gyvenimui Izraelyje, nes laiko, kad leidimą išvykti į Izraelį iš Pabaltijo miestų lengviau gauti“.

Vilniuje jis apsigyveno Liepos 21-osios (dabar – Tauro) gatvėje, 10 namo 10 bute. Šis namas žymus tuo, kad jame gyveno garsūs lietuvių rašytojai klasikai – V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, B. Sruoga ir kalbininkas J. Jablonskis. Namas buvo pastatytas apie 1930 m. ir buvo skirtas tuometinio Stepono Batoro universiteto profesoriams. E. Finkelšteinas su žmona apsigyveno nedideliame buvusio sargo bute pirmame aukšte su atskiru įėjimu iš namo kiemo – pasak Tomo Venclovos, „vieno kambario pusrūsyje“.

Vos tik atvykęs į Vilnių, jis įsidarbino. Pradžioje dirbo elektrošaltkalviu firmoje „Lietuvos buitinė chemija“, paskui – inžinieriumi Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Teko jam dirbti ir sunkvežimio vairuotoju.

Vilniuje iškart parašė prašymą leisti išvykti į Izraelį; tokių prašymų būta ne vieno, nes pareiškime SSRS KGB pirmininkui 1972 m. skundėsi dėl to, kad jam neleidžia išvykti į Izraelį, nors jau du kartus prieš tai kreipėsi su prašymais dėl leidimo išvykti. Nebuvo išleidžiamas motyvuojant tuo, kad jam žinomos karinės paslaptys.

Gyvendamas Vilniuje, E. Finkelšteinas susipažino su netoliese gyvenusiais Tomu Venclova ir Viktoru Petkumi. T. Venclova savo prisiminimuose rašė, jog dar iki Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimo jam buvo žinoma, kad E. Finkelšteinas, turėdamas pažinčių su Rusijos disidentais, „jau seniai priklausė SSRS žmogaus teisių sąjūdžiui: buvo dalyvavęs demonstracijose, spausdinęs straipsnių užsienyje bei Sovietų Rusijoje (savilaidos leidinyje „Žydai TSRS“), teikęs juridinę pagalbą norintiems emigruoti – beje, ne tik žydams, bet ir lietuviams“. T. Venclova, susipažinęs su E. Finkelšteinu, pradėjo lankytis jo bute, „kuris Vilniuje buvo viena iš įdomesnių vietų. Tame vieno kambario pusrūsyje apsistodavo nemažai svečių, tarp jų Nadežda Mandelštam; kai Vilniuje buvo teisiamas Sergejus Kovaliovas – rusų disidentas, padėjęs lietuvių katalikams, – Finkelšteinų šeimoje gyveno ir Andrejus Sacharovas“ (T. Veclova).

Jau palikęs LHG, Finkelšteinas nuo 1980 m. dirbo inžinieriumi-elektriku Vilniaus elektros matavimo prietaisų gamykloje. Nors jau buvo palikęs Grupę, jis ir toliau buvo sekamas; 1983 m. KGB sudarytoje pažymoje nurodyta, kad Finkelšteinas tais metais buvo sekimo objektu operatyvinio stebėjimo byloje „Izraelietis“ KGB 2-oje valdyboje pas drg. Čulikovą.

1983 m. E. Finkelšteinas su žmona ir dukterimi vėl išreiškė norą išvykti gyventi į Izraelį. Turėjo dėdės Erškovičiaus Anatolijaus, Tel Avivo ligoninės gydytojo, išvykusio ten 1972 m. iš Vilniaus, iškvietimą. Šįkart leidimas išvykti buvo duotas. Į Izraelį išvyko pačioje 1983 m. pabaigoje – antroje gruodžio pusėje.

Sovietų Sąjungoje prasidėjus perestroikai bei atšilimui, jam buvo pasiūlyta persikelti į Miuncheną ir dirbti ten leidžiamame žurnale „Страна и мир” (Šalis ir pasaulis). Pasiūlymą priėmė.

Reikia pažymėti, kad E. Finkelšteinas, turėdamas fiziko išsilavinimą, turi neabejotiną rašytojo talentą. Jau pasirodė trys jo knygos rusų kalba.

2001 m. liepos 1 d. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę Helsinkio grupės nariai, tarp jų ir E. Finkelšteinas, apdovanoti Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Šiuo metu E. Finkelšteinas gyvena Vokietijoje, Miuncheno mieste, dėstytojauja universitete.

I           š tiesų nelengva nustatyti, kam kilo idėja įkurti LHG. Žinoma, kad grupę įkūrė penki asmenys. LHG dešimtmečiui skirtame Tomo Venclovos straipsnyje teigiama, kad sumanymas steigti Helsinkio grupę susiformavo Vilniuje, ant Tauro kalno, dažnų Petkaus, Venclovos ir Finkelšteino susitikimų metu. Vėliau, šių trijų pakalbinti, prie jų prisijungė Ona Lukauskaitė-Poškienė iš Šiaulių ir kun. Karolis Garuckas, Ceikinių parapijos klebonas.

Oficialiai grupė buvo įsteigta 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, to miesto grupės vadovo Jurijaus Orlovo bute sukviestos specialios užsienio žurnalistų konferencijos metu, ir dar tą patį vakarą apie jos įsteigimą buvo pranešta Vakarų pasauliui. Užsienio žurnalistų buvimas ir buvo ta pagrindine priežastimi, dėl kurios apie LHG įsteigimą paskelbta ne Vilniuje, o Maskvoje. Be to, tuo buvo parodyta, kad iš tiesų ruošiamasi ginti universalų dalyką – žmogaus teises, o ne atstovauti tiems Lietuvos gyventojams, kurie savo tautos nacionalinių lūkesčių įgyvendinimą kėlė aukščiau visko ir turėjo (gal ir nebe pagrindo) rusofobijos jausmą. „Mūsų grupė iškart griežtai pareiškė, kad mes nebūsime nei vien tautiški, nei vien katalikiški disidentai – tokių jau ir taip pakanka; mes bandysime atstovauti visai Lietuvos visuomenei“, – savo straipsnyje vėliau rašė T. Venclova.

Idėja Lietuvoje sukurti žmogaus teisių gynimo grupę kilo dar iki Maskvos Helsinkio grupės susikūrimo. E. Finkelšteinas LHG įkūrimo dešimtmečiui skirtame straipsnyje apie tai rašė: „Galimybę sukurti Lietuvoje visuomeninę žmogaus teisių gynimo grupę su Viktoru Petkumi aš diskutavau daug anksčiau, negu buvo oficialiai paskelbta, kad įkuriama Maskvos Helsinkio grupė.“

Apie LHG kūrimą kita proga E. Finkelšteinas prisiminė: „Galimybę Lietuvoje sukurti visuomeninę žmogaus teisių gynimo grupę diskutavom su Viktoru Petkumi tuoj po Baigiamojo akto Helsinkyje pasirašymo. Be abejonės, maskviečiai žmogaus teisių gynėjai paskatino ir mus greičiau suktis. Maskviečiai rado labai patogią platformą, rengiančią įvairias jėgas, suinteresuotas, kad SSRS būtų įgyvendinamos žmogaus teisės ir pilietinės laisvės; Maskvos Helsinkio grupė pasiskelbė ne svarbiausiąja vadovaujančia organizacija, bet viena iš žmogaus teisių sąjūdžio (vėliau pavadinta Helsinkio sąjūdžiu) grandžių. Dėl to ir mes kaip ukrainiečiai, gruzinai bei armėnai prisijungėme ne prie Maskvos Helsinkio grupės, o prie tarptautinio Helsinkio sąjūdžio. Tad ir visus Lietuvos Helsinkio grupės sprendimus darėme tik mes patys, o bendradarbiavimas su maskviečiais žmogaus teisių gynėjais rėmėsi tik visišku savitarpio supratimu, nedarant kits kitam jokio spaudimo.“

Tai, kad idėja dėl LHG įkūrimo priklauso Petkui ir Finkelšteinui, patvirtino T. Venclova visai neseniai (2011 m. liepos pradžioje) „Laisvės radijui“ duotame interviu. Į radijo laidos vedančiojo Michailo Sokolovo klausimą – „O kaip jūs priėjote prie Helsinkio grupės įkūrimo?“ – atsakė taip: Į mane kreipėsi du būsimi grupės nariai, kurie buvo iniciatoriai. Vienas iš jų buvo lietuvis Petkus, kitas buvo žydas Finkelšteinas. Žmonės labai skirtingi ir pagal nacionalinę priklausomybę, pagal požiūrius, pagal religinę priklausomybę. – vienas buvo katalikas, kitas – judaistas. Bet juos vienijo dėmesys žmogaus teisėms, jie vienas į kitą labai gerai žiūrėjo. Jie atėjo pas mane ir pasiūlė įstoti. Aš tuo metu bandžiau emigruoti, nors tai atrodė absoliučiai beviltiškas veiksmas, tačiau dėjau tam pastangas. Aš pasakiau: jums labai pritariu, aš įsitikinęs, kad tai reikia daryti, ir kad tai yra gerai. Tačiau jeigu aš įstosiu, galbūt mane išmes už sienos, o jus pasodins. Ir „geras“ juk aš tada būsiu... Jie pasakė: ne išmes, o pasodins, kaip ir visus likusius – tai galima beveik garantuoti. O jeigu išmes, gali ir Eitaną išmesti. Tas, kurį išmes, mums atstovaus užsienyje, mums tai reikalinga. Po kai kurių pamąstymų aš vis dėlto įstojau į grupę.“

Nors savo vadovo LHG neturėjo, tačiau, Finkelšteino teigimu, „grupės siela buvo Viktoras Petkus. Čia svarbu buvo ne tik tai, kad jis buvo aktyviausias grupės narys, bet ir tai, kad jį pažinojo, juo pasitikėjo ir jį gerbė įvairiausi lietuvių visuomenės sluoksniai“.

Petkus atstovavo katalikų pasaulėžiūrai, Garuckas – Katalikų Bažnyčiai, Poškienė – tautinei inteligentijai ir nepriklausomos Lietuvos tradicijoms bei principams, Venclova – naujosios kartos inteligentijai, Finkelšteinas – nelietuvių, daugiausia žydų, pažiūroms. Nors kiekvienas grupės narys turėjo tam tikrą svarbiausią veiklos kryptį, tačiau griežtų rėmų nebuvo. Štai Finkelšteinui tekdavo rūpintis ir visiškai kitokiais dalykais, pavyzdžiui, parama politkalinių šeimomis.

Pagal nerašytą taisyklę, LHG „tegalėjo priklausyti garbingos praeities žmonės“. Finkelšteino teigimu, pasirinkdami grupei kandidatus, LHG steigėjai sutarė vadovautis šiomis taisyklėmis:

palaikyti Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principus ir stengtis prisidėti prie jų įgyvendinimo;

neraginti į smurtinę kovą ir joje dalyvauti. Asmenys, tarnavę vokiečių ir SSRS baudžiamuosiuose organuose, taip pat vermachte, negali būti LHG nariai. Mes taip pat nutarėme, kad grupėje neturėtų dalyvauti buvę partizanai (vad. „miško broliai“).

E. Finkelšteino požiūris į LHG sukūrimą bei jos veiklos kryptis rėmėsi tuo, kad reikia keisti lietuviškosios rezistencijos tautinę ir religinę kryptis (kurios, jo manymu, yra silpnoji jų vieta) į grynai demokratinę kryptį. „Ji galėtų patraukti gana plačių gyventojų sluoksnių simpatijas, įjungti į sąjūdį naujų žmonių – pirmiausia iš techninės ir mokslinės inteligentijos, iš miestiečių vidutiniųjų sluoksnių (...) Be to, demokratinė kryptis suteiktų galimybę ir nelietuviams, gyvenantiems Lietuvoje, dalyvauti kovoje už pasikeitimus krašto visuomeniniame ir politiniame gyvenime.“ Toks priešinimasis totalitarizmui būtų geriau suprastas už Lietuvos ribų ir padėtų užmegzti glaudesnius santykius su žmogaus teisių gynėjais kitose SSRS kraštuose.

Jau LHG grupės veikimo pradžioje jos sudėtis ėmė keistis, nes iš jos įvairiais keliais ėmė trauktis jos steigėjai. Emigravo T. Venclova, suimtas ir nuteistas V. Petkus. E. Finkelšteinas iš viso atsisakė atvykti į Petkaus teismą (vykusį 1978 m. liepos 10–13 d.) ir pateikė pareiškimą raštu:

„Aš atsisakau dalyvauti liudininku V. Petkaus byloje, nes ir aš, kaip V. Petkus, esu lietuviškosios grupės narys ir kartu su Petkumi atsakau už grupės veiklą ir tuos dokumentus, kuriuos LHG paruošė. Aš galiu teismo procese dalyvauti tik kaltinamuoju.“ Vėliau mirė Garuckas ir Poškienė bei pasitraukė pats Finkelšteinas. Jų vietas užėmė nauji žmonės.

Iš mūsų dienų pozicijų vertindamas LHG susikūrimą, 2010 m. „Laisvės radijui“ duotame interviu Finkelšteinas teigė: „Deja, reikia pripažinti, kad toks grynai demokratinis judėjimas Lietuvoje turėjo negilias šaknis, jis iš esmės tik tik pradėjo formuotis. Ir tai turi labai didelių pasekmių šiandienėje Lietuvoje. Ten juk irgi buvo tik toks istorinis vektorius – štai mes buvome nepriklausoma valstybė, štai tokia buvo valstybė. Tačiau praėjo labai daug metų, ir, aišku, viską reikėjo kurti kitaip, kitais pagrindais. Ir, aišku, buvo padaryta labai daug klaidų, pradžioje viršų ėmė emocijos, labai daug dalykų buvo padaryta nekorektiškai būtent demokratinių vertybių požiūriu ir svarbiausia, kad nebuvo tos demokratinės dvasios, demokratinio prado.“

E. Finkelšteino veikla Lietuvos Helsinkio grupėje pirmiausia pasireiškė tuo, kad jis buvo jungiamąja grandimi tarp lietuvių disidentų iš vienos pusės ir rusų bei žydų disidentų – iš kitos. Rusijos disidentų sąjūdis su pagrindinėmis Lietuvos disidentų srovėmis jokio ryšio nepalaikė iki XX a. 8 dešimtmečio vidurio. Tačiau ilgainiui užmezgė su rusų disidentais tam tikrus santykius, ypač paryškėjusius per S. Kovaliovo teismą Vilniuje 1975-aisiais. Iki LHG įkūrimo buvo likę vieni metai. Tada pagrindiniu tarpininku tarp rusų, žydų ir lietuvių disidentų buvo Finkelšteinas, kuris jau iki teismo buvo pažįstamas su SSRS (be Lietuvos) disidentais. Su akademiku A. Sacharovu jis susipažino dar studijuodamas Maskvoje. 2010 m. „Laisvės radijui“ duotame interviu Finkelšteinas teigė, kad būtent Sacharovo vizitas Kovaliovo teismo metu į Vilnių konsolidavo grupę, kurioje buvo tokių skirtingų pažiūrų žmonės, tačiau kuriuos vienijo pagarba žmogaus teisėms. „Iki to buvo sunku įsivaizduoti, kad visi atsisėstų prie bendro stalo.“

E. Finkelšteinas LHG dešimtmečiui skirtame straipsnyje apie savo veiklą LHG rašė: „Be to, palaikiau LHG „išorinius“ ryšius. Turėjau senų ir gerų pažinčių su Maskvos, Gruzijos ir Estijos žmogaus teisių gynėjais. palaikiau daugmaž reguliarius ryšius su užsienio korespondentais ir diplomatais, susitikdavau su kai kuriais žymiais svetimšaliais, atvažiuojančiais į Sovietų Sąjungą.“

Geri santykiai, užmegzti su rusų ir žydų disidentais, vėliau pasitarnavo LHG veiklai. Ir tų santykių užmezgime mes matome ir didelį Finkelšteino indėlį.

E. Finkelšteino veikla Grupėje labiausiai buvo susijusi su emigracija. Jis teikdavo besiruošiantiems emigruoti juridines konsultacijas, aiškindavo žmonėms emigracijos klausimus. Jam, kaip ir T. Venclovai, teko pačiam sunkiai kovoti dėl teisės emigruoti, todėl ši žmogaus teisių pažeidimo sfera jiems buvo gerai pažįstama, nes ir patiems teko sunkiai kovoti dėl teisės emigruoti.

Savo 1977 m. balandžio 30 d. pareiškime, atsakydamas į KGB išsakytus kaltinimus dėl „tarybinės visuomeninės bei valstybinės santvarkos juodinimo“, E. Finkelšteinas nurodė: „Mano veikla Lietuvos Helsinkio grupėje yra daugiausia piliečių konsultavimas emigracijos klausimais, iš Helsinkio sutarties išplaukiančių jų teisių ir galimybių aiškinimas. Tais atvejais, kai vienų ar kitų piliečių atžvilgiu pažeidžiami Helsinkio susitarimai, aš drauge su kitais grupės nariais bandau jiems padėti siekiant teisybės, taip pat bandau įtikinti valdžią, kad ji ištaisytų pažeidimus.“

LHG dešimtmečio įkūrimo jubiliejui skirtame straipsnyje šiuo klausimu rašė, kad veikė „daugiausia aiškindamas emigracijos klausimus ir teikdamas potencialiems emigrantams juridines konsultacijas. Į grupę kreipdavosi norinčios išvažiuoti iš SSSR lietuvių šeimos, atsikėlę Lietuvon vokiečiai, rusų baptistai, ir, žinoma, žydai. Dažniausiai suteikdavau tiems žmonėms praktinę pagalbą ir tik itin sudėtingais atvejais sudarydavome dokumentą LHG vardu.“

Savo rašytame laiške šio pranešimo autoriui Finkelšteinas detaliau papasakojo apie savo bei visos LHG pagalbą besiruošiantiems emigruoti: „Pirmiausia, norint pateikti dokumentus išvykimui, reikėjo gauti leidimą iš užsienio – tik iš giminaičių. Tuos giminaičius reikėjo „surasti“, organizuoti iškvietimą, o tai kainavo nemažai pastangų. Kaip elgtis, gavus neigiamą atsakymą, kaip gauti pinigų vizai ir atsisakymui nuo sovietinės pilietybės (900 rublių), kaip savo vardą paviešinti Vakaruose – šias ir daugybę kitų klausimų ir problemų prisieidavo tada spręsti, ir niekas niekur neteikdavo tokios informacijos. Šai tuo mes LHG ir užsiimavome, remdamiesi žmogaus teise į laisvą emigraciją.“

Aukščiau aprašyta Finkelšteino veikla, padedant žmonėms emigracijos klausimais, dažniausiai būdavo susijusi su praktine pagalba besiruošiantiems tapti emigrantais, o ne vien tik dokumentų sudarymu, kuriuos pasirašydavo ir kiti grupės nariai – todėl, kaip vėliau teigė Finkelšteinas, „dokumentų stoka Vakaruose sudarė klaidingą įspūdį apie LHG nepakankamą aktyvumą.“

Jau minėtame neseniai „Laisvės radijui“ duotame interviu T. Venclova sakė, kad per keletą grupės veikimo metų „mes suspėjome išleisti apie 20 dokumentų. Dokumentavome konkrečius žmogaus teisių pažeidimus, būtent, tai buvo pagrindinė, galbūt vienintelė grupės funkcija. Tai suspėjome. Jie buvo platinami Vakaruose, galbūt ir suvaidino tam tikrą vaidmenį supažindinant Vakarus su tuo, kas pas mus dedasi. Paskui Petkų pasodino, mane išmetė į Vakarus.“

O kokias sritis apėmė vieši pareiškimai, buvo skelbiama taip pat viešame, Finkelšteino pasirašytame 1977 m. balandžio 30 d. pareiškime. Jame, atsakydamas į KGB mestus kaltinimus „dėl tarybinės visuomeninės bei valstybinės santvarkos juodinimo“, E. Finkelšteinas pažymėjo, kad atsišaukimai ir pareiškimai – individualūs ar drauge su kitais asmenimis – daugiausia siejasi su reikalavimu išlaisvinti sąžinės kalinius, su protestais prieš teisminį persekiojimą dėl politinių įsitikinimų ar dėl noro emigruoti, taip pat su emigravimo teisės gynimu.

Užsienį dažnai pasiekdavo Finkelšteino publikacijos, kurios būdavo paskelbiamos įvairiuose leidiniuose: „Mano straipsniai, spausdinti užsienio spaudoje, liečia emigracijos Izraelin problemas, SSRS žydų padėtį ir specifines problemas, taip pat gyvenimą šių dienų Lietuvoje“, – 1977 m. rašė savo pareiškime dėl jam skirtų Lietuvos KGB perspėjimų.

Reikėtų išskirti E. Finkelšteino rusų kalba parašytą nedidelio formato 88 puslapių knygelę, kurios pavadinimas yra labai praktiško pobūdžio – „Kaip iš SSRS išvažiuoti į Izraelį“ (rus. „Как уехать из СССP в Израиль“). Ji buvusi išleista daug kartų Vakaruose. Vartant ją, iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad jos autorius turi ir literatūrinių gabumų; sugebėjo parašyti lengvai skaitomą leidinį tokia rimta tema. Jos turinyje yra tokie skyriai: „Jūs priėmėte sprendimą“, „Jūs prašote leidimo“, „Leidimas“, „Jums buvo atsakyta“. Įsiminė toks pamokymas, kad SSRS oro uosto muitinėje muitininkai vienaip tikrins darbų techniku dirbusį asmenį, kitaip – visus likusius. Ir padaroma tokia išvada – kam rizikuoti ir bandyti per sieną pervežti paslėptą auksą ar kitas vertybes, jeigu tokio dydžio piniginį ekvivalentą Izraelyje galima užsidirbti, pavyzdžiui, per porą metų. O bausmė už vertybių gabenimą per sieną SSRS galėjo siekti dešimt metų ir daugiau. Autorius kiekvienam leidžia pasirinkti – kas yra geriau.

Be jokios abejonės, vos tik atvykęs į Vilnių, E. Finkelšteinas susilaukė ir KGB dėmesio. Jo butas buvo sekamas (kaip prisiminė T. Venclova: „žinoma, butas buvo sekamas, ir ne priešokiais, o labai reguliariai“). Keletą kartų jo bute buvo vykdomos kratos.

Vaizdžiai tariant, Finkelšteinas pirmąkart „засветился“ (liet. „apsišvietė“) dar 1967 m., kai iš Maskvos išvyko visas Izraelio ambasados personalas. Jis buvo pažįstamas su kai kuriais žmonėmis iš tos pasiuntinybės, su jais susitikdavo. Kai jie išvažiavo, atėjo daug žmonių juos palydėti, taip ir pat ir Finkelšteinas. Tai jau buvo, kaip vėliau viename interviu „Laisvės radijui“ pasakojo Finkelšteinas, „atviras iššūkis“ sovietinei valdžiai.

Pirmasis rimtas bandymas įbauginti ir priversti atsisakyti visuomeninės veiklos, susijusios su kova už žmogaus teises ir Helsinkio judėjimu, buvo 1977 m. balandžio 27 d., kai E. Finkelšteinas buvo iškviestas į Lietuvos KGB ir apkaltintas tuo, kad renka ir perduoda užsienio žvalgybos centrams ir propagandiniams antisovietiniams organams „šmeižikiškus prasimanymus bei informacijas, juodinančias tarybinę visuomeninę ir valstybinę santvarką“. Buvo turima omeny jo veikla Helsinkio grupėje, užsienio spaudoje skelbti straipsniai bei pareiškimai, taip pat pareiškimai per užsienio radijo stotis, taip pat ir „Laisvės radiją“. Buvo oficialiai perspėtas, kad jeigu tuoj pat nenutrauks tokios veiklos, bus patrauktas teismo atsakomybėn pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso paragrafus.

Nežinia, apie šį ar kitą atvejį, kai buvo iškviestas tardymui, vėliau rašė Finkelšteinas: „Netrukus po to, kai buvo pakelbta apie LHG įsteigimą, mane atgabeno į KGB pas tardytoją Lazarevičių, su kuriuo ir anksčiau buvau „turėjęs reikalų“. Jis norėjo įtikinti, jog „visi lietuviai – antisemitai“, kad „katalikai, lietuviai nacionalistai ir net inteligentai sielos gilumoje nekenčia žydų“ ir pan.“

Žinia apie sunkią Finkelšteino padėtį, kuris daugelį metų laukė leidimo emigruoti, pasiekė Vakarus. Apie jį 1981 m. gegužės 28 d. JAV Atstovų Rūmuose pranešė kongresmenas Philipas Burtonas (Kalifornija): jam draudžiama dirbti pagal savo profesiją ir kliudoma gauti net fizinio darbo. Finkelšteinų šeima gyvena beveik visiškoje izoliacijoje – juos nuolat seka, klausosi jų pasikalbėjimų telefonu, nepristato laiškų. Nuo kalėjimo jį apsaugojo gal tik Vakarų žydų bendruomenių dėmesys jo bylai.

Finkelšteinas savo veiklą LHG paliko dar begyvendamas Lietuvoje. Žymus estų disidentas ir politinis kalinys Martas Niklusas, geras lietuvių disidentų draugas, 1979 m. rudenį apsilankė Vilniuje ir savo įspūdžius aprašė straipsnyje. Paminėjo ir E. Finkelšteiną, kuris, „kalbama, pastaruoju metu užsidarė ir rūpinasi daugiausia savo nacijos reikalais“. Tuo metu Finkelšteinas jau tikrai buvo išėjęs iš LHG. Tai kokios išėjimo priežastys?

Kaip teigė T. Venclova LHG įkūrimo dešimtmečiui skirtame straipsnyje, įkūrus LHG, joje buvo įvestas Liberum Veto principas – kiekvienas narys steigėjas turėjo teisę vetuoti bet kurį vėlesnį kandidatą, neaiškindamas priežasčių. Po V. Petkaus arešto veto principas vieną sykį buvo pažeistas, ir todėl grupėje įvyko skilimas. Čia neabejotinai turimas omenyje  E. Finkelšteino išėjimas iš grupės ir to išėjimo priežastis. Tas pats T. Venclova neseniai savo interviu „Laisvės radijui“ sakė, kad suėmus V. Petkų ir emigravus jam (t. y. T. Venclovai), „į grupę pradėjo stoti nauji nariai, ji pradėjo truputį keisti savo pavidalą. Todėl kad naujieji nariai ne visada domėjosi grynai žmogaus teisėmis, jie domėjosi labiau nacionaliniu klausimu, dėl ko netgi kildavo konfliktų tarp jų ir to paties Eitano Finkelšteino“.

Apie savo išėjimo iš LHG grupės priežastis savo laiške šio pranešimo autoriui E. Finkelšteinas taip rašė: „Visam Helsinkio judėjimui pasaulyje, ir SSRS, ir šiuo atveju Lietuvoje, principiniu buvo taikaus pasipriešinimo momentas. Iš čia buvo ta taisyklė, kad LHG nariu gali būti tik žmonės, niekada nedalyvavę ginkluotame pasipriešinime ar jį rėmę. Aš šiuo klausimu buvau ypač pažeidžiamas, nes man iš visų pusių priekaištavo už „bendradarbiavimą su lietuvių banditais, bendradarbiavusiais su nacistais“. Kai kas iš mano senų draugų net nustojo su manim bendrauti. Tačiau visi LHG nariai turėjo švarią reputaciją, ir aš visus kaltinimus atmesdavau. Todėl mano išėjimą galima paaiškinti tiktai tuo, apie ką aš parašiau savo pareiškime – priėmimu į LHG žmogaus, kuris dalyvavo ginkluotame pasipriešinime, galbūt jis greičiausiai nieko blogo ir nepadarė. Jokio kito tikslo išeidamas aš neturėjau. Jeigu mano išėjimas ir turėjo kokią potekstę, tai ji buvo tokia. Po Petkaus arešto, Venclovos išvažiavimo ir Poškienės mirties, nežinia iš kur ėmė atsirasti naujų LHG narių (niekas manęs dėl to net ir neklausė!). Tai aš ir nusprendžiau, kad KGB gali inkorporuoti į LHG ne tik tuos asmenis, kurių ten neturėjo būti pagal įstatus, bet ir kitų asmenybių, kurie vieną gražią dieną pasakys per televiziją viską, ką apie Helsinkio grupę parašys KGB (taip buvo Gruzijos Helsinkio grupėje). Tam aš ir norėjau užkirsti kelią.“

Taigi reziumuojant galima sakyti, kad idėja Lietuvoje įkurti žmogaus teisių gynimo organizaciją kilo tarpusavyje bendraujant V. Petkui ir E. Finkelšteinui. Jie vėliau buvo tarp penkių Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų. Daugiausia E. Finkelšteino veikla grupėje apėmė emigracijos sritį – padėdavo būsimiems emigrantams teisiniais bei kitais su išvykimu iš SSRS susijusiais klausimais. Tokių emigrantų daugumą sudarydavo žydai, nors būta ir lietuvių bei kitų tautybių asmenų. Finkelšteino dalyvavimas grupėje buvo reikšmingas ir tuo, kad jis užtikrino bei plėtojo gerus LHG santykius su rusų bei žydų disidentais. Didžiausiu jo nuopelnu reikia laikyti tai, kad jis Lietuvos disidentinį judėjimą praturtino demokratine kryptimi.