2014 m. spalio 1 d., trečiadienis

Gintautas Mažeikis. Tolerancija, civilizacija ir simuliacija

2011-12-26
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Atmintis 
Gintautas Mažeikis

Evgenios Levin nuotrauka

Tekstas, skirtas Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos „Totalitarizmas ir tolerancija. Laisvės išbandymas„ sesijai „Totalitarizmo gniaužtai ir saviraiškos laisvė. Laisva minstis, lasivas žodis, laisvas veikimas totalitarinio mąstymo nelaisvėje“.

Tolerancijos vardas yra populiarus, o tai reiškia, kad šiandieniame kūrybinių industrijų viešpatijos, glamūrinio elgesio ir rodymosi bei simuliakrinio lavinimo(si) laike sukuriamos ir realizuojamos įvairiausios su pakanta susijusios civilizacinės galimybės, kur ypač plinta ne atviras būčiai esmingos įvairovės suvokimas, o įvairiausios „to paties“ farso formos. Tolerancija kaip farsas pasirodo arba ideologiniu pavidalu, kaip piešiami savos istorijos ir kultūros tariamai pakantūs paveikslai, kuo ypač pasižymi, pavyzdžiui, LDK vaizdavimas, arba kuriami pakantumo simuliacijos kodai: kaip reikia viešumoje kalbėti ar elgtis, vaizduoti, kad neįžeistum ir minimaliai išsiskirtum, arba sukuriama ištisa pakantos vaizdų industrija, iš esmės pakeičianti ir naikinanti sudėtingą kasdienį vienas kito savitumo pripažinimą.

Vaizdų gamybos katilas ištrina esmingas savybes, sunaikina įvairovę, pakeisdamas ją skirtingais paveikslėliais, skirtingomis „to paties“ kiekybėmis, kartu tariamai sukuriant toleranciją tarp vienmačių kaukių. Būties požiūriu televizijos, kūrybinių industrijų dauginama kaukių tolerancija viena kitai neturi nieko bendra su pakantumu unikaliai Kito būčiai: kvapui, kūnui, elgesiui, maitinimuisi, darbui, laiko ritmikai, šeimyniniams santykiams, vartojimo stiliui, neveiklumui, maldai, higienai...

Tačiau kaukėta pakantumo puota pasirodo juokingai bedantė ir apgailėtinai silpna, kai reikia pasipriešinti žmogaus teisių persekiojimui, radikalios įvairovės prabudimui ir jos jėgai. Tolerancijos ideologija šiandien virto tuo, ką F. Nietzschė priskyrė XIX amžiaus religijai: silpnųjų žmonių prieglobsčiu ir nesavaimingumo priemone, ypatingų savybių praradimo, beskonybės ir globalizacijos pasiteisinimu.

Būties požiūriu tolerancijos sąvoka reiškia esinio gebėjimą išsaugoti savo esmines savybes veikiant priešiškai aplinkai. Kintant esinio ir aplinkos savybėms, kinta ir tolerancijos dydis. Kiekvienas esinys gali būti tobulinamas ir vystomas taip, kad būtų kuo labiau draugiškas aplinkai bei gebantis išsaugoti savo ypatingas savybes kintančiame pasaulyje. Toks esinio pakantumo apibūdinimas gali būti taikomas aptarti šiuolaikinių bendruomenių, visuomenių, šalių ir civilizacijų tolerancijai. Tačiau aiškinant esinio savaime ir pakantos santykį ypatingai atskleisti, kokia būties filosofija remsime savo samprotavimus ir kaip esmiškai interpretuosime pasirinktus esinius.

Kiekviena tauta, rasė, religija, ritualai, (asmens (ne)galia, jo individualus kultūrinis ir civilizacinis išsilavinimas ir pasirinkimas, naujosios unikalios skonio ir gebėjimų bendruomenės pasirodo savo esmingu turiniu ne kaip vaizdas, o kaip savęs ir savo kultūros reprodukavimo veiksmas ir jo ilgalaikė tąsa. Antropologai nurodo, kad klausimas yra ne tai, ką reikia atsakyti ar tu mėgsti kaukaziečius ar romus, ir ne tai, ar tu sutiktum šalia jų gyventi ilgą laiką, o tai, ar tavo bendruomenė ir jų bendruomenė iš tiesų sugebėsite taip kurti kasdienybės ilgalaikius santykius, kad nepradėsite vienas kito persekioti, o padėsite vienas kitam? Kitaip tariant, klausiant apie toleranciją turi būti aiškiai atskirtos įvairios simuliacijos, farsai, industrinis vaizdavimas nuo būties, t.y. nuo kasdienio Kito kaip ypatingo ir besiskiriančio gyvenimo šalia manęs.      

Filosofija yra sukūrusi daug hegemonines ar radikalias segregacines sistemas ir santvarkas palaikančių teorijų ir pasakojimų. Kaip pažymi K. Popperis, ištisos plejados mąstytojų bandė pagrįsti totalitarinės ar autoritarinės, fundamentalistinės ar uždaros visuomenės privalumus. Šiandien tokių pataikaujančių filosofų taip pat gausu, kaip ir prieš šimtmetį, kai užgimė šiuolaikinis komunizmas, nacionalizmas ar fašizmas. Todėl remtis jų būties samprotavimais esinio ir tolerancijos santykiui apibūdinti yra pavojinga. Ir vis dėlto socialinė-politinė, kritinė filosofija, kuri ir palaiko žmogaus teisių, tolerancijos, atvirumo, kritinio mąstymo idėjas, kuri yra šių samprotavimų pagrindinis šaltinis, siekia pateikti tam tikrus tolerantiško, vadinasi, ir kritinio mąstymo principus.

Atsižvelgdami į liūdną XX amžiaus patirtį, ko gero, pačią ekstremaliausią ir blogiausią Europos istorijoje, naujus kritinio, o ne manieringai pakantaus mąstymo principus formulavo Hannah Arendt, Herbertas Marcuse, E. Frommas, T.  Adorno, J. Habermas, R. Rorty, N. Chomsky ir daugelis jų bendraminčių.  Jų svarbiausias principas apmąstant esinio ir tolerancijos santykį būties perspektyvoje, likti kritiškiems bei atviriems ir ypač apmąstant istorinius, tautinius, religinius, ideologinius teiginius ir industrijų dauginamus vaizdus. Juk būtent viešpataujantys pasakojimai (diskursai), praktikuojami ritualai, vietos elgesio įpročiai, istorijos ir literatūros vadovėliai, šiuolaikinės pasilinksminimų ir kūrybinės industrijos lemia tolerancijos esmės ir farso turinį.

Manipuliacijos atvejais kvietimas būti tolerantiškiems reiškia be išlygų priimti kurią nors naują valdžios programą, projektą, o ne formuoti, išreikšti ir plėtoti savo pilietines pažiūras. Tokiu atveju geriau viešas konfliktas ir probleminių santykių, pavyzdžiui, tarpetninių ilgas ir skausmingas diskutavimas, nei simuliakrinės draugystės pripažinimas. Pagal Stalino projektą, vykdant tautų perkėlimą, taip pat ir žydų į Tolimuosius Rytus, buvo kalbama apie internacionalizmą ir tautų draugystę: ar tai tolerancijos pavyzdys? O diskusija pilietinio protesto ar bendruomenių kovos už savo teises metu yra reali pakantumo ir buvimo vienas šalia kito praktika.

Neabejotina, švietimas, ideologijos, tradicija, komunikaciniai veiksmai ir praktikos daro svarbią įtaką tolerancijos plėtrai, o ne tik socialinė politinė, ar politinė- ekonomine aplinka. Kitaip tariant, savaime demokratinė santvarka, jos agregatas, susijęs su valdžių pasidalijimo principu, daugiapartine sistema, rinkimais, yra nepakankama sąlyga tolerancijai plėstis. Tai įrodo daugelis istorinių pavyzdžių, kai demokratiniu būdu išrenkama fašistinė, autoritarinė, religinė fundamentalistinė valdžia ir pasirenkamas kitataučių, kitatikių, kitokių mažumų persekiojimo kelias. Todėl pats savaime demokratijos, kaip tolerancijos garanto, išaukštinimas yra iš dalies klaidingas. Demokratija lygiai taip pat gali būti autoritarizmo, rasizmo, tam tikrų totalitarizmo formų, mažumų persekiojimo prielaida. Tačiau demokratijos apribojimas siekiant didinti pasaulietinės valdžios ar tam tikrų ekspertų grupių įtaką, gerinti santykius su kaimyninėmis šalimis ar tarptautinės teisės ir tarptautinių sprendimų išaukštinimas, lyginant su nacionaliniais politiniais sprendimais ir teise, yra tik laikina priemonė situacijai pagerinti. Šiuo atveju tenka vadovautis Habermaso komunikacinio veiksmo teorija ir jos nuostatos, kad tik idealaus dialogo siekimas yra būdas išplėsti esmingą esinio (tautos, religinės grupės, rasės ...) pakantumą.

Idealus dialogas numano tarpusavio supratimą ir vienas kito svarbiausių nuostatų, intencionalumų formavimą, kaitą, o ne tik vienas kito tylų pripažinimą. Tylinti tolerancija yra dar viena klaida. Tačiau būtent tylioji tolerancija yra patogiausia viešpataujančiai hegemonijai, kuri pasirenka viešą pakantumo farsą. Kuo daugiau tolerantiškai tylinčiųjų ir kuo labiau išvystytas viešas pakantumo vaizdavimas, tuo mažiau bendruomenės geba rodyti savo iniciatyvas, kovoti dėl savo teisių. Rusijos valdžios parodomoji tolerancija Užkaukazės respublikoms, jų autoritarinių režimų papirkinėjimas ir savosios stebinčiosios ir tylinčios daugumos formavimas yra ryškus viešo farso ir tylinčiosios pakantos pavyzdys.

Kalbant apie visuomenės raidą tolerancijos gebėjimų požiūriu ypač svarbu kritiškai  aptarinėti tas socialinio esencializmo ar konstruktyvizmo paradigmas, kuriomis visuomenė vadovaujasi. Politinis esencializmas dažniausiai remiasi tam tikrais didžiaisiais pasakojimais arba mitais, legendomis, ideologijomis, kurios transformuoja istoriją visuomenėje viešpataujantiems sluoksniams reikalinga linkme. Politinis mitas pasakoja apie šventąsias ištakas, didžiuosius tautos gelbėtojus, istorinius priešus, atpirkimo ožius – išdavikus ir pamokas jiems bei pateikia patarimų, kaip reikia elgtis su kaimynais. Esencializmas, remdamasis istorinėmis ar – mažiau – literatūrinėmis analogijomis, manant, kad kaimyninių šalių ar tautų esminės charakteristikos yra nekintamos, labai veikia samprotavimus. Tokiu atveju sakoma, kad istorija mus išmokė su šiais ar kitais kaimynais kalbėtis kietai, spausti juos negailestingai. Arba istorija mus išmokė, kaip reikia elgtis su kitataučiais darbininkais. Tokių pavyzdžių daug rasime šiuolaikinėje Rusijoje, bet nemažai esencialistinių klišių ir Lietuvoje.

 Kiekviena nauja politinė doktrina yra linkusi save pagrįsti daugiau esencialistiniais nei konstruktyvistiniais teiginiais. Pavyzdžiui, naujoji Rusijos kaip Eurazijos vizija yra iš esmės esencialistinė, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės romantinės vizijos taip pat nestokoja pokalbių apie istorijos esmę, tačiau pasakojimai apie Lietuvą kaip ES narę daugiausia yra konstruktyvistinio pobūdžio ir galbūt todėl mažiau įtikinami, tačiau labiau dialogiški ir yra atviras komunikacinis veiksmas.

Todėl konstruktyvizmo, o ne esencializmo požiūris į politinės komunikacijos svarbą suteikia daugiau galimybių tolerancijai plėtoti nei esencializmas. Tačiau ir konstruktyvizmas slepia savų pavojų, kurie yra susiję su noru kuo daugiau remtis socialine inžinerija, manipuliacija, smegenų plovimu, prievartiniu ugdymu, t.y. asmenybės konstravimu. Techninis, dažniausiai ciniškas konstruktyvistinis požiūris į visuomenę labai dažnai sukuria didelį sau pasipriešinimą iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Tokio prievartinio konstruktyvizmo, ignoruojančio ilgalaikio dialogo ir sunkaus poreikį, nestokoja nei ES, nei jos šalys. Pokalbiais apie toleranciją tokiais atvejais valdantieji sluoksniai siekia sumažinti visuomenės spaudimą dėl pinigų švaistymo, vykdomų projektų iracionalumo, dėl karo vardan taikos, bombardavimo, dėl laisvės ...

Todėl pati savaime retorika apie toleranciją nerodo nei esminės pakantos masto, nei jos raidos tendencijų. Šiuolaikinė ideologija labai dažnai bando sluoksniuoti toleranciją geopolitiniu, rasiniu, tautiniu, tikėjimo, kitų mažumų požiūriu ir pakantumą paverčia manipuliacijos, propagandos priemone. Kiekvieną kartą, kai tik girdžiu viešus asmenis kalbant apie toleranciją, įsitempiu: koks gi vėl naujas socialinis projektas sugalvotas, ar koks konfliktas iškilo, ar tik ne vėl rengiamasi ideologinei ar karinei ekspansijai? Daugelyje Lietuvai kaimyninių šalių, įskaitant Baltarusiją, aukščiausi šalies pareigūnai panašiai kalba apie įstatymus, demokratiją ir toleranciją, tačiau tai tik naujas geopolitinis, partinis ar net klaninis žodynas, kurio kritika šiandien yra svarbesnė nei ganėtinai tuščios, neretai glamūrinės tolerancijos idėjos populiarinimas. Šiandien aštriai kritikuoti neregimąsias lubas ir sienas, skirtas tautinėms mažumoms, kitoms rasėms ir tikėjimams, biurokratinį laisvo žodžio klampinimą, pakantumo sluoksniavimą ir manipuliaciją, politinę mitologiją, vaizdų visuomenės farsą yra ne mažiau svarbu, nei skatinti pakantą ypatingam Kitumui.  

 

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

ruduo

Spalis. Dar vienu žingsniu labiau rudenyn. Bet renginių stoka skųstis tikrai negalėsime. Ypač, kad spalį norisi įvardinti kaip įvairiausių festivalių mėnesį. Pasižvalgykim.

Šeima

Pasirengimas santuokai – tai pasirengimas gyvenimui. Tam negalima pasiruošti iš anksto. Taip pat lengvabūdiška apie tai nieko negalvoti

Dalius Stancikas

Tai jums negalima nevykdyti teismo sprendimo, o štai kai kuriems ponams – abrakadabra – ir įstatymai pakeisti taip, kad pažeidimo nėra. Na tai kas, kad įstatymai atgal negalioja – tai jums negalioja, o kai kuriems ponams abrakadabra...   

Zamarytė

Santuoka – tai valios ir proto aktas, kuriuo sutuoktiniai besąlygiškai vienas kitam save dovanoja ir priima vienas kitą kaip dovaną. Šios dovanos jau negali susigrąžinti, o juo labiau – perdovanoti dar kažkam.

Navickas

Aš galėčiau pasakyti, kad visą gyvenimą bandau sau atsakyti į klausimą – ką turiu daryti su man padovanotu gyvenimu? Tai – labai rimtas klausimas, į kurį be šypsenos atsakyti neįmanoma.

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar