2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Halina Kobeckaitė. Toleranciją reikia kantriai ir sumaniai ugdyti

2011-12-26
Rubrikose: Visuomenė » Atmintis 
Halina Kobeckaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Tekstas, skirtas Vilniuje vykusios konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ sesijai „Tikėjimo laisvė tolerancijos sankryžose. Laisvos visuomenės orientyrai“.

Kai prieš dvidešimt metų dirbau Tautybių departamento generaline direktore, daug nepažįstamų žmonių prieidavo prie manęs gatvėje ir su džiaugsmu pranešdavo, kad jie turį kitataučių draugų, su kuriais puikiai sutarią, kad kieme kartu žaidžią įvairių tautybių vaikai, kad kaimynai – ir lenkai, ir rusai, ir žydai – ir nesą jokių problemų, o viešoje erdvėje tiek daug pradėta kalbėti apie nesutarimus tarp įvairių tautybių žmonių. Kodėl ir iš kur jie atsirado?

Reikia prisiminti, kad konfliktai tuo metu žiebėsi įvairiose pasaulio vietose. Etninių  ir religinių nesutarimų pagrindu jau liepsnojo karai Balkanuose, kunkuliavo Padniestrė. Būta pastangų sukiršinti  ir mus: lenkai buvo kurstomi kurti autonomiją, rusams buvo aiškinama, kad jiems nebebus vietos Lietuvos valstybėje, kaimyninėse šalyse buvo sunkiai reguliuojami pilietybės ir valstybės suverenitetų klausimai, diskutuojama apie valstybinės ir nacionalinės kalbų vartojimą ir kt. Visa tai lyg aidas atsiliepdavo ir Lietuvoje. Kasdienės sąmonės lygmeniu tai išvirsdavo į tolerancijos – netolerancijos, lojalumo – nelojalumo, apykantos – neapykantos, savas – svetimas gana plačiai aptarinėjamą dichotomiją, iš tikrųjų keliančią nerimą.  Tad nenuostabu, kad žmonės visaip skubėjo pareikšti savo nusistebėjimą įvykiais ir patikinti, jog jie puikiai  sugyveno ir sugyvena, kad galime didžiuotis nuo seno Lietuvoje buvusia ir esančia religine ir tautine tolerancija. Ir, ačiū Dievui, religinių ar tautinių susirėmimų tuomet išvengėme.

Tautinių mažumų ir atskirų religijų padėtis Lietuvoje susilaukdavo daug dėmesio ir iš svetur. Kone kiekvieną mėnesį, o kartais ir dažniau, atvykdavo svečių iš įvairiausių tarptautinių organizacijų, kuriems reikėdavo pateikti įvairias ataskaitas ir aiškinti, ką mes  darome, kad išvengtume etninės ir religinės nesantaikos, dėl kurios kitose šalyse liejosi kraujas. Kartą tuos klausimus aptarinėjome net su buvusiu JAV prezidentu Ričardu Niksonu.

Informacija apie tikrąją padėtį retai pasiekdavo kitas šalis, be to, dažnai būdavo sąmoningai ir tikslingai iškraipoma. Juk skirtingų etninių grupių ar religijų santykiai – labai efemeriška terpė. Ja lengva manipuliuoti ir  sunku atskirti emocijas nuo racionalių argumentų. Tai labai palanki dirva supriešinti vienus su kitais. Juo labiau kad mažuma vien dėl to, jog mažuma, dažnai jaučiasi pažeidžiama, nesaugi ir tampa itin įtari. Tokia padėtis tampa labai paranki žmonių, turinčių asmeninių nuoskaudų, kompleksų, nepamatuotų ambicijų, veiklai. Naudodamiesi situacija, jie visus klausimus, nesėkmes linkę aiškinti konfesiniais ar etniniais skirtumais. Sukelti priešiškumą kitoniškumui ir visus nesklandumus aiškinti tik tuo pagrindu labai lengva, ir tie žmonės neregėtai greitai tampa herojais, kovotojais, vedliais. Jie tampa svarbūs visų pirma patys sau, – jie pagaliau matomi. Valstybės ar visuomenės interesas jiems mažiausiai rūpi. O netrukus atsiranda ir pasekėjų. Tada paprastas nesutarimas, nesusikalbėjimas, dažnai net nenoras išsiaiškinti virsta konfliktu, pereinančiu kartais ir į kraujo praliejimą ar tarpvalstybinį nesusišnekėjimą. O juk iš tikrųjų  iš pat pradžių buvo tik teisės ir pareigós, jų suderinamumo klausimas.  

Kartą susitikime su Lenkijos žurnalistais Hojnuvkoje, berods, 1992  m., papasakojus apie lenkiškas mokyklas Lietuvoje, apie vadovėlius joms, spausdinamus valstybės lėšomis, apie mokytojus, rengiamus tuo metu  Pedagoginiame universitete, lenkišką spaudą ir radijo bei TV laidas lenkų kalba, apie gausias lenkų įvairaus pobūdžio ir profilio organizacijas, meno kolektyvus, teatrą, pamaldas bažnyčiose lenkų kalba, apie teisinę visų Lietuvos piliečių lygybę ir kt., vienas pokalbio dalyvis  paklausė: „Jei yra taip gerai, tai kodėl yra taip bogai?“ Tada pirmą kartą suvokiau, kad Lenkiją pasiekianti informacija nėra adekvati tikrovei. Tą vėliau, susipažinę su padėtimi Vilnijoje, patvirtindavo ir Lietuvoje apsilankę aukšti  Lenkijos oficialūs asmenys.

Atvykstančios  tarptautinių organizacijų delegacijos pateikdavo mums labai paprastų klausimų. Mums tie klausimai atrodydavo keisti, kartais net juokingi. Prisimenu, kartą Europos tarybos delegacija, susitikusi su  įvairių tautybių atstovais, klausė, kaip mes žiūrime į restorano padavėją ne lietuvį? Ar neatsukame jam nugaros, ar nebijome užsisakyti? Ar kviestume advokatą ne lietuvį ginti mus byloje? Ar einame pas gydytoją žydą? Iš tiesų tie klausimai mus stebino. Ir kažkas, pamenu, šmaikščiai atsakė, kad tiek advokatais, tiek daktarais žydais  pasitikima net labiau nei kitų tautybių specialistais. 

Dabar, kai Lietuvos piliečiai patys pasklido po pasaulį, šie klausimai nebeatrodo juokingi. Juo labiau kad jie lyg ir atsisuko prieš mus pačius. Juk pasigirsta nusiskundimų, kad štai britai ar danai nėra jau tokie draugiški atvykėliams, neįsileidžia jų į savo tarpą, nepriima į gerai apmokamus darbus ir pan. O jei taip pagaliau atsitinka, tai tik po ilgų ir sudėtingų pastangų, kurios, visaip pertikrinus, įrodo, jog esi vertas vietinių žmonių draugijos. Žodžiu, tapti savam svetur nėra paprasta.  Panašių nusiskundimų pasigirsta ir iš imigrantų Lietuvoje lūpų.

Praėjusiais metais, dirbdama Suomijoje, dalyvavau buvusio URM ministro Aleksandro Stubo žmonos britės inicijuotoje konferencijoje  apie kitataučių adaptaciją ir integraciją į Suomijos visuomenę, o šiandienės konferencijos terminologija kalbant, – apie toleranciją.

Mat dar prieš dvidešimt metų buvusi gana homogeniška, Suomijos gyventojų sudėtis dabar smarkiai pasikeitusi. Jei tada juodaodžiai  ir net rusakalbiai gatvėje buvo retenybė, tai dabar nieko nebestebina ministro patarėjas ar kasininkas parduotuvėje juodaodžiai, puikiai kalbantys suomiškai (kitaip negalėtų dirbti kasoje ir ne tik kasoje – niekur negalėtų dirbti). O kiek mišrių šeimų, kiek kebabinių, kinų, tailandiečių ar indų restoranų, kiek įvairiausių netradicinių religijų maldos namų? Ir nors religinė tolerancija Suomijoje pavyzdinė, juolab kad ir patys suomiai išpažįsta skirtingas religijas – protestantų ir stačiatikių, nors užsieniečiai Suomijoje gali naudotis tokiomis pat socialinėmis garantijomis, tokiomis pat viduriniojo ir aukštojo mokslo lengvatomis kaip ir suomiai, nors šalis taiko labai daug įvairiausių lengvatinių projektų, kurie įgalina viso pasaulio jaunimą vykti mokytis į Suomiją, kur jie net labai laukiami ir kviečiami, o pastaraisiais metais ypač padaugėjo studentų iš Rusijos ir naujųjų Europos Sąjungos šalių, nors būtent Suomija suteikė prieglobstį Somalio pabėgėliams ir taiko ypatingą persikėlėlių ir jų visokeriopos globos programą suomių kilmės kitų valstybių piliečiams, ypač karelams ir ingermanlandams, nors valstybė vykdo daugybę Afrikos valstybes remiančių programų, ir prezidentė Tarja Halonen pati labai rūpinasi vystomojo bendradarbiavimo pagalba Afrikos šalims, padidėjęs imigrantų skaičius tolerancijos klausimą pavertė labai aktualiu. Tapo ypač akivaizdu, kad tolerancijos, adaptacijos ar integracijos procesai nėra paprasti ir vienpusiški, nėra vien gerais norais grindžiami.

Tad nenuostabu, kad, nepaisant  visuotino tolerantiškumo ir gerovės, leidusios Suomijai taikyti minėtas programas, jau ir čia girdėti balsų, abejojančių, ar ne per daug sunkią naštą užsikrovė sau valstybė? Psichologiškai visuomenė gana palankiai priima svetimtaučius, o ekonominiai sunkumai, gana arogantiškas kai kurių imigrantų elgesys verčia galvoti ir veikti kitaip. Suomijos rytinėje dalyje, kur gyvena daug imigrantų, gavusių politinį prieglobstį, jau pasitaiko ir rasistinių išpuolių, o toje Helsinkio dalyje, kur  pabėgėliams buvo suteikti socialiniai butai, patys suomiai  nelabai benori gyventi. Tad natūralu, kad visuomenėje kyla nemažai klausimų: kur ribos? Ar nekelia tai grėsmės visuomenės saugumui? Kiek galima atsiverti, kiek visuomenė gali pakelti ir toleruoti? Taip, imigravęs į Suomiją užsienietis dirba, kuria kartu su suomiais BVP, jo vaikams, kaip ir visiems moksleiviams, suteikiamas nemokamas išsilavinimas, maistas mokykloje, gydymas. Bet kaip elgtis su jo giminaičiais, senyvais tėvais, kurie taip pat persikelia į Suomiją pas vaikus ir kuriems reikia medicininės priežiūros ir socialinės paramos? Kam turi tekti ta našta – vaikams ar juos priglaudusiai tolerantiškai valstybei?

Pernai Suomijoje labai garsiai nuskambėjo dvi bylos dėl imigrantų – iš Egipto ir iš Rusijos – tėvų iškeldinimo iš Suomijos. Visuomenės nuomonė nebuvo vieninga. Jau, beje, svarstomas ir klausimas dėl mokesčio už mokslą įvedimą. Pernai jis pradėtas taikyti ne ES šalių piliečiams, šie savo ruožtu skundėsi diskriminacija. Tad klausimas „Kur tolerancijos ribos?“ nėra iš piršto laužtas. „Tikrųjų suomių“ partija būtent tokiu obalsiu remdamasi laimėjo per 30 vietų parlamente šių metų rinkimuose vietoj anksčiau turėtų vos kelių.

 Visa tai rodo, kad tolerancija nėra  abstrakti sąvoka. Ji turi istorinį aspektą, ji neatsiejama nuo konkretybės, nors tradicinis, chrestomatinis apibrėžimas išlieka tas pats – pakantumas kitoniškumui. Kaip jį užtikrinti?

Apie toleranciją galima kalbėti moralinėje, teisinėje, loginėje, filosofinėje ir kitose plotmėse. Tai viena.

Antra – vienaip yra, kai apie toleranciją kalbama, ji  viešai ir oficialiai verbaliniu būdu deklaruojama, o kitaip – kai reikia veiksmu įrodyti ją tikrai esant, kai reikia įvertinti ir viešai pasmerkti netolerantišką elgesį. Kas  pastoja jai kelią – pavojus, grėsmė, skriauda, baimė? 

Trečia – ji balansuoja ant griežtai neapibrėžtos ribos tarp tolerancijos ir abejingumo, tarp tolerancijos ir konformizmo. Kyla klausimas, ar tolerancija gali būti neribota ir nežabota? Pavyzdžiui, kas būtų, jei toleruotume įvairių visuomenės saugumui grėsmę keliančių grupių formavimąsi ir jų veiksmus? Tai būtų abejingumas ar tolerancija? Ir kaip tai atsilieptų tolesnei visuomenės raidai? Koks vaidmuo čia tenka baimei?

Ketvirta – ar tolerantiškumas yra įgimta savybė? Ar ją galima išugdyti? Kuo ji grindžiama – emocijomis ar protu ir valia? Juk yra puikus pavyzdys: JAV protu ir valia, t.y. kryptingu auklėjimu įveikė visuomenės priešiškumą afroamerikiečiams. Niekas šiandien Amerikoje nepasakys negras ar juodukas. Ir ne tik viešai. Net mintyse. Tokio auklėjimo rezultatas akivaizdus – baltieji ne tik pasidarė tolerantiški, bet ir išrinko Afrikos amerikietį prezidentu.

 Tokius klausimus ir atsakymus į juos galima dauginti be galo. Ne veltui tiek filosofinių traktatų pradedant Loku ir Volteru prirašyta apie toleranciją, o ginčai vis netyla. Netolerantiškumo apraiškų įvairiuose socialiniuose sluoksniuose ir įvairiose pasaulio valstybėse nemažėja.

Lietuvoje dalis visuomenės vis dar šventai įsitikinusi, kad esam tolerantiškiausi pasaulyje, jog visi kitataučiai ir kitatikiai priimami išskėstomis rankomis. Gal ir taip, jei kalbame apie privačią erdvę, nes pernelyg ilgai gyvenome uždaryti. Tačiau viešoje erdvėje, kur susiduria grupės, interesai, vertybės, yra kitaip.

Svetimšalių ir svetimtaučių Lietuvoje vis daugėja, ir, manyčiau, būtų teisinga pasakyti, kad ir santykis su jais keičiasi. Daugėjant naujai atvykstančių žmonių, jų susitikimų, susidūrimų, kontaktų su Lietuvos žmonėmis pobūdis taip pat tampa gerokai įvairesnis. Tai jau ne vien privačios pažintys gatvėje, kavinėje ar auditorijoje (nors jų irgi yra apsčiai), bet ir santykiai su oficialiomis institucijomis – migracijos tarnybomis, medicinos bei mokslo įstaigomis, įdarbinimo biurais, pabėgėlių stovyklomis ir pan. Padėję ranką ant širdies, pasvarstykime: ar viskas jau čia taip gerai? Štai prieš kelias savaites Delfi portale skaitėme, kad turkas, neseniai apsigyvenęs, bet jau dirbantis Lietuvoje, oficialiose įstaigose patiria daug nepatogumų, kurių 90 proc., jo manymu, kyla dėl to, kad jis  musulmonas. Nors jis neįvardija jam kilusių problemų, apsiribodamas didaktiniais priekaištais, signalas nuskambėjo.

 Musulmonai Lietuvoje nėra naujas dalykas. Totorių, musulmonų sunitų, bendruomenė gyvena Lietuvoje jau 615 metų. Lygiai kaip karaimų, išpažįstančių savąjį - karaizmo- tikėjimą. Ne trumpiau gyvena Lietuvoje ir judėjai, o dar seniau stačiatikiai, keturis šimtmečius – sentikiai, reformatai ir evangelikai.

 Devynios tradicinės religijos įteisintos Lietuvos Konstitucijoje, ir visi jas išpažįstantys Lietuvos piliečiai turi vienodas teises ir, be abejo, vienodas pareigas, apie kurias, deja, kalbama, daug rečiau ir mažiau. Visų pima, pavyzdžiui, pareigą būti lojaliais valstybės piliečiais ir lojaliais bei tolerantiškais vieni kitų atžvilgiu. Kažkodėl kalbėdami apie toleranciją vis reikalaujame jos iš daugumos ir pamirštame, jog ir mažuma turi būti tolerantiška daugumos ir kitos mažumos atžvilgiu. Juk kiekvienam svarbi jo autonomija, tiek asmeninė, tiek grupinė. Būdamas grupės narys, kiekvienas suklūsta, jei netolerantiškai traktuojama jo grupė, nes tai kelia grėsmę ir asmeninei jo autonomijai, ir kiekvienas stoja piestu, kai į ją kėsinamasi. Kai tik toks pavojus atsiranda, tolerancija baigiasi.

 Istoriškai  žvelgdami į klausimą, matysime, kad jau pirmosiose pasaulio konstitucijose –  pirmojoje rašytinėje JAV konstitucijoje 1787 m. ir pirmojoje Europoje – Dviejų Tautų Respublikos – konstitucijoje 1791 m., o dar anksčiau – Lietuvos Statute kalbama apie toleranciją. Tuo metu tautos sampratos dar nebuvo, vadinasi, kalbama apie religinę toleranciją, kuri buvo suvokiama kaip dvišalis reiškinys: pagrindinės valstybės religijos pakantumas kitų religijų atžvilgiu ir vice versa – visų religijų tolerancija pagrindinės atžvilgiu. Tik tokios tolerancijos dėka mūsų valstybėje šešis šimtus metų  egzistuoja tos pačios religijos ir tos pačios etninės grupės. Kiekviena jų turi savo autonomiją, bet gerbia ir kitų teisę į tokią pat autonomiją.

 Religija juk svarbi ne vien pati savaime. Čia buvo minėta, kad judaizmas – ne religija, o gyvenimo būdas. Bet ar negalima to paties pasakyti ir apie kitas religijas? Juk religija sąlygoja visą žmogaus dvasinį pasaulį, jo elgesį, moralę, kultūros lauką, formuoja vertybes, santykį su pasauliu ir iš dalies su kitais žmonėmis, lemia savo vietos pasaulyje suvokimą. Kasdienės sąmonės lygmeniu tai ne taip paprasta suvokti, nes šiuolaikinės auklėjimo sistemos daugiau orientuojasi į bendražmogiškas, socialines, ideologines, globalias vertybes. O tas tradicinės  religijos suformuotas kultūros laukas paprastai perimamas genetiškai, su motinos pienu, ne visada sąmoningai suvokiamas, nors jis tikrai egzistuoja.  Žmogaus teisės ir laisvės, be abejo, yra visuotinės vertybės, bet jų supratimas ir įgyvendinimas turi daug specifinių, savitų aspektų, ateinančių iš skirtingos aplinkos, iš dalies ir iš skirtingos religijos.  Pvz., šiandieniai lietuviai ir estai, latviai, skandinavai, gyvendami labai sekuliarizuotose visuomenėse, retai susimąsto, kad jų skirtingą elgesį, savęs, savo likimo ir aplinkybių vertinimą ilgus šimtmečius  formavo ir lėmė ir skirtingos religijos, nors visos jos krikščioniškos. Žinoma, jokiu būdu negalima visko pateisinti vien religija, bet ir jos specifikos nurašyti negalima.

Tolerancija nėra įgimtas dalykas. Ją reikia kantriai ir sumaniai ugdyti. Ir svarbiausią vietą čia turėtų užimti pažintis su kitoniškumu (kita rasė, kita tauta, kita religija, kitokia veido spalva, kitoks mąstymas ir pan.) ir bendrumų ieškojimas. Be to, norėdami turėti tolerantišką visuomenę, turėtume gerokai daugiau investuoti ne tik į auklėjimą, bet ir į gyvenimo gerovę, kad žmonės nebijotų, jog svetimas (emigrantas, ar kitos tautybės, kitos religijos atstovas)  kels pavojų jo gerovei, jo autonomiškumui. Jei visuomenėje gajus nepakantumas kitoniškumui, dažniausiai šios ligos priežastys – pavojaus baimė ir nežinojimas. Gydant šią ligą, reikia šalinti priežastis. Kitų receptų vargu ar yra.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar

PARTNERIAI

Lituanus logotipas

Naujasis židinys

Karys logotipas

NUORODOS