2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Jevgenij Dikij. Religinės tolerancijos dilemos

2011-12-26
Rubrikose: Religija » Religija ir visuomenė  Visuomenė » Atmintis 
Jevgenij Dikij

Evgenios Levin nuotrauka

Parengta pagal kalbą, perskaitytą Vilniuje vykusios konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Žydų kilmės profesorius iš Ukrainos Jevgenij Dikij taip pat yra „Ukrainos žydų fondo“ direktoriaus pavaduotojas.

Religinės tolerancijos klausimas – vienas sudėtingiausių. Jis sudėtingesnis nei politinės ar etninės tolerancijos klausimas. Tad ir savo pastebėjimus pradėsiu man labai svarbiu istoriniu ekskursu, kai mes, būtelis ukrainiečių savanorių, 1991 metais, per kruvinus Sausio įvykius, ruošėmės priimti priesaiką  Aukščiausiosios Tarybos, dabartinio Seimo, pastate. Naktį sėdėjome kartu su anuometiniu krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi ir vertėme priesaikos tekstą į ukrainiečių kalbą. Priesaikos pabaigoje buvo frazė: „Tepadeda man Dievas“. Dėl jos diskutuota ir nutarta, kad pastarąją frazę tars tik tikintieji, o netikintieji gali prisiekti šios frazės nesakydami. Man tai kėlė didžiulę nuostabą ir kartu pagarbą. Įsivaizduokite anuometinę situaciją – labai tikėtina, kad netrukus teks žūti po tankų vikšrais, patirti sudėtingiausių išbandymų, nepaisant to, galimos mirties išvakarėse, kuriant priesaikos tekstą, stengiamasi, kad jis neįžeistų niekieno jausmų – nei tikinčiųjų, nei netikinčiųjų. Šiandien gal tai ir neatrodo keista, bet man, užaugusiam sovietinėje visuomenėje, anuomet tai sukėlė tikrą kultūrinį šoką.

Ar pakanka tarti, kad kiekviena religinė bendruomenė savo viduje sprendžia įvairius klausimus ir yra pakanti kitoms toje pačioje valstybėje gyvenančioms bendruomenėms? Neskubėkime atsakyti teigiamai, nes viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Jau įprasta kalbėti apie religinę toleranciją LDK.  Man regis, tai svarbu dar kartą priminti. Tol, kol LDK buvo tolerantiška visoms religijoms, ji buvo stipri ir besiplečianti multikultūrinė valstybė. Į ją kraštai jungėsi savo noru. Oficialiuose Maskvos kunigaikštystės dokumentuose apie slavų kraštus, kurie prisijungė prie Lietuvos buvo rašoma taip: „otložilsa pod Litvu“. Taip buvo tol, kol Lietuvos ir Lenkijos valstybė nutarė tapti katalikiškesnė už popiežių ir ėmė bandyti įtvirtinti prieš kitas dominuojančią ideologiją. Dėl to ilgainiui nukentėjo ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Baltarusija ir Ukraina.

Surizikuosiu pasakyti, kad religinė tolerancija LDK kilo iš negilaus tikėjimo. Ji rėmėsi iš esmės pagoniška religijos samprata, pagal kurią netgi monoteistu formaliai save laikantis žmogus iš esmės pripažįsta, kad greta gyvenančios gentys gali turėti savo tikėjimą ir nėra prasmės jo neigti. Jei tikrai rimtai priimtume bet kurią monoteistinę religiją – krikščionybę, judaizmą ar islamą – tektų pripažinti, jog tik viena iš jų gali būti teisinga. Jei viena teisinga, tai kitos klaidingos. Jos paprasčiausiai negali koegzistuoti tarsi skirtingi pasirinkimai. Tad šioje vietoje ir noriu išsakyti pirmąją dilemą, susijusią su religine tolerancija: ar iš tiesų, jei esame giliai tikintys žmonės, galime sykiu būti pakantūs kitoms religijoms?

Pats paprasčiausias religinės tolerancijos modelis – kiekviena religinė bendruomenė gyvena savo gyvenimą, nesikiša į kitaip tikinčiųjų veiklą. Viduramžių Europoje, kai gyvavo LDK, toks pakantumo modelis buvo didžiulis pasiekimas, todėl teisėtai šiandien istorikai sako komplimentus anuometinei LDK. Kita vertus, turime paklausti: ar tokio pakantumo, tokio tolerancijos modelio pakanka ir XXI amžiuje?

Ar pakanka tarti, kad kiekviena religinė bendruomenė savo viduje sprendžia įvairius klausimus ir yra pakanti kitoms toje pačioje valstybėje gyvenančioms bendruomenėms?

Neskubėkime atsakyti teigiamai, nes viskas nėra taip parasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Štai pavyzdys – vienoje iš religinių bendruomenių atsiranda radikalų grupė. Ar mes turime ją toleruoti? Ar galime paprasčiausiai užsimerkti į tai, ką kai kurių religinių bendruomenių atstovai daro savo vaikams? Pavyzdžiui, Jehovos liudytojai griežtai nusiteikę prieš kraujo perpylimą ir kai kuriuos kitus metodus, kurie taikomi šiuolaikinėje medicinoje. Jei jehovistų šeimoje vaikas suserga ir iškyla būtinybė taikyti tas mediciniones praktikas, kurios jo tėvų požiūriu nepriimtinos, ar mes turime paisyti tėvų religinių įsitikinimų ir nesikišti?

Viena vertus, egzistuoja šventa tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo supratimą, mokyti juos, kas yra gerai ir blogai. Bent kol vaikai netaps pilnamečiais ir patys galės pasirinkti. Kita vertus, kaip turėtume reaguoti, kai susikerta tėvų teisė auklėti vaikus savo nuožiūra ir vaiko teisės ar valstybės interesai, ir taip nutinka pasaulietinėje valstybėje, kur nėra oficialios religijos? Tai sudėtingas klausimas, ir nė viena valstybė nėra sugalvojusi tobulo atsakymo.

Dar viena dilema susijusi su religinių bendruomenių klasifikavimu į tradicines ir netradicines, kai vienos traktuojamos palankiau, kitos – skeptiškiau. Kiek tai suderinama su tolerancija ir lygiateisiškumo principu? Mano požiūriu, į bet kurią religinę bendruomenę turėtų būti žvelgiama kaip į vienodus interesus turinčių žmonių klubą. Visi piliečiai turi teisę priklausyti norimam klubui. Vieni  religiniai klubai yra gausūs ir stiprūs, kiti – maži.

Dar viena dilema susijusi su religinių bendruomenių klasifikavimu į tradicines ir netradicines, kai vienos traktuojamos palankiau, kitos – skeptiškiau. Kiek tai suderinama su tolerancija ir lygiateisiškumo principu?

Tiesa, keliamas ir kitas klausimas: ar galime ignoruoti, kad tauta ir valstybė formavosi pagal tam tikrą religinę tradiciją? Ką daryti su tuo religiniu paveldu, kuris istoriškai labai svarbus? Vėlgi, vienareikšmiško atsakymo nėra. Pavyzdžiui, man asmeniškai priimtiniausias požiūris, jog turime nuosekliai laikytis valstybės pasaulietiškumo principo ir visas religines bendruomenes traktuoti vienodai, nepaisant jų istorinių nuopelnų ar svarbos. Yra ir kita galimybė – valstybės mastu minėti su kuria nors religine tradicija susijusias datas ar iškilmes, pripažįstant, kad jos svarbios  net ir pasaulietinėje visuomenėje, taip pat atsižvelgiant į tai, jog jos yra įaustos į daugiaamžę tradiciją. Yra ir dar vienas variantas, kurį matome, pavyzdžiui, Irane, kur religinės šventės, religija tampa įvairius etnosus vienijančiu, suburiančiu veiksniu.

Kalbant apie toleranciją, neretai daroma išlyga, esą mes neturime toleruoti netolerantiškumo, negalime būti pakantūs tam, kas skatina nepakantumą. Tokia išlyga ypač problemiška, kalbant apie religinę sferą. Pavyzdžiui, egzistuoja grupė tikinčiųjų, kurie įsitikinę, kad jie – teisingiausios religijos išpažinėjai. Ir tik jie gyvena vieninteliu teisingu būdu, o visi kiti klysta. Ar turime būti tolerantiški ir priimti tokią religinę bendruomene ir taip tarsi sutikti su jos pozicija? Kaip tai dera su kitų religinių bendruomenių teisėmis?

Suprantu, kad išsakiau kur kas daugiau painių klausimų nei pateikiau atsakymų. Man svarbu buvo pabrėžti, kad religinės tolerancijos srityje egzistuoja sudėtingos dilemos, į kurias reikia atsižvelgti. Neabejoju, jog pakantumas, tolerancija yra labai svarbios vertybės ir galima tik džiaugtis, kad Lietuva jau ne kartą per savo istoriją įrodė, jog gali ir kitus pamokyti tolerancijos. Tačiau reikia pripažinti ir tai, jog už lango XXI amžius su savo iššūkiais, klausimais. Ir mes turime būti jiems jautrūs.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Artuma 1411

„Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ – skelbia devintasis Dievo įsakymas, o naujausias „Artumos“ numeris savo skaitytojus kviečia šį žvarbų lapkritį praleisti drauge diskutuojant tokia karšta tema.

Žvakės, ugnis

Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, tikriausiai daugelis iš mūsų susimąstome apie natūralią žmogaus egzistencijos baigtį, prisimename išėjusius artimuosius. Tomis dienomis panašių klausimų kyla ir mūsų vaikams: kodėl pagerbiame mirusiųjų atminimą, ar su mirtimi viskas baigiasi, ar visi mes mirsime...

Kelionė į Medžiugorję

Ar jie šioje vietoje, „kur Dangus paliečia žemę“ (mačiau tokį vokišką užrašą ant vieno senyvo maldininko nešiojamos Marijos vėliavėlės), tikisi patirti ypatingų dvasinių įžvalgų, Dievo ir Jo Motinos palytėjimų? Ką žinai – negali to nuvertinti.

Kryžių kalnas, 2010 m. vienuolyno jubiliejus, mišios

 Jeigu tikintieji savo apeiginiais veiksmais nesuvokia ir vieni kitiems neparodo tikrosios ramybės palinkėjimo apeigos prasmės, krikščioniškoji ramybės samprata sumenkinama, o jų vaisingam dalyvavimui Eucharistijoje pakenkiama.

parapija

Kas yra parapija bei aplink ją susibūrę žmonės, kaip dalyvauti parapijos veikloje – paprastai ir suprantamai pasakoja Magnificat vaikams.