2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Šarūnas Liekis. Tik laimingiausios valstybės yra turtingos ir tolerantiškos

2011-12-26
Rubrikose: Visuomenė » Atmintis 
Liekis

Evgenios Levin nuotrauka

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano tekstas, skirtas Vilniuje vykusiai tarptautinės konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymas“ sesijai „Antisemitizmas, ksenofobija, rasizmas, diskriminacija. Totalitarizmo pagundos ir nauji tolerancijos išbandymai“.

Ši teiginį galima perfrazuoti, kad tik tolerantiškos valstybės bei jų piliečiai yra turtingi ir laimingi. Socialiniai mokslai jau nuo XX a. 7–8 dešimtmečio netoleranciją laiko nelaimių, skurdo ir kančių sinonimu. Netolerantiškos socialinės normos visuomenėje paprastai riboja žmonių pasirinkimus, sumažindama subjektyvų pasitenkinimą gyvenimo kokybe. Egzistuoja stipri priklausomybė tarp žmonių laimės ir lyčių lygių galimybių, kitos seksualinės orientacijos, konfesijų, rasių ir kultūrų asmenų tolerancijos. Europos gyvenimo kokybės tyrimai atskleidžia, kad lietuviai yra mažiau patenkinti gyvenimu nei vidutinis europietis, o mūsų kaimynai latviai dar mažiau juo džiaugiasi, o estai mus aplenkė.

Svarbu pabrėžti, jog gyvenimas tolerantiškoje aplinkoje skatina visų be išimties bendrapiliečių laimės savijautą. Lengva atsakyti į klausimą apie ryšį tarp turto ir tolerancijos. Turtingesnėse visuomenėse žmonės laimingesni – jie turi daugiau galimybių pasirinkti savo gyvenimo kelią. Kita vertus, akivaizdu, kad istorinės, kultūrinės ir institucinės priežastys, ribojančios pasirinkimus, taip pat daro įtaką tolerancijos būklei, pasirinkimų spektrui, o kartu ir subjektyviam laimės pojūčiui. Akivaizdu, kad netolerancijos augimas prisideda prie nusivylimo ir emigracijos bangos iš šalies.

Neužtenka turėti Lietuvoje pažangias technologijas įdiegusių įmonių, reikia keisti ir sampratą apie save. Lietuvoje išlieka problemiškas giliai išsišaknijęs savo ir svetimo atskyrimas. Tai aiškiai įtvirtina lietuvių etninės bendrijos ir valstybės skirtį. Jeigu norime laimingos visuomenės ir modernios Lietuvos, šią perskyrą reikia įveikti. Vakaruose, pvz., Olandijoje ar Skandinavijos valstybėse, į kurias bandome lygiuotis, vyrauja kitokia samprata.

Kurie šiuolaikinės lietuviškos tapatybės bruožai prisideda prie netolerancijos? Antidemokratiniais A. Smetonos valdymo metais tautiškumas buvo paskelbtas nekvestionuojama vertybe. Jis reiškė daugiau nei etniškumą, kurį tautininkų ideologai sunkiai sugebėdavo apibūdinti. Tautiškumas reiškė ištikimybę vienos monosocialinės, etnolingvistinės bendruomenės, suprantamos kaip išplėstinė šeima, dominavimui valstybėje. Jis reiškė ir lojalumą politiniam vienos partijos režimui.

Naujoje Lietuvoje atgavus nepriklausomybę tapatybės politika priminė ne tik tarpukario laikus, bet ir perėmė daug sovietinio laikotarpio mitų ir stereotipų. Sovietiniu laikotarpiu tauta buvo apibrėžiama kaip kalbinė-etninė bendrija, besiremianti liaudies kultūra. Joje nebuvo nei miesto, nei dvaro kultūros, nebuvo valstybės, nes ji tariamai klestėjo tada, kai nebuvo rašytinės istorijos. Šlovingi buvome be istorijos. Nereikia aiškinti, kad tai nieko bendro neturi su istorijos mokslu. Tai fantazijų, pseudoistorinių rekonstrukcijų ir visuomeninių kompleksų vaisius. Pas mus tokią gentinę praeities versiją (be rašytinių šaltinių) itin aršiai ir toliau dėsto būrelis ksenofobiškai nusiteikusių ir mažai išprususių politikuojančiųjų.

Ši samprata iš esmės buvo ir išlieka antivalstybinė. Ne veltui, reaguodama į Valstybės 1000-mečio minėjimo renginius, Irena Vaišvilaitė prabilo apie valstybės vyrų ir moterų, rengusių renginius, savivoką ir tapatybės projekcijas: „Štai tos šventės programos visos dienos skirtos tarytum Lietuvos apžvalgai – nuo Praamžių, – kiek prisimenu, viena diena vos ne nuo pasaulio sukūrimo prasidėjo, – iki šių dienų. Ir kaip atrodo tas Lietuvos vaizdas? Yra labai išplėtota, labai suliturginta, sakyčiau, netgi mistifikuota pagonybė.[...] O ten, kur baigiasi pagonybė, čia pat prasideda lietuviškas kaimas, gal kiek supaprastintai tariant, – kaimo vakaruška. Nėra visuomenės, nėra Vytauto, ką ir bekalbėti, kad nėra lietuvių bajorų, kad ir kokiais rūbais jie vilkėtų, kokių nors šokių – nė vieno.[....] Jeigu mes kaip valstybė turime oficialią kultūrą, tai toji kultūra iš esmės antivalstybiška – joje nėra valstybės“ (Naujasis Židinys – Aidai, 2009, Nr.10–11, p.37).

Iš tokios aktualizuotos ir retrospektyvios sampratos išplaukia ir supratimas apie skirtį tarp savo ir svetimo. Savas yra tik tas lietuvis iš kaimo, Romos kataliku krikštytas. Taigi savas yra Rumšiškių buities muziejus ir „balanos gadynė“. Svetimas – kaime buvęs dvaras ir miestas su visais jo gyventojais. Svetima iki šiol išlieka ir lietuvių kurta lenkakalbė literatūra. Tik retas žino, kad lenkiškai apie Lietuvą kūrusių lietuvių rašytojų ir poetų, Atviros Lietuvos fondo 1996 m. išleistoje antologijoje, apimančioje XVI–XX a., yra per penkiasdešimt. Mokiniai vidurinėse mokyklose nesužino ir apie dešimtadalį iš jų, o lietuvių literatūra jiems prasideda nuo didaktiškos Žemaitės gadynės apie būtinybę gyventi blaiviai ir nemušti žmonos. Visa kita lieka svetima ir nepažįstama.

Nuo pirmųjų nacionalistinių sąjūdžių Europoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje atsirado daug nacionalizmo atmainų. Ankstyvosios nacionalizmo formos XIX a. pabaigoje vystėsi arba į demokratinį nacionalizmą, arba į gentinį-rasinį. Demokratiniam nacionalizmui tauta yra istoriška, kokią ją sukūrė amžiai. Tauta vystosi, susigrąžindama buvusius pragmatiškus savo tapatybės elementus arba integruodama naujus.

Deja, Lietuvoje nacionalizmas iki šiol suprantamas kaip gentinis-rasinis, nepliuralistinis ir sustingęs tarpukario sampratoje ir kategorijose. Etniškumas Lietuvoje daugumos savimonėje yra tapęs objektyvus, o ne konstruotas ir pasirenkamas. Gentinio-rasinio tipo tapatybė visada buvo antidemokratinė, atsiejanti nuo demokratinių institucijų ir valstybės. Lietuvoje tautininkiškos ideologijos tarpukario variantą išpažįstantys totalitarizmo pasekėjai sunkiai sugyvena su mintimi, kad žmogus laisvas kaip individas. Šis etnonacionalizmas nieko bendro neturi su patriotizmu. Patriotizmas egzistavo iki nacionalizmo amžiaus, prasidėjusio su Prancūzijos revoliucija. Patriotizmas ikimodernioje Europoje reiškė lojalumą valstybei, jos laisvėms, savivaldai, judėjiškai-krikščioniškajai civilizacijai. Patriotizmas akivaizdžiai senesnis nei nacionalizmo atmaina, radikalų ir marginalų propaguojama Lietuvoje. Tereikia prisiminti XVII a. Abiejų Tautų Respublikos daugiakalbės ir įvairiakilmės bajorijos patriotizmą, saugant savo laisves ir ginantis nuo despotiškos Rusijos ar Turkijos.

Be abejonės, drąsiai galima teigti, kad šovinizmas, autoritarizmo propagavimas, etninio-kalbinio arba rasistinio išskirtinumo propaganda, lydinti skustagalvių eitynes Kovo 11 dieną, tapo ne patriotizmo, o visuomenės balkanizacijos, sumaišties, netolerancijos ir neapykantos simboliu. Tuo tarpu visuomenėje ir toliau stokojama demokratinio, pliuralizmą ugdančio nacionalizmo ir patriotizmo.

Modernybė ir laisvė Lietuvoje atnešė sparčiai kintančio pasaulio nesaugumo pojūtį. Dalis visuomenės pasijuto ne procesų dalyviai, o aukos. Ir nenuostabu, kai asmenys, dažnai buvę pažangūs Nepriklausomybės aušroje, labai sėkmingai sugeba tapti šių dienų tamsybininkais, pasąmoningai suvokiantys savo civilizacinę nekompetenciją platesniame kontekste ir ieško būties įprasminimo „kinų siena“ aptvertoje, izoliuotoje, konservatyvioje ir netolerantiškoje šalyje. Nenuostabu, kad kupina antimodernistinių fobijų Lietuva lieka vienintelė šalis ES be realios savivaldos, labiausiai centralizuota ir pan. Ir viena iš skurdžiausių. Klausiame: kodėl? Ar ne todėl, kad ji netolerantiška, kad visuomenėje yra dar daug mąstančiųjų jau seniai Europoje save diskreditavusiomis kategorijomis?

 

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar

RENGINIAI

PARTNERIAI

Lituanus logotipas

Naujasis židinys

Karys logotipas

NUORODOS