Lietuvos žydų bendruomenės vykdančiojo direktoriaus kalba tarptautinėje konferencijoje Vilniuje „Totalitarizmas ir tolerancija. Laisvės išbandymai“.

Judaizmas moko, jog blogis kiekviename iš mūsų atsinaujina kasdien, o gėrio turime tiek, kiek sugebame sukaupti. Kadangi vakar nugalėtas blogis šiandien vėl gali atsinaujinti, žmogus turi būti pasiruošęs jį sutikti. Todėl svarbu pripažinti ir prisiminti blogio proveržius, jog galėtume jiems atsispirti. Skausmą atsimename ne dėl to, kad patys nenukentėtume dar sykį, bet ir tam, kad nuo to paties nenukentėtų kitas.

Tad kalbėdami apie dabartį neišvengiamai turime remtis praeitimi, lygiai kaip kalbėdami apie praeitį turime įsisąmoninti dabarties perspektyvą, iš kurios kalbame. Tikrai nenoriu, kad mano žodžiai skambėtų kaip kaltinimas kam nors. Tačiau norėčiau būti išgirstas ir suprastas. Būti žydu šių dienų Lietuvoje – tai gyventi valstybėje, kurioje įvyko katastrofa, nusinešusi daugybės žmonių gyvybes. Esame dalis šeimos, kurioje iš dešimties žmonių ir tik per stebuklą teliko gyvas tik vienas. Tai gyventi netekties akivaizdoje.

Tikrai nevalia šiandien susitelkti vien tik į kaltininkus, tačiau tik tiesa gali mums padėti priimti tą tikrovę, kurioje esame.

Esu įsitikinęs, kad, kalbant apie istoriją, ypač apie skaudžius jos puslapius, labai svarbu vengti politikavimo. Tikrąja tolerancijos ugdymo ir atminties gydymo vieta turėtų būti ne politinio atspalvio turinčios konferencijos, bet mokyklos suolas ir istorinės tiesos bei atvirumo kupina moksleivio knyga. Būtent mokykloje vaikai turi turėti galimybę pažinti istorijos tiesą, mokytis priimti įvairovę, suprasdami ne tik Holokausto tragediją, bet ir įvairialypį žydų gyvenimą Lietuvoje jau beveik 700 metų.

Deja, bet šiandien tenka pripažinti, kad mokyklų vadovėliuose nepakankamai informacijos apie žydų gyvenimą Lietuvoje. Kalbame apie šalį ištikusią tragediją karo metais, tačiau paklauskime savęs ir to, ką apskritai žinome apie žydus, jų tradicijas, kiek mokyklų, gatvių Lietuvoje pavadintos vardais tų, kurie, aukodami viską, kas jiems brangiausia, gelbėjo žydus. Deja, bet daug lengviau atrasti šiandien gatves ir mokyklas, pavadintas prieštaringai vertintų asmenų vardais, net ir tų, kurie prisidėjo prie getų kūrimo, pakėlė ginklą prieš nekaltą.

Kartais sakoma, kad mes, Lietuvos žydai, nesuprantame lietuvių tautos skausmo. Tikrai negaliu su tuo sutikti. Man tikrai vienodai skauda širdį dėl kiekvieno nukankinto ar skriaudą patyrusio žmogaus, kad ir kokios tautybės jis būtų. Skauda dėl kiekvieno Sibiro kankinio, Panerių duobėje likusio kūdikio ar nuo priešo kulkos kritusio kareivio. Tačiau skauda taip pat ir tada, kai matau, kaip manipuliuojama istorija ir bėgama nuo tiesos. Istorija nėra knyga, iš kurios galima išplėšti tam tikrus puslapius. Visi bandymai tai daryti tampa naujais istorijos puslapiais. Deja, paprastai nelabai maloniais.

Galiu drąsiai sakyti, kad mes, Lietuvos žydai, mylime Lietuvą. Tačiau mylėti – nereiškia viską matyti tik rožinėmis spalvomis ir nepastebėti blogio, su kuriuo taip pat tenka susidurti. Tikrai negaliu tylėti, kai žmogus, pabėgęs iš geto ir kovojęs su naciais, pavadinamas sovietiniu kolaborantu. Negaliu tylėti ir tada, kai pamirštamas juodžiausiomis istorijos akimirkomis nepažįstamajam ranką ištiesęs žmogus arba kai tautybė tampa nusikaltimo prezumpcija. Tai jau ne istorinė tiesa, bet bandymas politikuoti.

Šiandien svarbu ne tik kalbėti, bet ir atverti vieni kitiems širdis. Izraelio prezidentas Simonas Peresas, paklaustas, ar bus kada nors meilė tarp izraeliečių ir palestiniečių, atsakė: nežinau kaip dėl meilės, tačiau žinau, kad pirmiausia mes turime išmokti vienas kitą gerbti, tiesa nušviesti savo istoriją ir tiesiog gyventi taikoje, nes be to niekada nebus meilės. Šie žodžiai tinka ir mums.

Šiandien mes, Lietuvos žydai, galime laisvai tikėti, švęsti religines šventes, kalbėti jidiš. Įstatymai mūsų nevaržo, galime laisvai reikšti savo žydiškumą. Tačiau įstatymo raidė dar nereiškia visuomenės brandos. Vaikščiodami po miestą su kipa ant galvos, sulaukiame neigiamų replikų, kreivų žvilgsnių ir įžeidimų. Įstatyme ir europietiškose vertybėse įtvirtintos tolerancijos pozicijos, kurias esame iškovoję, deja, nėra tvirtos šiuolaikinėje mūsų visuomenėje.

Lietuva yra laisva šalis, ir mes, žydai, galime čia gyventi laisvą gyvenimą. Tačiau norime, kad mus suprastų, kaip skaudu matyti ant mašinos nupieštą svastiką, kaip kraupu, jog vis pasitaiko, kad, reaguojant į Chanukos žvakę lange, vis dar neretai sviedžiamas į langą akmuo, o prie sinagogos paliekama kiaulės galva. Keista, kai esame kviečiami į diskusijas apie Lietuvos žmones tik tam, kad pasakytume nuomonę iš šalies. Nejaugi per šimtmečius vis dar netapome savi?

Svarbu į istoriją žiūrėti atviromis akimis ir ieškoti joje to, kas mus jungia. Tas, kuris ieškos pagrindo nesutarimams, visada atras tam pretekstą istorijoje. Tačiau tai destrukcijos, o ne kūrybos kelias. Lygiai kaip destrukcijos kelias yra aukštinti tuos, kurie darė nusikaltimus, nes esą jie buvo tautiškai nusiteikę.

Izraelio universitetuose nėra Istorijos fakultetų, bet yra Atminties fakultetai. Tai geras pavyzdys ir mums, nes ir mums vertėtų kalbėti pirmiausia apie bendrą atmintį, kurioje yra vietos visų skausmui ir abipusei pagarbai. Įvardykime visus nusikaltėlius, nesvarbu, kokia jų tautybė, įvardykime nusikaltimus, nesvarbu, prieš ką jie buvo nukreipti, nepamirškime ir žygdarbių bei jų padariusių didvyrių, kurie tebuvo paprasti miestelių ir kaimų gyventojai. Tada galėsime išsilaisvinti nuo praeities šešėlių, galėsime viltis, kad praeities blogis neatsinaujins mūsų širdyse. Tolerancija labai svarbi ir turime ją ugdyti, tačiau ji negali būti abejingumo blogiui sinonimu. Tikiuosi, ateityje kalbėsime ne tik apie toleranciją, o apie meilę, pagarbą ir tarpusavio supratimą.