Europos civilizacija, skirtingai nei senovės Azijos ir Šiaurės Afrikos civilizacijos, buvo miestų civilizacija. 2500 metų Europos politiką, ekonomiką ir kultūrą formavo miestai. Iš graikų polio mes kildiname ir tradicinį Europos miestą. Graikų tradiciją sėkmingai pratęsė romėnai, kurie Romos pradžią, kaip žinoma, skaičiavo ab urbe condita, t.y. nuo miesto įkūrimo. Romėnų imperijos administracinė struktūra rėmėsi miestų tinklu, kuris tuo metu buvo racionaliai išplėtotas. Krikščioniškoje Europoje miestas išliko svarbiausia europietiškos kultūros reprezentacijos forma. Bažnyčios organizacija rėmėsi būtent miestu ir turėjo miestietišką efektą. Pavyzdžiui, civitas nurodė ir vyskupo rezidencijos vietą. Taigi miesto fenomenas yra grynai europietiškas reiškinys, per daugiau nei du tūkstančius metų Europos istorijos keitęs savo pavidalus, architektūros stilius ir siluetą, tačiau galop išsaugojęs tai, ką šiandien vadiname Europos kultūra, ir tai, kas mus, kaip europiečius, vienija.

Šiame kontekste kalbame apie bendraeuropinį reiškinį, kuris Lietuvą pasiekė kartu su krikščionybe – maždaug XIV a. pabaigoje. Tiesa, tuometinėje Lietuvoje greta besikuriančių etninės Lietuvos miestų egzistavo ir rusėniškų miestų tradicija, kuri savo sandara ir teise skyrėsi nuo europinių analogų. Nors Lietuvoje miestai susikūrė tik vėlyvaisiais viduramžiais, tai buvo palankiausia europietiškos kultūros sklaidos terpė. Lietuvoje vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais statyti vienuolynai ir bažnyčios darė įtaką ir miesto planavimo strategijoms. Deja, Lietuvos miestų vaizdai ir planai senuosiuose spaudiniuose vaizduoti gana retai.

Miesto reprezentacijos strategijas, įskaitant ir senuosius spaudinius, tyrinėja įvairių sričių mokslininkai: istorikai, geografai, filosofai, urbanistai, sociologai, architektai ir kt. Nėra visa apimančios miesto teorijos, todėl mokslininkai priversti užsiimti tarpdalykiniais tyrimais ir miestus tyrinėja skirtingais pjūviais. Miestų reprezentacija senuosiuose spaudiniuose Vakarų mokslininkų akiratyje atsidūrė dar 20 a. pirmoje pusėje, o tobulėjant humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų metodologijai plėtėsi ir miestų reprezentacijos studijos senuosiuose spaudiniuose.

Iš esmės tyrinėtojai sutinka, kad visų žemėlapių turinys yra subjektyvus. Todėl žemėlapio ar miestovaizdžio sudarytojo žvilgsnis apibūdintinas kaip asmeninio santykio su miestu atspindys. Todėl svarbu akcentuoti, kad miestų vaizdai nėra tikslios miestų kopijos. Miestovaizdis, miesto planas ar žemėlapis buvo konstruojamas remiantis tam tikrais ideologiniais motyvais kaip miesto reprezentacija politinėje ir kultūrinėje erdvėje. Šiame kontekste privalu kalbėti apie simbolinę miesto reprezentacijos formą arba formas, kurias perteikia vienas ar kitas miestovaizdis. Senosiose graviūrose mes susiduriame su materialia miesto reprezentacijos forma – kraštovaizdžiu, tačiau už jos dažnai slypi ir tam tikra simbolinė potekstė. Kitaip sakant, materialinės miestovaizdžių formos yra žemiškas simbolinių formų (kosmologijų) įgyvendinimas. Tai nelengva užčiuopti nežinant istorinio konteksto. Pavyzdžiui, gotikinės architektūros tyrinėtojas Panofskis tuometinės architektūros struktūrose įžvelgė scholastinės minties įtaką. Krikščioniškoje viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje miesto forma perteikdavo dieviškumo idėją. Taigi miesto vaizdas yra tam tikra krikščionybės dvasinės patirties reprezentacijos forma.

1318 m. teisėjas iš Padujos Giovanni da Nono tokiu būdu aprašė miesto viziją, kurią angelas perteikė legendiniam senovės Padujos karaliui Egidijui: Aš paklausiau angelo, kokiu pavidalu bus pastatytas Padujos miestas. Jis man atsakė, kad puiki miesto siena, pastatyta padujiečių, apjuos miestą tarytum pasaga, o upių vanduo tekės palei ją. Padujiečiai miesto sienoje pastatys ketverius karališkus vartus. Miesto vartai bus pastatyti pagal pasaulio šalis Jeruzalės pavyzdžiu. Pasak teisėjo, tokia miesto forma buvo sumanyta ne čia, žemėje, bet nulemta iš dangaus ir perteikta vizijoje angelo lūpomis. Taigi tikėta, kad miesto struktūrą sukūrė ne žmonės, bet pats Dievas. Kitas simbolinės miesto formos variantas panašiu metu buvo užrašytas Česteryje anglų vienuolio Lukiano. Jis rašė, kad miestas turi ketverius vartus pagal vėjų kryptis. Mieste yra dvi puikios gatvės, susikertančios ir sudarančios šventojo kryžiaus formą. Miesto struktūra čia, kaip ir Padujos atveju, konstruojama pagal dangiškosios Jeruzalės pavyzdį. Taigi tiek Giovanni da Nono, tiek Lukianas parodo, kad miesto forma perteikia tam tikrą krikščionybės idėją, sujungdama žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius.

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais įvyko svarbus lūžis miestų vaizdavimo tradicijoje. Miestovaizdžiai nuo šiol įgavo politinį, ekonominį ir kultūrinį turinį. Šį miestų vaizdavimo posūkį atspindi ir naujos reprezentavimo strategijos. Antai miestai vis dažniau vaizduoti nuo žemės arba iš jūros. Taip savotiškai tarsi parodoma, kad žmonės iš dangaus nusileido ant žemės ir miestą jau matė ne kaip dieviškų vizijų padarinį, bet kaip tam tikrą sociokultūrinį reiškinį. Pirkliai, vedami prekybinių interesų į vieną ar kitą vietovę, dažniausiai palikdavo ir aplankytų vietovių aprašymų, pagal kuriuos buvo sudaromi miestų atlasai. Pastarieji atliko kultūrinę pažintinę funkciją. 17–18 a. ypač mėgta vaizduoti tai, kas buvo egzotiška, neįprasta, kas ilgam prikaustydavo žiūrovo žvilgsnį. Vaizduojant miestą visuomet stengtasi išryškinti jo gražiausius statinius, perteikti miesto siluetą, aprašyti gyventojus ir jų gyvenimo būdą. Šioje vietoje svarbu pastebėti, kad greta miesto vaizdo atsirado ir vadinamasis descriptio – miesto aprašymas.

Išskirtinį turinį 17 a. įgavo Nyderlandų miestų vaizdavimo technikos. Jos buvo nulemtos olandų įsiviešpatavimo jūroje ir pasaulinėje prekybos arenoje. Norėdami įtvirtinti savo jūrinį dominavimą, olandai faktiškai visus savo miestus vaizdavo iš jūros, parodydami įspūdingą laivyną. Šis reginys buvo nuosekliai apgalvotas ir atspindėjo naująjį Nyderlandų, kaip jūrinės valstybės, statusą.

17 a. susiformavo ir vadinamasis militarinis urbanizmas – toks miesto planavimo būdas, kuris rėmėsi geometriniu tikslumu ir monumentalumu. Tai sutapo su karinės architektūros naujovių sklaida, o žemėlapių ir miestovaizdžių kūrėjai siekė sukurti savotišką baimės estetiką ir taip įtvirtinti savo politinį statusą. Pavyzdžiui, mūšių planai ir vaizdai simbolizuodavo vienos valstybės dominavimą kitos atžvilgiu. Taigi greta karinės pergalės sekdavo ir ideologinė.

Iki šių dienų išlikę senieji spaudiniai ir rankraščiai suteikia gerą atspirties tašką miesto, kaip dinamiško ir nuolat kintančio reiškinio, studijoms. Ir nors mokslininkų pastangos tyrinėjant viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miestų reprezentacijas gana ribotos – vis dėlto įmanoma nubraukti vieną kitą dulkių sluoksnį nuo seno šaltinio, kad tyrinėtojo smalsumas būtų bent iš dalies apmaldytas.

Arvydas Maciulevičius

Iliustracijos iš Vilniaus universiteto bibliotekos retų spaudinių skyriaus

Ottens, J. Venecija, 1719

Werner, F. B. Stokholmas, apie 1720

Koppmayer, J. Gardinas, 1688

Braun, G., Hogenberg, F. Bergenas, apie 1580

Koppmayer, J. Kauna, 1688

Valetta Civitas Nova Maltae Olim Millitae, 1670

Klaipėdos puolimo planas, 1757

Amsterdamo vaizdas iš Thooneel der Steden en der sterckten van’t Vereenight Nederlandt, Antwerpen, 1674