Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2011 m. Nr. 12.

Myli ar nekenčia savo vaikų emigruojantys tėvai?

„Emigrantų vaikai – gyvų tėvų našlaičiai“, – tenka girdėti teiginį, mūsų visuomenėje dažnai eskaluojant „migracijos padarinių šeimai“ temą. Ir kalbama tragiškomis gaidomis – tautos mažėjimas, „protų nutekėjimas“, o ypač kritiškai atsiliepiama apie tėvus, išvykusius svetur ir „palikusius“ mažus vaikus...

Dirbdamas socialinį darbą susidomėjau šiuo reiškiniu. Ką išgyvena šeima, kai tėvai emigruoja pusmečiui ar ilgesniam laikui ir palieka ikimokyklinio amžiaus vaikus globoti seneliams? Paveiktas bendros nuomonės ir pats augindamas mažamečius vaikus, negalėjau suvokti, kas atsitinka šeimai, kad ji ryžtasi tokiam žingsniui. Negi nemyli savo vaikų? Ar gali seneliai pasirūpinti anūku kaip tėvai?

„Irkis į gilumą“

Ėmiausi „naivaus“ tyrėjo vaidmens – nieko neteisdamas mėginau suprasti tokias šeimas. Atlikęs pirmuosius interviu, džiūgavau: pasitvirtino spėjimai, jog maži vaikai skaudžiai išgyveno išsiskyrimą. Tik beribė senelių meilė švelnino susidariusią situaciją.

Tačiau, susitikęs su kitais seneliais, išgirdau pasakojimų, kaip anūkai lengvai išsiskyrė su tėvais, kaip seneliams natūralu prižiūrėti anūkus, smagu su jais būti. Labai suglumau. Ar gali būti, kad vaikai lengvai išsiskiria? Gal seneliai bijo atskleisti tiesą? Gal norėjo parodyti tik teigiamą išsiskyrimo pusę?

Vis prisimindavau žodžius: „Irkis į gilumą“ (Lk 5, 4). Tad mėginau žvelgti giliau ir suprasti, ką atskleidžia dvylikos asmenų kokybinio giluminio tyrimo pasakojimai. Tai nebuvo paprasta. Analizuodamas žodis po žodžio, kaskart iš naujo, užtrukau pusę metų, kol padariau galutinę išvadą apie galimus vaikaičių ir jų senelių išgyvenimus.

Meilė gydo?

Daliai mažamečių buvo labai sunku išsiskirti su tėvais. Šias šeimas prispaudusios bėdos – tai skolos bankui, vienišos motinos nebesugebėjimas išmaitinti, šeimos nario liga, noras susigrąžinti šeimos gerovę... Tačiau begalinė senelių meilė padėdavo anūkams išgyventi išsiskyrimą ir jie nebuvo panašūs į vaikus, kaip tose nuteisiančiose istorijose, – sužalotus ar suluošintus dvasiškai. Veikiau atrodė priimantys močiutes ar senelius kaip dar vieną mamą ar tėtį. Meilė gydo?

Nauja man – ir to dažnai nemini spauda – buvo trijų kartų šeimos, kuriose gimę vaikai dalijasi gyvenimu su tėvais ir seneliais. Seneliai, tapę antraisiais tėvais, visada turėdavo laiko, o ir gerokai daugiau kantrybės, padedančios atlaidžiau vertinti vaikiškas išdaigas. Šiose šeimose mažamečiai priimdavo išsiskyrimą ne taip skausmingai, nes ir toliau gyvendavo tuose pačiuose namuose, jausdavosi saugūs. Aišku, ilgėdavosi savo tėvų, bet, anot senelių, dažnai anūkai per skype‘ą bendrauja su tėvais daugiau, nei tuo metu, kai jie dirbo Lietuvoje. Taip ir liko neatsakyta, kas geriau – matyti pavargusius, nerandančius laiko tėvus Lietuvoje ar išsiilgusius ir mylinčius jų veidus mažame ekranėlyje?..

Beje, apie tėvus irgi susidariau kitokį įspūdį, negu „linksniuojama“ spaudoje. Prieš išvykdami jie ilgai planuodavo bei rengdavo vaikus (o kartais ir senelius) būsimiems pokyčiams. Vėliau, pasinaudodami pigiomis oro linijomis, kuo dažniau skrisdavo namo aplankyti vaikų. Sunku patikėti: viena mama kas mėnesį nors trumpam sugrįždavo pas juos.

Šeimos kultūra

Vis dėlto ar seneliai sugeba pasirūpinti vaikaičiais? Ką šie išgyvena tokiose situacijose? Ilgai teko „irtis į gilumą“. Seneliai jautė kritišką visuomenės požiūrį, todėl norėjo parodyti, jog ne tik sugeba jais pasirūpinti, bet gyvendami kartu daro jiems gerą įtaką. Kai kurie anūkai pradėjo skaityti, kiti tapo drausmingesni. Kartais su išdykusiais vaikais tik seneliai ir mokėdavo sutarti. Tačiau ne iš karto supratau, ką reiškė vienos močiutės žodžiai apie savo anūkę: „Šis vaikas irgi mano.“

Pirmas iš mano atrastų paaiškinimų – senelius tebėra persmelkusi Lietuvoje dar stipri šeimos kultūra. Gyventi kartu su anūkais, rūpintis, mylėti ir globoti jiems buvo natūralu.

Antra, kiekviena močiutė ar senelis prižiūrėjo anūkus, norėdami ne tik padėti išvykusiems sūnui ar dukrai, bet ir vėl išgyventi malonius, jaunystėje patirtus įspūdžius. Dažnai seneliai lygindavo vaikaičių priežiūrą su savo vaikų auginimu ir pripažindavo, kad anuomet būdavę paskendę darbuose, rūpesčiuose, o prižiūrėdami anūkus gali skirti jiems daugiau dėmesio, būti jų draugais. Tai buvo „naujai sena“ gyvenimo malonė: Panašu, kad (esame) du draugai... dabar, kai tas amžius toks, jis klausinėja apie viską. Pasakoju, aiškinu, su savo vaikais tiek nepraleidau laiko, kai augo... na, nesigaudavo man (iš vieno senelio liudijimo).

Ir trečia, gilindamasis į močiutės žodžius: „Šis vaikas irgi mano“, supratau, kad seneliai nesiruošia savintis anūkų kaip savo vaikų, bet patys auga meilėje ir dalijasi ja. Beribę meilę geriausiai atspindi šie močiutės žodžiai: Vaikas – labai didelis džiaugsmas. Mylėjau savo vaikus. Anūką kažkaip labiau myliu. Nežinau, kodėl taip yra. Ta meilė kažkokia kitokia.

Tu rodai meilės kelią

Daug kas manęs klausia – negi teigiu, kad išvažiuodami svetur tėvai nepadaro žalos vaikui, šeimai? O man norisi prisiminti Jėzaus žodžius: „Aš noriu gailestingumo“ (plg. Mt 9, 13). Šio gailestingumo mokausi iš senelių, kurie neteisė savo emigruojančių vaikų poelgio, per daug nekritikavo jų gyvenimo užsienyje. Jie mylėjo anūkus ir stengėsi, kad šie kasdien bendrautų su tėvais. Nurydami karčią ašarą, nepaisydami savo jausmų, jie ieškojo būdų, kaip padėti anūkams, kad šie galėtų išvažiuoti ir būti su tėvais, o tėvams grįžus – gyventų su jais. Nesisavinanti ir duodanti meilė man padėjo iš naujo suprasti žodžius: „Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą“ (Ps 16, 11). O apaštalo Pauliaus žodžiai: „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (1 Kor 13, 7–8) įgijo naują prasmę.

Abejojančiam galiu tik pasakyti – irkis į gilumą ir tu atrasi tiesą, o gal net ir beribę meilę...