Woody Allen, Diagnozė: nepakaltinamas: Smulkioji proza, iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, Marius Burokas, Saulius Repečka, Vilnius: Knygius, Vaizdų kultūros studija, 2010, 259 p., Diz. vario burnos

Nauja leidykla Knygius, debiutui pasirinkdama autorių, pataikė į dešimtuką: kaip skelbia knygos nugarėlės tekstas – „gyvuoju klasiku“ visuotinai pripažįstamą Woody Alleną. Po trumputės abejonės, ar visuotinai, tuoj pat pasidžiaugi – taip, gyvuoju.

2010 m. gruodžio 1 d. Allenui sukako septyniasdešimt penkeri, o pasaulio kino teatruose – eilinio neeilinio jo filmo premjera. Paklaustas, kodėl paskutinėse juostose(1) nevaidino pats, ironizuoja, kad jei ne jis yra tas, kuris vakarieniauja su gražia moterimi žvakių šviesoje ir paskui ją bučiuoja, tai iš vaidmens jam jokio malonumo. Šio jubiliejaus proga Kaliningrado sinefilai, prisimindami, kad tikrasis metrikuose įrašytas režisieriaus vardas buvo Allenas Stewartas Kionigsbergas, miesto kino teatro fojė jo garbei įkurdino paminklą. Be abejo, už pasiekimus kinematografijoje. Tai režisierius, sukūręs savitą, lengvai atpažįstamą režisūrinį braižą bei nagrinėjamų problemų lauką, todėl juokaujama, kad pradėti žiūrėti šio menininko filmus – niekada ne vėlu.

Smagus, skaisčiai geltonas, taigi pamišėlių spalvos viršelis, jame Tomo S. Butkaus (Slombo) grafikos darbas, šiurkštokai iškalbingas. „Kartais atrodo, kad gyvenimas eina ne į priekį, bet į užpakalį.“(2) Ką gi, Allenas turbūt sutiktų. Juk tai jis savo filmuose vaidina vieną ir tą patį personažą – nervingą žemaūgį akiniuotį, apsėstą hipochondrijos, paliktą žmonos ar kelių meilužių, besiblaškantį, vidutinio amžiaus krizės apimtą scenaristą, aktorių ar režisierių. Dažniausiai – ir rašytoją/scenaristą, ir aktorių, ir režisierių – būtinai besilankantį pas psichoanalitiką, nes tokį patį vaidmenį „vaidina“ ir gyvenime. Realiame gyvenime dar ir muzikuoja (profesionaliai groja klarnetu), tačiau čia skirtumai ir baigtųsi. Pavyzdžiui, filme Stardust Memories (Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes, 1980), kuriame jis atlieka pagrindinį vaidmenį, vaidina populiarų komiką ir scenaristą, kurio rimtų ir tragiškų filmų niekas nenori statyti. Tai filmas ir apie populiarumą, ir apie menininkui uždedamus rėmus, ir... iš dalies savos problemos sprendimo būdas. Ar, žiūrovui suteikdamas apsčiai progų susimąstyti apie karjerą ir laisvę, jis vis dėlto nesukuria tragikomiško, taigi jau beveik tragiško filmo apie vadinamuosius „rimtus dalykus“? Apie juokingą padėtį juokdario, norinčio kurti filmus Bergmano, Fellini, Antonioni stiliumi? Paradoksalu ir ironiška, bet sekdamas Bergmano pavyzdžiu (kad ir istorija Midsummer Night’s Sex Comedy (Vasarvidžio nakties sekso komedija, 1982), bet čia tik vienas būdingesnių jo bergmaniškų eksperimentų) ar dirbdamas su Bergmano operatoriumi Svenu Nykvistu, pasaulinės šlovės susilaukė būtent kaip parodijų meistras. Alleno nuomone, jo paties sėkmė kuriant komedijas iš esmės yra tragiška. Į ekraną perkeldamas asmeninį gyvenimą ir tai darydamas be drovėjimosi ar nepasitenkinimo savo fiziniu kūnu, eksponuodamas fobijas, šeimyninius ir su karjera susijusius rūpesčius, šaipydamasis iš savęs, savo egocentriškumo, paranojiškumo, jis pelnė nemažą pasisekimą tarp žiūrovų: surado auditoriją, o ši atrado ekscentriškąjį Alleną.

Šiandienė Alleno kaip režisieriaus kino kalba labai turtinga, dekoratyvi: siužeto detalės išradingos, interjerai puošnūs, fone skambanti klasikinė muzika bei profesionalūs aktoriai, kurių personažai nuolat diskutuoja literatūros ir meno klausimais, išgyvena vidutinio amžiaus ar kūrybiškumo krizes, kenčia nuo vienatvės, ieško atspirties taškų realizuoti savą laimingo ir pilnaverčio gyvenimo viziją, kol galiausiai, ambicijų vedami, savo kasdienę būtį komiškai (Alleno akimis – tragiškai) supainioja, išderina. Žmogus norėjo daugiau, gavo mažiau; nesvarbu, ar tai susiję su paaukštinimu darbe, ar su jaunesne „gyvenimo part­nere“. Kalbant labai abstrakčiai, visi Alleno filmai yra apie nepaliaujamus individo, – taigi kiekvieno iš mūsų, – bandymus iššokti „aukščiau bambos“ bei apie individo individualų požiūrį, būtent požiūrį, atliekantį mums, stebintiems savo gyvenimą ir aplinką, išgaubto lęšio funkciją, taigi visa ką komplikuojantį, rodantį iškreiptai, sudėtingiau nei yra. Gyvenimo džiaugsmas neišskrido į kosmosą – būtų metas ir mums nusileisti ant žemės. Alleno kinas – skoningai ir nuovokiai išdėliotos teatro dekoracijos bei pagaulūs dialogai, apskritai egzistuojantys kaip filmai, kaip iliustracijos, informuojantys apie tai, kaip žmogui ir jų grupėms sekasi tvarkytis su savomis ambicijomis ir kaip viskas atrodo joms subliuškus. Tačiau kol režisierius filmus tebestato, tai patarnauja kaip nenuginčijamas įrodymas, kad ambicijų jis dar neatsisakė. Gal lieka tik pridurti: kaip nuoširdu iš Alleno pusės, kad visi jo filmai – pirmiausia apie save, savo baimes, norą nepasiduoti tirpstančio laiko diktatui, narciziškumą(3).

Spoksodami į ekranus ir matydami Alleną vaidinantį, užsimiršome, jog savo karjerą jis pradėjo kaip lėkštų, bet taiklių juokelių kūrėjas, ir tik vėliau atsidūrė filmavimo aikštelėje, kol galiausiai ją visiškai užvaldė. Bet autoriniai, ne kinui skirti jo tekstai neturėtų labai mūsų stebinti: Allenas, režisavęs keturiasdešimt šešis filmus ir šešiasdešimt septyniems parašęs scenarijus, visų pirma yra scenaristas ir rašytojas, žongliruotojas kalba. Todėl, grįžtant prie geltonojo viršelio su į mus atsuktu pasturgaliu, nereikėtų tikėtis, kad knygoje rasime naują, kitokį ar dar nepažintą Alleną. Žanras, forma keičiasi, o Allenas – ne.

Knygos paantraštė – „smulkioji proza“ – pagal Alleną apima kūrybines variacijas įvairiais funkciniais kalbos stiliais – nuo publicistinio analitinio („Žvilgsnis į organizuotą nusikalstamumą“) iki reklaminio-informacinio („Papildomi kursai“, „Mažiau žinomų baletų gidas“). Trūksta turbūt tik testamento punktų, nors tam gali pasitarnauti ir mintys „Iš užrašų knygučių“, „ištraukos iš iki šiol paslaptyje laikomo Vudžio Aleno dienoraščio, kuris bus paskelbtas po autoriaus mirties arba tada, kai jis pakratys kojas, priklausomai nuo to, kas atsitiks pirmiau“ (p. 84). Autorius labai „demokratiškas“, lygiai kaip ir „negrožinius“ drąsiai preparuoja apskritai visus tekstus: rašo Raymondo Chandlerio detektyviška maniera, naujai perpasakoja chasidų sak­mes, aukštyn kojom apverčia Senąjį Testamentą. Ant knygos viršelio aiškiai užrašyta – „nepakaltinamas“. Prieš skaitant iš tiesų verta atkreipti dėmesį į diagnozę – autorius yra nepakaltinamas, leidžia sau nei daugiau, nei mažiau, o tiesiog viską. Visi be išimties klasikiniai autoriai(4) ir visos kasdienybės temos žmogaus laikinumo tragizmą iliustruoti Allenui atrodo „tinkamos“. Kartais lyg švelniai pasiteisinama, lyg reziumuojama: „Visa literatūra yra tik pastabos „Fausto“ paraštėse. Ką tuo noriu pasakyti, nė pats nežinau“ (p. 66).

Kurdamas išpuolius prieš žmonių sąmonėje nusistovėjusias ir įprastas logiškas asociacijų grandines, autorius nuoširdžiai (įgimtai?) improvizuoja, kuria savitą asmeninę „šiandieninės visuomenės negrynojo proto kritiką“. „Jei šie batai jums per maži, kodėl juos pirkote? – pasiteiravo Blanša, net neįtardama, kad užčiuopė esminį žmogaus elgsenos paradoksą“ (p. 169). Svarbiausia – užkrėtęs smagumu ir „laimėjęs“ skaitytoją, atpalaidavęs jo susikaustymą ir sukurdamas su juo dialogą, aleniška dekonstruota kalba ir alogiškomis situacijomis jis papasakoja bemaž tiek pat, kiek ano amžiaus vidurio didieji ir niūrieji egzistencialistai perteikė ištisais raštų tomais. Tik daug linksmiau. Skaitant Albert‘o Camus romano Svetimas bei Jeano Paulio Sartre‘o Šleikštulio perrašą („Pasmerktieji“) mums atrodo, kad Allenas vis dar tiesiog linksminasi:

„Klokė prislinko dar žingsneliu arčiau išdaviko guolio ir vėl pakėlė pistoletą. Vis dėlto, kai susimąstė apie savo veiksmų padarinius, jį apėmė šleikštulys. Tai buvo egzistencinis šleikštulys, išprovokuotas aiškaus gyvenimo absurdiškumo suvokimo. [...] Padėti gali nebent egzistencinis alkazelceris – juo laisvai prekiavo visos Kairiojo kranto vaistinės. Viena tokia piliulė, dydžio sulig automobilio ratu, ištirpdyta vandenyje ir išgerta, kaip ranka nuimdavo visą pernelyg gilaus gyvenimo pažinimo sukeltą blogumą. Be kita ko, Klokė patyrė, kad ji itin pravarti ir po meksikietiško maisto.“ (p. 160–161)

Be abejo, linksminasi, nes jei irti ir mirti pasmerktame pasaulyje kas nors tikisi lengvo (labiau tuščio) pasitenkinimo, trumpalaikio ilgalaikių problemų sprendimo, apie tai reikia prabilti, pabaksnojant pirštu. Tiesiog Allenas nemano, kad tai daryti reikia su ašaromis akyse: ir jo credo, ir apskritai vienintelis sugeneruojamas receptas – nuoširdus humoras, užkrečiantis ir kitus. Ironizuodamas jis savitai atskleidžia ir kalbos beprasmiškumą: visi žmonės viduje turi tiesą, tam tikrą egzistavimo prasmės šifrą, ir netgi verbališkai iškraipydami jį, perteikdami iš konteksto iškritusiais žodžiais, užrašydami komiškai, vis tiek esame pajėgūs – jei tik nesipriešiname – perprasti esmę. Pavyzdžiui:

„Idėja apsakymui: vieną rytą žmogus pabunda ir sužino, kad jo papūgą paskyrė žemės ūkio ministre. Apimtas pavydo jis mėgina nusišauti, deja, paspaudus gaiduką, iš pistoleto vamzdžio iššoka vėliavėlė su užrašu „Pykšt!“ Vėliavėlė išmuša jam akį, bet žmogus lieka gyventi toliau, susitaiko su likimu ir pirmą kartą pradeda vertinti paprastus gyvenimo malonumus, tarkime, ūkininkavimą ar sėdėjimą ant oro žarnos.“ (p. 84)

Tokių parodijų, daugiausia The New Republic ir Playboy žurnalams rašytų tekstų(5), humoro pagrindas – aukštų ir žemų „natų“ prieštara:

„Drąsi Sokrato mirtis suteikė jo gyvenimui autentiškos prasmės, – tai, ko akivaizdžiai stinga mano apverktinai būčiai, nors šioji ir kelia šiokį tokį Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų susidomėjimą.“ (p. 176)

Taip pat neatitikimas, neadekvatumas:

„Šiandien stebėdamas žaižaruojantį saulėlydį pamaniau: koks gi aš vis dėlto menkas! (Žinoma, ta pati mintis man nedavė ramybės ir vakar, nors pylė lietus.) Apėmė baisus pasišlykštėjimas savimi, vėl pamėginau nusižudyti – šįkart įkvėpiau pilnus plaučius oro atsistojęs prieš draudimo agentą.“ (p. 86)

Kaip ir filmuose, – o visų pirma režisieriaus gyvenime, – knygos puslapiuose simptomiškai sušmėžuoja psichoterapeuto krėslelis. Psichoterapijos tema eksploatuojama bene visuose jo filmuose, ši praktika užsipuolama dėl neįgalumo pagelbėti žmogui bei priklausomybės sukūrimu, bet, keista, iš ekrano niekada neišnyksta. Sočiai pasišaipoma ir knygoje, pavyzdžiui:

„Jau tie dabartiniai psichoanalitikai! Tik ir žino, kaip išgręžti kuo daugiau pinigų! Mano laikais už penkias markes pats Froidas būtų ėmęsis jus gydyti. Už dešimt markių jis ne tik jus gydytų, bet dar ir lygintų tamstos kelnes. Už penkiolika – jis leistųsi pats jūsų gydomas“ [...]. (p. 65)

Nepaisant asmeninės ir „intensyvios terapijos“, Alleno požiūris į šeimyninį gyvenimą ir jį lydinčius nesusipratimus neatrodo labiau „išgydytas“ nei mirties baimė:

„Galiausiai pora susituokė ir iškart po vestuvių pirmą ir vienintelį kartą išmėgino lytinio gyvenimo džiaugsmus. „Tai buvo kažkas didinga, – prisimena Blanša, – nors Leonas vėliau ir mėgino persipjauti venas““. (p. 167)

„Staiga kambarys nušvito ryškia oranžine šviesa. Iš pradžių pamaniau, kad žmona užtiko mane slapta užkandžiaujant ir padegė namą.“ (p. 174)

Allenas begėdiškai teisingai primena, jog „kūnas [...] yra visiškai nepamainomas kai užsimanai masažo“ (p. 161), o kartu į jo personažų intymųjį gyvenimą (ypač filmų personažų) nuolat braunasi intelektualūs, erudiciją pabrėžiantys ir visiškai nereikalingi pašnekesiai, badantys mums akis, demaskuojantys jų pirmumą (ar išskirtinumą) paprasto, intelekto varžybų nereikalaujančio žmonių buvimo kartu džiaugsmo atžvilgiu.

Tolesnis bandymas kruopščiai apžvelgti beveik penkias dešimtis į rinkinį įtrauktų, šauniai išverstų tekstų būtų iš anksto pasmerktas nesėkmei (tokia būtų ir mintis vienoje apžvalgoje pristatyti visus jo kurtus filmus), bet ir nereikalingas, – to explain a joke is to kill a joke.

Taigi – naujas autorius lietuviškoje verstinės literatūros lentynoje, kurio teksto vertimo džiaugsmais ir iššūkiais dalijosi trys vertėjai: Gediminas Pulokas, Marius Burokas ir Saulius Repečka. Alleno literatūrinė kalba, nors ir kupina „sparnuotų frazių“, yra gana lėkšta, sausa, sakiniai dažniau trumpi ir kapoti nei išplėstiniai. Daug didesnį rūpestį kelia jo tikriniai daiktavardžiai – tikri, sukurti ir/ar adaptuoti, atkeliavę iš mums nežinomų JAV miestų ir rajonų, bulvarinių žurnalų, reklaminių siužetų, limonado kioskų ar parduotuvių lentynų. Tenka pripažinti, kad visų šių pabertų asociacijų iki galo neperprasime, o tokiame kontekste nekelia nuostabos, kad apsakymo pavadinimas The Whore of Mensa išverstas į „Paleistuvė iš skaityklos“. Dauguma veikėjų vardų apeliuoja į vietinės reikšmės istorijėlių herojus, deja, tų vardų tiek daug, kad galiausiai nustoji į tai per daug gilintis, o labiau „susekami“ tipai atsidūrė knygos gale(6) esančiose išnašose, kurių autorius nenurodytas, tad vėlgi lieka neaišku, kieno tai interpretacijos – Alleno, leidėjo Random House ar Knygiaus. Taip pat susidarė įspūdis(7), kad vertėjai tekstą lietuvių skaitytojui subtiliai „adaptavo“ (plg. pateiktą citatą apie Valstybinę mokesčių inspekciją), išvertė per daug vaizdingai, žodingiau, nei kad Allenas pats rašė, pavyzdžiui, Well, did he say why he wants me sacrificed?(8) – „Na, gal jis bent paaiškino, kodėl reikia mane paaukoti?“ (p. 100). O pasakojimo pradžia Rabbi Raditz of Poland was a very short rabbi with a long beard(9) lietuviškai skamba taip: „Rabi Radicas iš Lenkijos buvo mažaūgis rabinas didžiule barzda“ (p. 34). Beje, šioje vietoje („Chasidų giesmės“) rabis kažkodėl tampa nekaitomu daiktavardžiu, su vienintele forma rabi. Bet, kai knygų herojai žaidžia kortomis su česnakų lėkšte, kokiam nors vertėjui-naujokui galėtų klotis ir ne taip sklandžiai. Tad nepaisant kelių pedantiškų priekaištų, bendru rezultatu ir vertėjų profesionalumu galima tik pasidžiaugti.

Ačiū Gediminui Pulokui, sulaukėme progos susipažinti ir su rašytoju Woody Allenu. Jei tarsime, kad niekada nevėlu žiūrėti jo filmus, tai nevėlu ir knygas skaityti. O tvirtinimai, jog rašytojas Allenas yra silp­nesnis nei režisierius, prilygtų nepasitenkinimui, jog operetė nėra jam session, ir atvirkščiai.

---

1 Vicky Cristina Barcelona (Viki Kristina Barselona, 2008), Whatever Works (Kad ir kas benutiktų, 2009), You Will Meet a Tall Dark Stranger (Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį, 2010).

2 Jurgis Gimberis, Jūs turite teisę tylėti..., Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 8.

3 Me, I was born into the Hebrew persuasion, but, when I got older, I converted to narcissism, – Alleno vaidinamo personažo citata iš filmo Scoop (Sensacija, 2006).

4 Vertėtų prisiminti 1975 m. filmą Love and Death (Meilė ir mirtis), kuriame išvirkščiai pateikiama visa rusų klasika.

5 Ir periodiškai gulusių į atskiromis knygomis išleistus rinki­nius Getting Even (1971), Without Feathers (1975) ir Side Effects (1980), kurie ir sudaro šį vienu leidiniu pateiktą prozos rinkinį.

6 Ir dar atskira, ne itin patogia numeracija.

7 Su prielaida, kad 1991 ir 2007 m. leidimų tekstai nesiskiria.

8 The Complete Prose of Woody Allen by Woody Allen, New York: Random House Company, 1991, p. 35.

9 Ibid., p. 208.

---

„Knygų aidai“, 2011 Nr. 1

www.nzidinys.lt