Kiekviena nauja karta jaučiasi esanti pranašesnė už ankstesniąsias: turinti daugiau žinių, racionalumo, įžvalgumo. Ankstesnėse epochose gyvenusieji, – jei nesi linkęs įsijausti į anų dienų gyvenimą, – gali pasirodyti keisti, naivūs, beveik nesuprantami. Kaip juokingai jie juda senose kino juostose ar išsigandę stebi fotografą.

Netgi puikiai suprasdami, kad gyvenimas praeityje nebuvo juodas-baltas, o žmonės nespurdėjo kaip žuvys tinkle, mes paradoksaliai esame linkę manyti, kad gyvenimas vis dėlto buvo dvispalvis. Sunku įsivaizduoti jį buvus kitokį, kai nėra spalvotų vaizdų. Iš čia ir nostalgija, malonus kutenimas paširdžiuose nuo šešėlių gausos.

Žvelgiant į nespalvotas fotografijas patiriamas ir kitas jausmas. Bent jau pats tokį savyje aptinku. Tai pirmo įspūdžio iliuzija, jog to meto žmonės ir jautė kitaip. O kraujas, kurio istorijoje, ypač jei kalbėtume apie XX amžių, tiek daug pralieta, irgi buvęs juodai baltas. Taip stebėdamas archyvines nuotraukas, žiūrovas kartu išgyvena ir netikėjimą.

Todėl pamatęs spalvotas rusų fotografo Sergejaus Prokudino-Gorskio (1863–1944) darbus, kaip niekad aiškiai suvokiau, kad jie, praeities žmonės, niekuo nuo mūsų nesiskyrė, tik apranga. Čia į galvą ateina vienose Žemaitijos kapinėse matytas antkapio užrašas (kurį galima perskaityti ir su švelnia ironija): „Mes buvome tokie kaip jūs, jūs būsite tokie kaip mes.“

S. M. Prokudin-Gorsky, Gruzija (1907-1915).

S. Prokudinas-Gorskis, turintis chemiko profesiją, remiamas caro Nikolajaus II, pradėjo ambicingą projektą: 1909–1912 ir 1915 metais vykusių ekspedicijų metu fiksavo ikikarinės Rusijos imperijos gamtovaizdžius ir kasdienį žmonių gyvenimą.

Pamatęs tas fotografijas, negali patikėti, kad jos darytos iki Pirmojo pasaulinio karo. Kaip tai gali būti? Iš kur spalvos? Istorija įdomi. Pasirodo, fotografas tą patį vaizdą fotografuodavo tris kartus, kas kartą naudodamas skirtingus filtrus: raudoną, žalią bei mėlyną ir projektuodamas juos ant ekrano specialaus įtaiso, vadinamo „stebuklinguoju žibintu“.

Šias fotografijas naujojoje „Bernardinai.lt“ skiltyje „Atmintis“ nutariau pristatyti ne vien dėl žavingo egzotiškumo. Spalvotos tolimos praeities nuotraukos netikėtai sudabartina praeitį – štai kas svarbiausia – ir to laiko žmonės ar daiktai stoja prieš mus tarsi gyvi. Tu gali įsižiūrėti į jų veidus, pabandyti pajusti tos akimirkos dvasią, išgyventi jų nesugrąžinamos būties konkretumą.

Kodėl tai svarbu? Dėl daugelio priežasčių, viena iš jų – siekiant įveikti egocentrizmą. O kalbant apie skaudžius XX amžiaus įvykius, – abu karus, Holokaustą, Sovietų Sąjungos nusikaltimus žmogiškumui, – palikusius gilių atminties žaizdų, kad nepamirštume esą atsakingi: tų žmonių išgyventa neteisybė buvo tikra, o kraujas – raudonos spalvos.

Armėnė (1905-1915).

Alyvos (1907-1915).

Dagestaniečių pora (1907-1915).

Arbatos rinkėjos, Chakva, Gruzija (1907-1915).

Žydų vaikai su mokytoju, Samarkandas (1911).

Vienuoliai sodina bulves, Gatsemanės vienuolyne, prie Volgos ištakų (1911).

Černigovo šliuzų prižiūrėtojas Karlinskis (84), (1909).