Interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ ESPRIT tekstas skelbiamas įsigijus jo autorines teises iš žurnalo. Šios teisės galioja tik šiam lietuviško vertimo paskelbimui Bernardinai.lt. Tekstą vertė Povilas Aleksandravičius. Tekstas ar jo fragmentai negali būti perspausdinti jokioje kitoje žiniasklaidos priemonėje.

ESPRIT – periodinis leidinys prancūzų kalba, rašantis filosofijos, kultūros, pasaulio aktualijų klausimais. Žurnale straipsnius publikavo Paulis Ricoeuras ir kiti garsūs Prancūzijos intelektualai.

Norėčiau patikslinti kai kuriuos niuansus šiandien dėmesio centru tapusio poliariškumo tarp didžiojo atskyrimo ir konsubstancialumo[1], kalbant apie politiką ir religiją, klausimu. Politikos ir religijos didįjį atskyrimą puikiai reprezentuoja Vakarai, o polemiką apie jų konsubstancialumą, būdingą istorinėms tradicijoms, mūsų dienomis sukėlė islamo pasaulis.

Nors ir nepritardamas tam radikalizmui, kurį sau gali leisti Giorgio Agambenas, negaliu atmesti tos tiesos dalies, kuri yra apmąstoma jo veikaluose. Tačiau kai jis ima kaltinti tą sistemą, kurią galų gale sukūrė vakarietiškojo politinio organizavimosi menas, negaliu sekti jo snobišku ekstremizmu. Mums demokratija, nepaisant jos trūkumų ir klaidų, jos netobulumo ir ydų, jos nekoherentiškumo ir iškraipų, lieka vieninteliu tikslu, kurį gali pasiekti mūsų praktinis protas. O kad įžvelgtume jos galimybes ir leistume suprasti, kad jos nepriimame tokios, kokia ji mums siūlosi, galime tarti kartu su Jacques’u Derrida, kad demokratija yra ateities reikalas.

Vis dėlto teologinė atmintis, kurią savo daugiasluoksniame darbe Homo Sacer nurodo Agambenas, eidamas Ernsto Kontorovicziaus, Carlo Schmitto ir Michelio Foucault pramintais takais, veikia mūsų demokratijose ir trikdo tą didįjį atskyrimą, kuris iš esmės yra jų pagrindas. Teologinės-politinės tradicijos rudimentai ir toliau be jokios atodairos skleidžia savo įtaką, netgi jei ši įtaka reikštųsi tik kaip pėdsakas. Nurodysiu tik du plika akimi matomus faktus.

Visuotinė balsavimo teisė nepanaikino Vienio įsikūnijimo respublikoje. Ji nė kiek neišlaisvino politinės organizacijos nuo to sakralumo, kuris ją gaubė „iš Dievo kilusios“ monarchijos laikais. Ši simbolinė dimensija tebeveikia ir, atrodo, liaudies balsavimas, iš kurio kildinama prezidentinė sistema, netgi ją stiprina. Visuotinis balsavimas ją įteisina, nors ir ne kaip sistemos pagrindą, bet kaip karališkos tvarkos likutį, pervestą į respublikos lygį, palaikomą nežinios ir laikinumo, nes per kitus rinkimus arba dėl kandidatų skaičiaus ribojimo išrinktasis gali būti nubaustas, o jo aura, kuria jis buvo apgaubtas būdamas prezidentu, sugadinta.

Nepaisant konstitucinės priežiūros, teisinės kontrolės, laisvės kritikuoti, ir Prancūzijoje, ir Amerikoje žmogų, užimantį prezidento postą, šios pareigos transformuoja. Kaip niekada, šiais audiovizualinės informacijos karaliavimo laikais prezidentas valstybėje „būna“ per savo įvaizdį, tuo tarpu jis pats realiai yra sunkiai prieinamose, saugomose, galima sakyti, nepasiekiamose vietose, kurios atitinka elementarią sakralumo sąvoką. Ir kai paprastas pilietis, lyg gavęs privilegiją, sutinka gyvą prezidentą, jame įkūnyto įvaizdžio paslaptis ir toliau veikia.

Norėčiau taip pat priminti, kad netgi tokiame pasaulietiškame krašte kaip Prancūzija katalikiškoji atmintis pasirodo dalyje švenčių ir poilsio dienų, kurių metu individualiai ar bendruomeniškai yra išgyvenama tai, kas nutarta visuotine sutartimi. Šalia Tautą ir Respubliką pagerbiančių švenčių, kai yra minimos įvairios politinės ir karinės pergalės (liepos 14, lapkričio 11, gegužės 8, birželio 18), atsiranda visa grandinė religinių minėjimų – Visi Šventieji, Kalėdos, Velykos, Sekminės, Šeštinės, Žolinė. Jokiu būdu religinis kriterijus negali turėti įtakos Respublikai, nebent religinė nuoroda būtų nacijos tapatybės dalis. Todėl esame linkę manyti, kad tokios šventės tėra iš pasąmonės atėjęs pėdsakas, kuris reiškia, kad paprotys genealogiškai kilo iš religijos, per sekuliarizacijos procesą išlikusios socialinėse apeigose, primenančiose kultą, su kuriuo kadaise jis buvo susijęs.

Islame veikiančios atskyrimo jėgos

Jeigu žiūrėtume į konsubstancialumo pusę, matytume, kad politiškumas ir religiškumas praktiniuose veiksmuose vienas nuo kito atsiskiria, veikiami iš jų vidaus einančios jėgos, nors, remiantis tikėjimu, yra deklaruojamas nenutrūkstamas jų solidarumas ir vienybė. Žinoma, jei už gryną pinigą imsime kulto atstovų tvirtinimus apie jų dogmas ir jų kultą ir manysime, jog veiksmai fatališkai atitinka žodžius, tapsime naivumo aukomis. Neseniai Londone arabų kalba leidžiamame dienraštyje (Asharq al-Awsat) pasirodė pokalbis, kuriame Afganistano talibų atstovas teigia:

Islamas yra totalybė, viskas jame yra valdoma dieviškojo įstatymo, esančio šventojoje Knygoje ir pranašiškoje Tradicijoje. Jis apima viską – politiką, karą, ekonomiką, socialinę sferą, intymumą, teisiškumą, etiką. Mūsų religija yra visa apimanti. Mums nereikia nieko, ypač Vakarų, kad užbaigtume mus supančią gyvenimo sferą. Mes naudosimės tik dviem išoriniais dalykais – mokslu ir technika, kurie mums padės šią sferą pripildyti materialių gėrybių, kurias gausime eksploatuodami gamtos turtus.

Štai kalbos, įtvirtinančios doxa. Bet ar jos neleidžia atsirasti tikėjimo iliuzijai? Ar jos neprimena pamaldžių pažadų? Arba utopijos? Iš tiesų manome, kad šios rūšies nuomonės nesiremia neginčytinais principais.

Mums sakoma: „visa apimanti religija“. Į tai atsakome, kad pastaruoju metu ši tradicija virsta kovine ideologija, kuri ją atitolina nuo jos pirmųjų principų ir kreipia  totalitarizmo link. Istorija rodo, kad didieji islamo civilizacijų laimėjimai nebūtinai buvo priklausomi nuo šventų įsakų, kuriais buvo vienijama valstybė ir religija: faktai, liudijantys musulmonų kūrybiškumą, nėra sistemiškai prisitaikę prie utopiškos kalifato tvarkos, pagal kurią „islamas yra religija ir valstybė kartu“ (al-islâm dîn wa dawla); priešingai, šie švytintys laimėjimai išsivystė apeidami religinius įstatymus, pergudraudami, skrosdami, adaptuodami, interpretuodami juos, kad būtų atskirtos dvi instancijos, valstybė ir religija, kad būtų įtvirtintas neperžengiamas atstumas tarp fakto ir principo: toks yra pragmatizmas, būdingas ypač politikai, o bendrai – visai žmogiškai veiklai.

Imkime teisės pavyzdį: buvo juridiškai gudraujama, kad įstatymų leidėjas įvertintų paprotinę teisę (‘urf) ar perimtų tinkamus dalykus iš užkariautų aukšto lygio civilizacijų, kaip antai Persijos ar lotyniškųjų erdvių. Tereikia tik išmatuoti romėniškosios teisės poveikį malekitiškajai Ifrikijos (arabiškosios Afrikos, apimančios dabartinį Tunisą ir dalį vakarų Alžyro) teisei. Duosime tik vieną šio poveikio pavyzdį – maçlaha sąvoką – adaptuotą utilitas, dėl kurios buvo galima iškelti bendrąjį interesą ir dėl jo, jeigu to reikia viešajam gėriui, nustumti į šalį religinį įstatą. Ši procedūra suteikia tam tikro žaismo ir sukuria atskirtį, kurie praktikoje paneigia teisės, politikos ir šventųjų raštų konsubstancialumą.

Gudrauta ir finansinių perlaidų srityje, viduramžiais apeinant palūkanų draudimą ir taip pagyvinant tarptautinę prekybą. Fiktyviai perkant ir parduodant, palūkanos buvo dangstomos mainų sutartimi. Šią operaciją įvardijo mokhâtara („rizikos“) sąvoka, o ji buvo tokia efektyvi, kad ją perėmė katalikai, taip pat paliesti palūkanų tabu, ir įrašė į kanonų teisę tuo pačiu pavadinimu (mohatra).

Tie, kurie šiandien giria islamiškąją finansų sistemą, veikia ne kitaip. Jie naudojasi spekuliacinėmis technikomis, kad finansinius interesus paverstų virtualiomis prekybinėmis perlaidomis[2]. Iš tikrųjų nuo pat XIX amžiaus kaip niekada buvo griebiamasi teisinių gudrysčių, kad įstatymų leidėjas imtų remtis pozityviąja teise ir tarptautinės bei komercinės teisės teikiamomis galimybėmis. Šiandien, kai tarptautinių santykių srityje kas nors ima kalbėti apie sharî’a kaip apie vienintelį arba pagrindinį įstatymų leidėjo ramstį, tai skamba labiau kaip ideologija, o ne kaip tinkamas siūlymas.

Nuo savo laikų nepabėgsi. O šie laikai tiesiog techniškai įveda sričių autonomiją ir pertrūkius, ardančius konsubstancialumą. Talibų atstovui, kad įsitikintų, jog jis jau negyvena savo garbinamo pranašo laikais, tereikia išvykti į piligriminę kelionę į Mediną ir Meką. Islamo šventų švenčiausioji Manatano ir Disneilando formų dvasios yra prisisunkusi kur kas labiau nei pirminio koplyčios modelio, kurį aptinkame hipostilinėje salėje. Gigantiški pastatai yra apsupę šventąją mečetę, kuri, itin išsiplėsta ir su papildomais aukštais, buvo perstatyta pagal pseudoestetinę ir niekuo neišsiskiriančią originalo imitaciją. Kai yra meldžiamasi Mekoje, Harâm sharîf  – kilmingojoje Šventovėje, užplūsta vartotojiškumo simboliai, pasirodantys netgi tos erdvės architektūrinėje formoje ir ten tvyrančioje dvasioje. Ar toks didžiojo atskyrimo skiepas sutvirtina konsubstancialumą, apie kurį šnekama toje vietoje? Taip mano Benjaminas Barberis savo 1995 metais išleistoje knygoje Djihad, versus McWorld, kurioje buvo numatyti 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykiai ir kuri dėl to buvo pastebėta vizijas mėgstančioje Amerikoje[3]. Bet mums atrodo, kad urbanistinė Mekos būklė objektyviai iliustruoja tą pertrūkį, kuris spartina atskyrimo procesą pačiame tikėjime, skelbiančiame sričių vienybę. Iš tiesų, mes manome, kad atskyrimas vyksta pasąmoningai ir negrįžtamai pačioje islamiškoje vaizdinėje sąmonėje, neišvengiamai paveiktoje XXI amžiaus, nežiūrint paviršinės jo archaikos.

Galvoti, kaip talibų atstovas, kad naudojimasis mokslu ir technika neturės pasekmių tikėjimui, reiškia nieko nesuprasti. Du pavyzdžiai iš islamo istorijos parodo tokio galvojimo nepagrįstumą. Abû Bakr Râzî (X amžius), didžiausias tarp arabų medicinos žinovas, susipažinęs su Galienu ir graikiškuoju logosu, ėmė tvirtinti esąs materialistas, deistas, beveik agnostikas, religinių mitų, monoteizmo ir jo pranašų priešas. O Averojus (XII amžius), kaip ir daug helenizuotų islamo filosofų, netikėjo šventraštišku pasaulio kūrimu ex nihilo; įtikinti aristoteliškų argumentų, jie teikė pirmenybę tęstiniam, evoliuciniam, generuojančiam procesui.

Antroji straipsnio dalis pasirodys trečiadienį.

Versta iš: Abdelwahab Moddeb. Religion et politique // Esprit, Février 2011, p. 112–124. Iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius.

Autorius yra rašytojas, televizijos (France culture) laidos „Islamo kultūra“ vedėjas, naujausia knyga: Pari de civilisation. Paris: Le Seuil, 2009.

©ESPRIT

[1] Aš keičiu šio termino, žyminčio krikščioniškąją dogmą, reikšmę, norėdamas pristatyti tą a priori, kuris yra būdingas vaizduojant islamą ir tarp islamo išpažinėjų, ir apskritai pasaulinėje nuomonėje. 

[2] Elyès Jouini et Olivier Pastré. Enjeux et opportunités du développement de la finance islamique pour la place de Paris, Europlace, 2008 m. lapkričio 27 d. Šioje ataskaitoje atlikta techninė analizė, bet išlaikoma islamiškosios finansinės sistemos sąvoka.

[3] 1996 metais pasirodė šios knygos vertimas į prancūzų kalbą, o 2001 metais ji buvo pakartotinai išleista Hachette leidyklos, serijoje „Pluriel“.