Juk kaip būna. Susitinki po metų pertraukos mielą bičiulį. Kaip gyveni, kas naujo, klausia. Tai kad nieko naujo, atsakai, žvilgsniu tirdamas šaligatvio plyteles. Susigėsti supratęs, kad jei nebuvo vedybų, skyrybų, vaikų ar bent pusmetį trukusios kelionės aplink pasaulį, neturi kuo nustebinti. Todėl slėpdamas sumišimą išdeklamuoji  įprastąjį: „Sveiki, gyvi, dirbam...“ Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų dailės gyvenimą prabėgusiais 2011-aisiais. Džiugu, kad nebuvo didesnių netekčių. Tiesą pasakius, nebuvo ir ryškesnių atradimų. Gyvenimas verda.

Tvarkingai vyko populiarūs tęstiniai projektai. Vilniaus meno mugė, organizatorių duomenimis 2009-aisiais sulaukusi 20 000 lankytojų, šiais metais sulaukė mažiau – oficialiais duomenimis 17 000 svečių. Nepaisant to, tris dienas vykusios mugės organizatoriai džiaugėsi pardavę net 100 kūrinių ir teigė, jog „mugė įrodė savo kultūrinę ir ekonominę naudą mūsų šaliai ir jos kultūrai“. Beveik šimtą (96) kūrinių šiais metais per vieną vakarą pardavė, rodos, vis sėkmingiau dirbantis Vilniaus aukcionas. Gausėja ne tik parduodamų kūrinių procentas – šiais metais nupirktas brangiausias aukciono istorijoje kūrinys – Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas „Užgesęs vulkanas“ (1924), už 67 000 Lt. Lietuvos dailės klasikus pagaliau ėmė vertinti ne tik dailės istorikai. Dėl jų įsigijimo stipriai konkuruoja verslininkai, dar prieš dešimtmetį savo biurus ir svetaines puošę abejotinos meninės vertės „saloniniais“ paveikslais.

Vertas paminėjimo dar vienas tęstinis projektas – Kaune šiais metais vykusi tekstilės bienalė. Po visą Kauną išsibarsčiusios parodos pateikė išties malonių staigmenų ir pavydėjome kauniečiams, galėjusiais džiaugtis šia paroda iš lėto, strimgalviais nelekiant per visas galerijas ir muziejus.

Šiemet Vilniuje jau trečius metus vyko „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas. Belieka tik pasidžiaugti, kad šis renginys ne tik vyksta, bet ir auga – šiais metais tarpusavyje konkuravo Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunieji menininkai. Šių metų nugalėtojas – lietuvis Jonas Jurcikas su didžiulio formato paveikslu „Susitikimo pradžia“. Jaunojo tapytojo personalinės parodos lauksime ateinančiais, 2012-aisiais metais.

Ateinančiais metais lauksime ir nuolatinę aukštą kokybės kartelę visus šiuos metus išlaikiusių parodų Nacionalinėje dailės galerijoje. Čia surengtos Algimanto Švėgždos, Stasio Eidrigevičiaus, Arbit Blato, Vytauto Šerio personalinės parodos bei „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ – renginiai, suteikę daug malonumo ir žinių.

Jei norit pažadėti sau kokią naujovę ateinančiais metais – rekomenduoju pradėti sekti NDG parodų anonsus ir jas lankyti. Įprasta, kad plačiosios visuomenės dėmesio gerokai mažiau sulaukia parodos, vykstančios Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, iš kurių išties įsimintina buvo žymios amerikiečių fotografės Diane Arbus retrospektyvinė paroda. Galbūt dar įdomesnė buvo Klaipėdoje šią vasarą surengta šiuolaikinio britų meno paroda „Trys pasauliai viename“, kurios vienas kuratorių buvo svarbi figūra Vakarų meno pasaulyje Edwardas Lucie-Smithas.

Kadangi šiais metais nestatėme jokio svarbesnio paminklo, nebuvo ir didesnių meno skandalų. Kauniečiai gražiai apsigynė nuo paminklo krepšiniui, o Vilniuje tyliai atidengti keli nedidelio formato memorialiniai kūriniai. Tarp menininkų daugiausiai diskusijų ir ginčų susilaukė šių metų Venecijos bienalės Lietuvos paviljono projektas. Projektas įvyko, gavo apdovanojimą ir baigėsi, vargu ar palikdamas gilesnį pėdsaką mūsų dailės gyvenime.

Kalbant apie apdovanojimus – šiais metais nudžiugino grafikui Kęstučiui Grigaliūnui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už „istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene ir už skaudžios atminties erdvinį įsivaizdavimą“. Skaudžia lietuvių tautos sovietinių represijų tema menininkas nuosekliai domisi ne pirmi metai, žiūrovams pateikdamas itin skaudžias ir atviras parodas, skatinančias susimąstyti ne tik apie tautos, bet ir apie kiekvieno mūsų šeimos istoriją bei gyvenimą.

Vis dėlto, minint visus šiuos neabejotinai svarbius įvykius ir renginius, neapleidžia jausmas, kad kažkas ne taip. Viskas registruota, užfiksuota ir labai solidu. Tiesą pasakius, net nelabai įdomu. Lyg tam seniai nematytam bičiuliui iš teksto pradžios duotum šeimyninį nuotraukų albumą ir sakytum – vartyk. Natūralu – valstybės finansuojamos oficialios institucijos niekad nepateiks to, kas iš tiesų nauja ir todėl rizikinga. Bet jei paimtume tą bičiulį už parankės ir patogiai kur įsitaisytume valandėlei – kitai, pradėtume pasakoti daugiau ir įdomiau. Apie rūpesčius ir džiaugsmelius, didžiausius metų atradimus ir svajones. Tad ir šį tekstą, kad jau įsikalbėjome, pabaigsiu optimistiškai ir kiek svajingai. 

Tiesa ta, kad apžiūrėję rimtąsias parodas, lydimas pompastiškų pranešimų spaudai, oficialių kalbų, padėkų ir rėmėjų vardų, mes, kaip jau tampa įprasta, einame į socialinius tinklus. Ten rodome savo kūrinius, stebime svetimus ir dalinamės tuo, kas patiko labiausiai. Kviečiame vienas kitą į renginius, kurių neremia LRT ir nereklamuoja Delfi. Einame ne į centrines „meno šventoves“, tačiau nuošalėje esančias erdves. Su viltimi pamatyti kažką naujo, tikro ir įdomaus. Kartais pavyksta. Pavyzdžiui?

Įdomi ir net prasminga buvo K. Šapokos kuruota paroda „Postmodernizmo aukoms atminti: Gintaras Znamierowski/Donatas Srogis 1988–1995 m. konceptualizmas“, skirta dabartinės dailės istorijos paraštėse likusiems judesiams ir požiūriams. Įdomi iniciatyva buvo trijų jaunų kuratorių surengtas vienos dienos renginys Lietuvių literatūros ir tautosakos institute www.geguzes7.lt, o neseniai asmenine iniciatyva vyko vieno vakaro kvapų renginys, kuriame pristatyti garsios kvapų menininkės Sissel Tolaas uostomi kūriniai. 

Rengiamos parodos loftuose, o kartą net buvau pakviesta į personalinę jaunos menininkės parodą privačioje namų erdvėje. Neabejoju, kad sužinojau ne apie visus renginius – neretai jie organizuojami nedidelėms žmonių grupėms, nesitikint „edukuoti bei pritraukti plačiosios publikos dėmesio“. Tačiau gera žinoti, kad kažkas mieste pradeda vykti ne dėl to, kad naudinga ar „reikia“, bet iš vidinio poreikio. Ir jaučiant lengvą raibuliavimą ramiai stabiliame lietuviškos dailės paviršiuje, nejučia kyla jausmas, kad gal kas ir galėtų pradėti keistis. Tik kaip sužinoti, šis jausmas yra nuojauta ar viltis?