Iš dangaus gilybių Dievo akies (kameros) žvilgsnis pro debesis artėja prie žemės ir sminga į viduramžiškų graviūrų miestą-dekoraciją. Istorija, kuri galėjo vykti arba nevykti, bet tik gilioj praeity – Faustas, amžino jaunystės eliksyro ieškotojas, klajoja kažkokiame nerealiame laike – atšiaurių kreivų gatvelių miestelyje – pilyje, pilnoje keistų personažų – kareivių, skalbėjų, kepėjų, dvasininkų, gydytojų..

Pilis tilteliais jungiasi su mišku, slėpiningais slėniais, geizeriais ir galų gale ištirpsta milžiniško ledyno prarajoje. Taip pat ir veikėjų rūbai patiria keistų transformacijų – iš pradžių Faustas profesoriškai, nors ir pabrėžtinai asketiškai prakilnus, vėliau kažkoks net donkichotiškai (irgi paradoksas) riteriškas... Visa ši dekoracijų ir kostiumų metamorfozė visai neatsieta nuo galingo filosofinio epo, kurį stebime – smalsus Faustas lydimas vargano ir pavargusio, nusivylusio velnio (beje, niekur neįvardijamo tiesiogiai, tik užuominomis, o Mefistofelio vardas apskritai nėra tariamas), iš pulsuojančio labai natūralistiška gyvybe miesto (lavono skrodimas, ligonio tempimas ratu, skalbykla, bažnyčios procesija, laidotuvės) išviliojamas į šmėklomis bei chimeromis knibždančią anapusybę – pilną žiurkių, lavonų ir galų gale paliekamas keliauti vienatvėje per nesibaigiančio pažinimo ledynus. Tokia jo kaina už parduotą sielą.

A. Sokurovo Faustas – tai nūdienos sekuliarinio žmogaus metafora, o gal tiksliau – nejuokinga, bet skausminga grimasa. Tai žmogus, praradęs tikėjimą metafizinėmis kategorijomis, – jis netiki nei į Dievą, nei į Velnią – visos jo pastangos – užvaldyti žinojimą. Tokia žinių ir informacijos tiesa. Pasaulyje be tikėjimo neįmanoma meilė, todėl ganėtinai subrendęs vyras – profesorius ir garbus mokslininkas – visiškai sutrikęs, lyg regėtų pirmą kartą žiūri į moterį, ir, siekdamas ją užvaldyti, kreipiasi pagalbos į Velnią. Visi Fausto praradimai slysta pro jo negrabią sielą, kurią jis galų gale užstato lyg lombarde ar kaip nereikalingą bei trukdančią judėti detalę. Pati Fausto figūra, nuolat neramiai judanti (jis visai praradęs miegą, alkanas, neturi pinigų, net sielą parduodamas teišgali pasirašyti krauju, nes neįperka rašalo), makaluojasi savo paties troškimų bei ribotumo pinklėse.

A. Sokurovas kvestionuoja ir velnio personažą – jokio žavingo ar kerinčio tamsiųjų jėgų atstovo mes nematome, priešingai – prieš mus varganas, nuplikęs, prikimštu celiulioziniu pilveliu pabaisiukas, kurį muša ir stumdo kas netingi, gėdingai įstumia į geidulingų pusnuogių skalbėjų prausyklą ir šaiposi iš jo užpakaliuke išdygusios gal uodegėlės, gal pimpaliuko... Pasaulyje, kuriame likviduotas tikėjimas, Velnias nebaisus – jis tiesiog žmogiškosios sąžinės liekana, negalia, tiesioginė amžino ir tuščiagarbio žmogaus noro žinoti ir valdyti, iškamša. Jis apgailėtinas lyg kolboje išaugintas ir stropaus profesoriaus mokinio Vagnerio, taip pat beviltiško pažinimo vergo, sunaikinamas dirbtinis Homunkulas – dar viena režisieriaus replika šiuolaikiniam žmogui. Iš stiklo duženų graudžiai žvelgiantis besiformuojantis, mirštantis embriono veidelis – viena žiauriausių ir emocionaliai jautriausių filmo vietų.

A. Sokurovas kelia grėsmingą klausimą, o gal ir kaltinimą (nepamirškime, kad tai  jo trilogiją vainikuojantis darbas) žmogui, praradusiam bet kokį etinio gyvenimo kodeksą – Faustas savo cinizmu lenkia Velnią, tik toli gražu neturi jo sugebėjimų – tarkim, praryti nuodus ir likti gyvam (tik sunegaluoti bažnyčioje). Tokie viražai Faustui – vienas tolimų, bet siektinų tikslų. Ne velnias, deja, o visko persisotinęs ir visgi nepasisotinęs, iš jokios gėdingos savo praeities nepasimokęs žmogus, anot režisieriaus, yra blogio šaltinis ir varomoji jėga šiame pasaulyje.

Filmas perpildytas kūniškumo – nuo pat pirmosios lavono preparavimo scenos, kurios pabaigoje lavonas kabaliuoja ant kablių tarsi nukryžiuotasis, per jau minėtą maudynių sceną, Fausto tėvo ginekologines išdaigas su džiūgaujančia paciente, per lėbavimo sceną smuklėje, pasibaigiančioje Margaritos brolio nužudymu iki vaiduoklių pasirodymo Margaritai mirus. Tai irgi aliuzija į šiuolaikinio pasaulio romėnišką nuopuolį bei epikūrišką hedonistinį laikinumą.

Įspūdinga filmo šviesa, balansuojanti tarp geltonai rudų šešėlių ir šaltai žalių peizažų kuria nerealumo pilną pasaulį, kontrastuojantį su labai įtaigia, labai netikėta aktorių vaidyba, daug dėmesio stambiems planams,ypač akims. Filmą, be abejo, cementuoja Fausto ir pinigų skolintojo (ne Mefistofelio) duetas, kuriems sodriai talkina visas būrys epizodinių atlikėjų ir faktūriška, spalvinga masuotė (beje, kaip visada A. Sokurovo filmuose). Neapleidžia įspūdis, kad judrūs, nuolat judantys personažai artimi gyvūnams, kurių filme taip pat apstu. Tas zoomorfinis bendrumas, kartais pabrėžiamas arba herojaus fiziologine savybe, kai kamera užsilaiko, tarkim, ties smulkiomis Gretchen (akt. I. Dychauk) lūpomis, slepiančiomis aštrius dantukus brolio laidotuvių scenoje arba visa Vagnerio, Fausto mokinio žiurkiška laikysena (įspūdinga aktoriaus G. Friedricho vaidyba, ypač Homunkulo žūties scenoje) replikuoja mums į instinktų ir refleksų valdomą pasaulį.

Visiškas instinktų vergas yra ir pats Faustas. Inertiškas ir emocionaliai šaltas, bet neįtikėtinai veiklus ir grobuoniškai dinamiškas, pažinimo troškulio apakintas aktoriaus J. Zeilerio Faustas žygiuoja per pasaulį lyg beširdis ir bejausmis gyvulys – iš viduramžių kuklaus miestelio per miškus, slėnius šaltų masyvių ledynų link ir juose pradingsta – nemaldomas tuščių plotų užkariautojas – vienišas, apleistas, o gal pamiršęs Dievą piligrimas. Kaip liūdnas jo atodūsis visur Faustą lydi, spėkime, – Velnias, nors šiaip – tik pinigų skolintojas. Tai, ką kuria A. Adasinskis (puikaus pantomimos teatro „Derevo“ įkūrėjas) nė iš tolo netelpa į jokias anksčiau matytų velnių klišes. Visa personažo plastika (net ir jo įvardijimas – pinigų skolintojas), begaliniai liūdnos ir išmintingos akys, nudriskę, bet nepraradę jaukios elegancijos rūbeliai, tylus susitaikymas su žmogiškosiomis Fausto paikystėmis, veikiau primena amžiną keliautoją,  šimtmečiais vis vargstantį nuo smunkančio ydingo žmogaus nepasotinamų užgaidų.

Kiekvieną vis beprotiškesnį Fausto veiksmą jis palydi ironiška šmaikščia replika ar gestu – juk pabaiga vis vien aiški, tik kam tiek nenaudingų judesių…

Šių dviejų aktorių duetas ir viso ansamblio polifoniškumas yra viena stipriausių šio daug žiūrovo jėgų reikalaujančio šedevro ypatybių. A. Sokurovas visa ketvirtąja savo teatrologijos dalimi kelia moralinio nerimo klausimą – „Kur“ ir „Ar“ yra ribos ženklas žmogiškojo smalsumo pasotinimui vis labiau prasminius ryšius beprarandančiame pasaulyje.

Beje, liūdna, kad šis puikus, anaiptol nevienareikšmiškas filmas, deja, greičiausiai aplenks mūsų kino sales. Tarybinių laikų cenzūrą keičia kapitalistinė „neatsipirks“ ar „neformatas“ etiketė. Žiūrėkime „Alviną ir burundukus“: 4, 5, 57 ir 286 serijas... Coming soon…