Kalbant apie teatrą sunku būtų suskaičiuoti visas metų premjeras, laimėjimus, netektis, skandalus, lūkesčius, kurie vienaip ar kitaip giliau įsirėžė į teatro istoriją ir tuoj užvers dar vieną 2011 metų scenos meno istorijos puslapį. 

Praėjusiais metais vieni kvietė vienytis, kiti bandė apmąstyti, kodėl vis labiau ištuštėjo salės, treti viltingai pradėjo laukti ateinančiųjų. Tačiau prieš pasitinkant naujus -  iššūkių, o gal ir galimybių metus, su teatro kritiku, interneto svetainės „Menų faktūra“ redaktoriumi Vaidu Jauniškiu nutarėme trumpai ir subjektyviai apžvelgti, kokie buvo 2011–ieji ir kokių lauktume 2012–ųjų. 

Kokie Lietuvos teatrui buvo 2011 metai? 

Tai buvo viltingi metai. 2010-uosius baigėme įnirtingomis diskusijomis ir realiomis kovomis dėl Lietuvos nacionalinio teatro ateities. Šių metų pradžia buvo itin neaiški, bet dabar mes kalbame, kai jau matome nemenkų pokyčių teatre. Pakeistas teatro repertuaras, atsirado naujų įdomių spektaklių.Anksčiau buvo tik keletas socialinio teatro pavyzdžių, o šiandien jis tiek mus užplūdo, kad kartais net suabejoji, ar ne per daug. Bet esmė – ar pakankamai giliai kalbama, ar tai nebus tik pavėlavusi mada, ar teatras iš tiesų kviečia rimtai diskutuoti?

Kalbate apie naujausius šiųmečius spektaklius. Kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį?

Atmesdamas itin subjektyvų „patiko-nepatiko“ kriterijų, labiau remčiausi objektyvesniu – kiek spektakliai varė teatro meną į priekį, kiek skatino mąstyti apie patį scenos meną ir kiek išryškino tendencijas, nubrėžė perspektyvas. 

Todėl vienas ryškiausių darbų yra Jono Vaitkaus ir Jūratės Paulėkaitės (miniu scenografę ne tik iš pagarbos išėjusiajai, bet pirmiausia dėl jos pasiūlytos esminės teatro kalbos kaitos) „Visuomenės priešas“.  Pusiau juokaudamas iškart po premjeros sakiau, kad šis spektaklis stumtelėjo mūsų teatrą bent dešimčia metų pirmyn, į kokius 2000-uosius Berlyno „Volksbühne“ laikus. Spektaklio įerdvinimas, naujas scenos formatas pasiūlė iš esmės kitokį teatro suvokimo principą: ne vien rodome, bet kalbamės, provokuojame. Tai teatras–forumas. Žiūrovas čia turi aktyviau dalyvauti, nors tiesiogiai jis neatakuojamas, nespekuliuojama fiziniu ketvirtos sienos griovimu – ji griūna pačiame teatre kaip visuomenės institucijoje. Interakcijos su sale primena ir 1982-ųjų Jono Vaitkaus spektaklį „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“, bet, manau, tai daryta intencionaliai, nes ir dabar, ir anais laikais minia buvo manipuliuojama, ir ji visuomet nepasižymėjo išskirtiniu protu. Bet drauge spektaklis skyla į erdvės ir joje matomos vaidybos puses, ir pastaroji, deja, tų pačių 1982-ųjų lygio. O erdvės instaliacijai, videovaizdui reikia visiškai  kitokio atlikimo, ir tai atrodo kaip Jūratės mesta pirštinė Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, tebesiorientuojančiai į barokinį aštuntojo dešimtmečio, teatrališkąjį teatrą. O jis nebeveikia. 

Ir labai džiugu, kad toks spektaklis atsirado Nacionaliniame teatre – jis iš esmės čia ir galėjo, ir turėjo atsirasti. Kalbu ne vien apie teatro statusą, bet ir apie pinigus: geriau sukurti gerą, kokybišką spektaklį, kuris atbaidytų jaunus žmones nuo noro pigiai eksperimentuoti su prasta videomedžiaga. Dabar scenos vaizdų istorijoje padėtas taškas – viskas, tai pasiekėme, eikime toliau, o nebandykime išduoti savo senų „secondhandinių“ drabužėlių už naujoves, kurias, tik geresnes, matėme užsienyje. Prie tokių vizualių teatro istorijos temų prišliečiau ir „Sirenose“ pademonstruotą „Gob Squad“ spektaklį, rodantį, kaip galima protingai kurti medijų teatrą.

Todėl man smagu, kad į Lietuvą buvo atvežtas cirkas „Cirque du Soleil“. Tai yra sveikintina iniciatyva jau vien todėl, kad buvo pristatytas kitoks menas. Labai smagu, kad neįprasta Lietuvoje meno šaka buvo pristatyta kokybiškai. Būtent pradėdami nuo kokybės, galime sudominti publiką.

Neseniai visuomenei parašyta pjesė „Išvarymas“. Reikia atkreipti dėmesį, kad mes ne taip jau dažnai galime pasigirti geromis ir stipriomis pjesėmis, todėl šis Mariaus Ivaškevičiaus darbas tikriausiai yra vienas iš didžiausių šių metų įvykių. Spektaklyje pasigedau pjesėje ryškių identiteto kaitos niuansų, kai kurių gražių detalių, bet čia režisieriaus apsisprendimas – jis buvo atvirai skirtas plačiajai publikai, ir tai, tikiuosi, bus kasinis spektaklis: skaudžias problemas artikuliuoti popkultūros kalba yra nelengva, bet taip teatras neužsidaro savo meno bokšte, o pateikia vėlgi retą gerą pramogą su stipriais aktorių darbais. 

Iš jaunųjų teatralų kartos ir kursų, dar studijų metais tampančių VšĮ, labiausiai įstringa tie, kurie susiburia dėl idėjos, o ne siekdami populiarumo. Kaip tokius idėjinio užtaiso kūrėjus galėčiau išskirti teatro trupę „No Theatre“ ir jų sukurtą spektaklį „Telefonų knyga“ bei Vido Bareikio suburtą vasaros laboratoriją spektakliui „Mr. Fluxus“, pačiu kūrybos principu teigiančią  kitokio teatro poreikį – tyrimų, eksperimentų erdvės, bet ne to, kur viskas susieina į finalinį – premjeros – tašką. Finalo gali net nebūti, jis nebėra toks svarbus. Bet tai jau – dvasinės prabangos menas. 

„Atviro rato“ biografinės improvizacijos „Lietaus žemė“ – taip pat vienas iš įdomesnių spektaklių, tačiau aš pasigedau pačių aktorių refleksijos – kodėl jiems tai rūpi, kodėl yra būtina apie tai kalbėti. Kodėl tos biografijos, kurios yra ne jų, vaidinamos tuo pačiu principu, kodėl jos kartu yra ir jų biografijos. Taip pat lieka klausimas, kiek gali būti naudojamas tas pats autobiografijos principas. 

Klaipėdoje Gintaro Varno pastatyta „Šmėklų sonata“ tikrai nėra geriausias jo spektaklis, tačiau čia daugiau kliūva ne režisūriniai momentai, bet aktorinio darbo problemos. Nežinau, kiek pačiam Varnui spektaklį pavyko iš transcendencijos ir dramblio kaulo bokšto nuleisti ant žemės, bet tvirto pagrindo nesimatė. Manau, kad nors tai ir nelengvas spektaklis, juo labiau jis sudėtingas pačiam žiūrovui, tačiau Klaipėdos teatro trupei toks jo įsileidimas yra naudingas postūmis į priekį ar bent būdas gelbėtis nuo depresijos, varstant duris į svetimas scenas. 

Teatrinę veiklą 2011 metais pristabdė įvairios peripetijos, susijusios su finansais. Kaip galėtumėte apibūdinti praėjusių metų finansinę teatro padėtį?

Šiandien piniginiai klausimai jau tampa realiai egzistenciniai. Kad Vyriausybė prašo solidarizuotis, tačiau patys nieko panašaus nedaro – čia jau kitas klausimas. Tačiau kai  akcentuojama, kad menininkai turi dirbti, kaip ir visi kiti, t.y. kad kultūros pasaulis neturėtų būti išimtis, akivaizdžiai pasakoma, jog nieko netuokiama apie kūrybinį darbą. Tada kyla klausimas, kodėl Lietuva turi būti išimtis, kai viskas pas mus vyksta kitaip nei visoje ES. 

Kažin ar kitur yra tokie mokesčiai už autorinius kūrinius – pas mus jie per porą metų pakilo tris kartus ir todėl natūralu, kad daugelis kūrėjų nebežino, kaip išlaikyti teatrą, kaip be papildomų dotacijų rodyti spektaklius. T.y. gavus dotaciją spektakliui sukurti reikia rūpintis dar viena – jį parodyti, nes rodymas tampa nuostolingas, spektaklis neatsiperka, nes atsipirkti negali. Kaip tai atrodo „taupymo“ fone? Manau, kad kaip idiotizmas ir/arba elementarios matematikos neišmanymas: užuot leidus užsidirbti, prievartaujama tapti prašytojais. O didžiausia neganda yra ta, kad šiandien teatralai yra verčiami kurti plačiajai publikai, t.y. kuo pigiau ir didelėms erdvėms.

Tam, kad teatro režisierius surinktų lėšų užmokėti nedidelius honorarus (atskleiskime paslaptį – apie 100–150 Lt už vakarą) jis yra verčiamas kurti kažkokią pigią pramogą. Tačiau kažin ar būtina valstybinėms ar viešosioms meno įstaigoms kurti pramogas,  kai jau tai daro kitos, atvirai į pramogą orientuotos komercinės įstaigos? Pastarosios užsidirba, jos kuria verslą be meno, bet kodėl reikia mokesčių mokėtojų pinigais remti pramogą – man mįslė. Bet valstybė savo mokestine politika aiškiai deklaruoja tokį nesuprantamą siekį. 

Todėl 2011 metais teatrai bandė durstyti galą su galu. Prie autorinių mokesčių pridėkime dar PVM už renginius, dvigubus apmokestinimus užsienio svečiams ir t.t. – teatrai šiandien stulbinamai smaugiami mokesčių. Atrodo, kad taip veikia šalies priešai, kurie yra pasiryžę sudoroti kultūrą. Tad  jokios prošvaistės dėl lengvesnės kitų metų situacijos nematyti.

Sukurta tokia finansinė sistema, kada menininkai iš anksto yra įtarinėjami, ir tai pridengiama skaidrumo „skraiste“: tokių ataskaitų, kokios egzistuoja pas mus, nemačiau nei Švedijoje, nei Didžiojoje Britanijoje ar kitur (turiu išsaugojęs švedų teatro bilietą, kurį atstojo pusė puslapio iš knygos, pagal kurią buvo sukurtas spektaklis). Mums reikia gaišti laiką pildant ataskaitas apie smulkius viešuosius pirkimus, kai didžioji dauguma kultūros įstaigų ir taip laikosi bado dietos, reikia galvoti, kiek meno renginys atitiks valstybės kontrolės ar Kultūros ministerijos finansininkų kriterijus. Šis šleifas tęsiasi nuo VEKS‘o  laikų, ir nekaltumo prezumpcija šioje srityje negalioja. Visi buhalteriniai principai deklaruoja: tu esi kaltas vien dėl to, kad sumąstei kurti. 

O kodėl taip yra? Galbūt trūksta vienybės, kuri išreikštų teatro lūkesčius? Apie kvietimą vienytis neseniai paskelbė ir Teatro sąjungos naujasis pirmininkas Ramutis Rimeikis, išsakęs susirūpinimą dėl teatro ateities.

Teatro sąjungos iš esmės mes neturime. Egzistuoja Valstybinių teatro vadovų asociacija, Scenos meno kūrėjų asociacija, bet tokios organizacijos, kuri apjungtų daugumą teatro žmonių, mes neturime. Tai, kas dėjosi (tiksliau, nesidėjo) pastaruosius 15 metų Teatro sąjungoje, atpurtė veikliausius teatro atstovus. Teatro sąjunga egzistuoja, bet ką ji veikia – nežinau. Ji ir pati tai slepia, niekur nesiviešindama, tik keistai kažką atstovaudama daugelyje komisijų, tarybų. Panašu, kad vienintelis dalykas, kuris dar laiko kai kuriuos vyresnio amžiaus žmones sąjungoje – tai „Žaldokynė“, prieš keliasdešimt metų statyti mediniai namukai Šventojoje, kuriuose dar, regis, galima paatostogauti. 

Nežinau, ar naujasis Teatro sąjungos vadovas darys ką nors aktyviau, nei buvo iki šiol, bet jau ir jo kreipimasis, palyginti su ankstesne veikla, yra radikalus, nes paprasčiausiai prabilta. Norisi tikėti, kad kažkas gal pradės judėti, tačiau dabar tikrai nėra tas laikas, kad tuo patikėčiau. 

O kas buvo padaryta praėjusiais metais, kad situacija bent kiek palinktų į teigiamą pusę?

Šiais metais Kultūros ministerijai buvo pristatytas Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro inicijuotas valstybinių teatrų sistemos tyrimas. Jame aiškiai išdėstyta,  kad tokia sistema, kokia  dabar egzistuoja valstybiniuose teatruose, yra ydinga ir toliau savo gyvavimo tęsti negali. Konkrečiais pavyzdžiais įrodyta, jog ši sistema veikia smarkiai neracionaliai. Ministerija kol kas tyli, ir nežinia, ar sulauksime kokio nors atsako. 

Per šiuos metus keitėsi teatro vadovai, tačiau naujų dalykų, kažkokių didesnių pokyčių dar nematyti. Panevėžio J. Miltinio teatras tęsia skandalų seriją, bet manau, kad atsisakyti rodyti spektaklį yra normalus kūrybos procesas, tik keliant kartelę reikia žvelgti į visus spektaklius. Šiauliai vis intensyviau bando įsileisti jaunus kūrėjus ir įvairinti repertuarą. Bet apie kitų miestų teatrus tiesiog turėčiau patylėti, nes sunku spręsti vien iš repertuaro eilučių, daug ko dar nemačiau. 

Tačiau iš teatralų lūpų vis dažniau išsprūsta piktesnis žodis kultūros politikos atžvilgiu. Taip pat daugelis režisierių vis dažniau užsimena, kad tokių tuščių salių, kokios yra šiemet, net ir pačiais sunkiausiais laikais nebuvo. Tad kodėl vyrauja tokie pareiškimai? 

Natūralu, kad aukštasis, rafinuotasis menas surinks mažiau publikos nei koks pramoginis spektaklis, nes reikia ir kitokio intelektualaus pasirengimo. Žinoma, čia veikia viešieji ryšiai, reklama. Tačiau privilioti publiką yra labai sudėtinga, sudėtingiau nei prieš dešimt metų. Įdomesni, bent kiek intelektualesni darbai didžiajai daliai žmonių nėra tokie patrauklūs dar ir todėl, kad mūsų smegenų dar nebuvo tiek nudrenavusi televizija. 

Ką ji padarė per dešimt metų, stulbina. Juk nuolat buvo maitinama tik mišraine iš pramogos ir kriminalizavimo, ja virto net elementarios žinių laidos. Televizijoje nebeliko kultūrinių laidų, kurios šviestų, kurios keltų klausimus, o nepateiktų tik faktų. Prieš 10 metų televizija dar dirbo žiūrovui, šiuo metu jis dirba galimam reklamos užsakovui, o žiūrovai – tik galima piniginė rėmėjų produkcijai. Negalima nepastebėti, kad ir kai kurie teatrai sekė paskui televiziją. Bet dabar reikalauti iš teatrų, kad gerame ir rimtame spektaklyje žiūrovų salė būtų pilna, yra neteisinga. Jeigu salės yra  mažiau nei pusė, jau yra gerai. Jeigu teatro tikslu taps tik žiūrovų pilna salė, tada kils pagundų statyti tik pramoginius spektaklius. Todėl dabartinė intriga – kiek žiūrovų ateis į dešimtą „Visuomenės priešo“ spektaklį, kiek – į 15-tą „Išvarymo“. 

Juk Eimunto Nekrošiaus „Otelas“ buvo suvaidintas Lietuvoje tik 12 kartų! Išeina – po kartą per metus nuo 2000-ųjų. Kiti jo spektakliai taip pat buvo vaidinti itin retai. 

Ko teatrui linkėtumėte ateinančiais metais?

Pirmiausia reikėtų nepamiršti patiems įvertinti save, peržiūrėti savo kelią, kritiškiau mąstyti.  Nacionalinio pavyzdys įrodo – tai teisingas kelias. Ir minėti šių ir ankstesnių metų spektakliai tik patvirtina, kad teatras pradėjo rūpintis savo vaidmeniu visuomenėje, kaip jis gali būti jai reikalingas. Ir pagaliau –  kaip kurti, kad visuomenė labiau juo domėtųsi. 

Kalbino Dalia Rauktytė