Gruodžio 23 d. Lietuvos radijo laidoje „Akiračiai“ žurnalistas Tomas Dapkus kalbino apaštalinį nuncijų Lietuvoje arkivyskupą Luigi Bonazzi. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome šio pokalbio ištrauką.

(...)

Rytoj katalikai sės prie Kūčių vakaro stalo kartu su savo šeimomis. Jie trumpam stabtels dinamiškame ir kartais sunkiame savo gyvenime. Kokia tikroji rytdienos šventės prasmė? Ką Jūsų Ekscelencija jiems patartumėte?

Turėjau galimybę jau tris kartus dalyvauti lietuvių Kūčių vakarienėje. Du kartus dalyvavau, nes Lietuvos užsienio reikalų ministras ir žemės ūkio ministras pakvietė diplomatus dalyvauti šioje šventinėje vakarienėje. Taigi iš arti galėjau stebėti įvairias tradicijas, būdingas šiai vakarienei, joje esama įvairių aspektų, ir man atrodo, kad esama ir sakralinių, ir pasaulietiškų aspektų, kurie susijungia sukurdami, kaip daugelį kartų girdėjau sakant, magišką atmosferą. Kūčių vakarienė kaip magiška atmosfera. Taigi koks yra tas tikrai magiškas dalykas, jeigu jau norime vartoti šį žodį, kurį lietuvių šeimos patiria per Kūčių vakarienę?

Iš tiesų tai ne magija, ne burtai, bet istorinis įvykis, kuris įvyko ir kuris kartojasi. Per kiekvienas Kalėdas šis įvykis pasikartoja man. Koks tai įvykis? Tai šiek tiek neįtikėtinas dalykas. Trumpai pasakysiu taip: Kūrėjas, kuris yra dangaus ir žemės Viešpats, kuris sukūrė mus, kūrinius, norėjo tarsi pats suprasti, kaip mes gyvename čia, žemėje. Jis nenorėjo mūsų pažinti tik savo išmintimi, norėjo mus pažinti, tapdamas vienu iš mūsų, pasidalindamas mūsų gyvenimu ir netgi įeidamas į dramatiškiausią mūsų gyvenimo dalį, kuri yra mirtis. Jis patyrė mirtį mirtyje, jis atnešė prisikėlimą, išvadavo mus iš mirties. Taip Dievas per Kalėdas susijungė su mumis ir mus pažįsta būtent todėl, kad tapo vienu iš mūsų. Tai yra stebinantis Kalėdų dalykas ir todėl šv. Augustinas sušunka: „Pabusk, žmogau: dėl tavęs Dievas tapo žmogumi.“ Tai neįtikimas dalykas: Dievas tave taip myli, kad tapo toks kaip tu, mano namus, mūsų varganus namus aplanko Dievas, jie pripildomi jo šilumos ir jo šviesos, aš nebesu vienas, per Kalėdas Dievas tampa vienu iš mūsų. Ir jeigu Dievas tampa toks kaip aš, palydi mane per gyvenimą, negaliu neturėti vilties, negaliu nesidžiaugti. Jeigu Dievas yra su manimi, tai kas gali būti prieš mane?    

Gyvename pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės laikotarpiu. Kai kurie Europos vadovai įspėja, kad jei ši krizė nebus tinkamai suvaldyta, Europa gali sugriūti, iširti, netgi karas gali grįžti į mūsų kontinentą. Kokios šios krizės priežastys? Ar jos tik grynai finansinės?

Išgyvename finansinę krizę, ir ši krizė, dėl kurios visi kenčiame, akivaizdžiai parodė, kad finansai nėra tik finansai, ir, priešingai, kaip Katalikų Bažnyčios mokymas visada pabrėžia, finansų pasaulis yra kaip veidrodis, kuris parodo, koks yra požiūris į žmogų, kokiu požiūriu remiamės. Taip buvo komunizmo laikotarpiu ir taip buvo ir kitų visuomenių, nekomunistinių, atveju. Jau 1991 m. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus Annus komunizmo žlugimo akivaizdoje perspėjo apie kapitalistinės ekonomikos ribotumus. Ir šiandien, praėjus 20 metų, suvokiame, kad čia, Vakaruose, sukūrėme visuomenę, kuri nesugeba išsilaikyti, visuomenę, kuri išleidžia daugiau nei uždirba. Išlaidos per didelės tiek viešajame sektoriuje, tiek privačiame gyvenime, dėl kurių atsirado skolų. Iš to matyti, kad esame visuomenė, kuri gyvena virš savo galimybių. Tai matome ir demografiniame nuosmukyje, esame senstanti visuomenė, čia, Europoje, kuri tarsi prarado viltį, gebėjimą turėti viltį.

Kas nukentės dėl šios krizės? Jei nesikeisime, nukentės ateities kartos. Ir labai dažnai nukenčia silpniausios grupės. Todėl manau, kad turėtume sustoti akimirką ir apmąstyti, kokią visuomenę, žmonių šeimą, kartu norime sukurti. Jeigu norime įveikti šią krizę, nepakaks tik sutvarkyti viešuosius finansus, rekapitalizuoti bankus. Manau, kad turime surasti tai, ką norėčiau pavadinti vilties principu, tai, dėl ko verta gyventi.

O vilties principas negali būti niekas kitas kaip autentiško solidarumo principas, jautimasis atsakingiems vieni už kitus, solidarumas tarp kartų ir socialinių grupių. Ir tuomet reikia sugrįžti prie idėjos, kuri davė pradžią Europai pirmaisiais pokario metais. Europos kūrėjai nenorėjo sukurti tik ekonominę bendriją, norėjo sukurti žmonių, kurie turėjo tą pačią istoriją ir kurie buvo susieti bendro likimo, bendriją. Reikia, kad vėl jaustumėmės kaip šeima ir būtume vieni už kitus bendrai atsakingi. Taigi, trumpai tariant, krizės priežastys nėra tik ekonominės ir todėl krizės sprendimas negali būti tik ekonominis.

Popiežius Benediktas XVI apibrėždamas šiuolaikinės visuomenės būklę kartą savo kalboje sakė: „Gimsta reliatyvizmo diktatūra, kuri nieko nepripažįsta galutiniu dalyku ir didžiausiu matu laiko tik savo „Aš“ ir savo troškimus“. Ypač Europoje vyraujanti ideologija siekia išstumti vertybes, kurių laikytasi amžiais, siekia atskirti moralę nuo teisės. Kaip katalikams elgtis tai matant?

Manau, kad atsakymas į šį klausimą siejasi šiek tiek su klausimais, į kuriuos ką tik atsakiau, su ankstesniais klausimais. T.y. visuomenė išlieka tik tada, jeigu ji sukurta  tvirtu pagrindu, remiasi tvirtais principais, vertybėmis. 9 dešimtmečio pabaigoje matėme komunizmo žlugimą, įvairių visuomenių, kurios sėmėsi įkvėpimo iš komunizmo svajonės žlugimo.

O kodėl žlugo ši svajonė? Todėl, kad buvo paremta netikromis prielaidomis ir netikrais pažadais. Man atrodo, jog mes susiduriame su  analogišku pavojumi liberalių visuomenių atveju. Kai kurios liberalios, kapitalistinės visuomenės, kurioje gyvename, prielaidos yra netikros. Pvz., yra netikra individualizmo prielaida, t.y., kad kiekvienas individas turi absoliučią laisvę, be apribojimų, kad gali daryti, ką nori, be jokios sąsajos su vertybėmis. Tai yra tas pat, kas pasakyti: aš sprendžiu, kas yra gėris.

Bet gėris egzistuoja anksčiau nei aš, yra pirmiau manęs, kaip ir pirmiau daugelio kitų žmonių. Iš karto suprantame, kad jeigu aš sprendžiu, kas yra gėris, ir trokštu tik savo gėrio, bet tai, kas yra gėris man, nėra gėris kitam, taigi suprantame, kad tikras gėris yra tas, kuris yra ne tik mano, bet visų gėris. Iš esmės gėris negali būti niekas kitas kaip visuotinis gėris. O šis individualizmas yra tai, ką popiežius vadina reliatyvizmu, t.y. tvirtų atramos taškų, tiesos, kuri viršija žmogų ir kuria turime pasiremti, nebuvimas. Ir šių tvirtų atramos taškų nebuvimas užuot praplėstęs laisvę, rizikuoja galiausiai ją sunaikinti.

Įstatymas ir moralė yra du skirtingi matmenys. Nėra taip, kad jeigu tam tikri įstatymai leidžia kai kuriuos dalykus, tai tie dalykai savaime tampa teisingi ir moralūs. Manau, pvz., kad tam tikrose šalyse esantys įstatymai, leidžiantys abortus, šiek tiek pataikauja žmogaus silpnybėms, tačiau visi suprantame, jog abortas nėra gėris, tikrai nėra gėris visuomenei.  Jūs manęs klausiate, ką turėtų daryti katalikas šiame kontekste.

Manau, kad visų pirma katalikas turi parodyti, bandyti parodyti savo pasiūlymų, savo pasaulėžiūros pagrįstumą, praturtinti taip pat ir Evangelijos patirtimi visuomenės gyvenimą. Norėčiau pasakyti, kad kartais galvojama, jog krikščionybė yra „ne“ religija, taip nėra, krikščionybė yra „taip“ religija, tai religija, sakanti „taip“ gyvybei, „taip“ vargingiausiems, „taip“ labiausiai pažeidžiamiems. Dažniausiai atrodo, kad ji turi neigiamą išraišką: „nežudyk“, bet iš tikrųjų tai formuluotė, kuri teigia, jog reikia apsaugoti, ginti gyvybę. Krikščionis palaiko ramų dialogą su visais, nes mes, krikščionys, neturime pretenzijos turėti vienintelę tiesą, siūlome tą tiesą, kurią laikome tikra, siūlome ją ir stengiamės užmegzti dialogą su visais. Maža to, šiame reliatyvistiniame pasaulyje viena iš tiesų, kurią krikščionis turėtų skleisti, yra būtent šis įsitikinimas, kad su nuolankumu per dialogą galima surasti tą tiesą, kuri nėra nei mano, nei tavo tiesa, bet ta tiesa, kuri viršija mus visus ir kurioje visi atrandame save.

Ši ideologija ir valdantieji sluoksniai daro viską, ką pajėgia, kad Romos Katalikų Bažnyčią ir katalikus išstumtų į viešojo gyvenimo ir žiniasklaidos paraštes. Kai kurie sako, kad Europoje krikščionys ir vėl persekiojami.

Man atrodo, kad tai, ką Jūs sakote, tam tikra prasme yra tiesa. Pvz., kalbant apie kai kuriuos esminius klausimus, galvoju apie labiausiai pažeidžiamų teisę į gyvybę, apie tradicinę santuoką, apie galimybę viešai išreikšti savo tikėjimo patirtį, savo religinius įsitikinimus šiose ir kitose srityse, atrodo, kad visuotiniam mentalitetui būdingas ryškiai antikatalikiškas mąstymas, t.y. į Bažnyčią nežvelgiama su simpatija. Žinoma, būtent dėl to, kad propaguojama minties laisvė, religijos laisvė, pagarba kiekvieno nuomonei, išoriškai nėra to, ką Jūs vadinate persekiojimu, tačiau iš tiesų labai dažnai krikščioniškoji žinia nepatinka ir su ja kovojama. O mes ką darome?

Nenusimename, tiesa pati savaime yra stipri, tiesa ginasi pati, todėl nebijome, nesiskundžiame, bet krikščionis pašauktas atsakyti už viltį, kuri jį gaivina, kaip savo krikščionims patardavo šv. Petras, ir liudyti viltį, kurį mus gaivina, švelniai ir pagarbiai. Bažnyčia, ir tai yra mano asmeninė patirtis, bet taip pat ir matau tą praktikuojant, Bažnyčia jaučiasi artima visiems, tiems, kurie jai šypsosi, ir tiems, kurie kartais jai priešiški, ir, nors su ja kovojama, Bažnyčia visiems siūlo draugystę. Kaip ir pirmieji krikščionys, kurie, nors ir buvo persekiojami, ramiai žiūrėdavo į savo persekiotojus ir sakydavo: „Nebijau tavęs, nes myliu tave.“ Taigi norime, kad ir pasaulis išgirstų, kuris šiek tiek yra priešiškas, jog jo nebijome ir ypač kad jį visada mylime.     

Vienas iš visuomenės institutų, kuris puolamas labiausiai, yra vyro ir moters šeima, sukurta laisva valia sudarytoje santuokoje. Ši tendencija rudenį pasiekė ir Lietuvą. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šeima turi daug formų ir kyla ne tik iš vyro ir moters santuokos. Seimo Pirmininkė Irena Degutienė inicijavo Konstitucijos pataisas, kurios grąžintų šeimą į valstybės įstatymus. Kodėl tiek energijos skiriama siekiant pakeisti šeimos sąvoką ir sumenkinti santuoką?

Santuoka, šeima. Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų Europos visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, besitraukianti visuomenė nerimą keliančiu ritmu. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl? Žinoma, atsakymų yra įvairių – tai sudėtingas klausimas. Tačiau daugelis sako, kad Europa – pavargęs žemynas, nes atrodo, kad tai žemynas, kuris daugiau nebenori vaikų. O juk be vaikų nėra vilties. Ir be to, kad nenori vaikų, Europa truputį serga, nes prarandamos šeimos tradicijos, prarandame, pvz., pagarbą vaikui. Norėčiau priminti vaiko teises, nes lengva pasakyti „skirkimės“, nes taip nori tėvai. O kur tada dėsime vaiko teises? Kaip apsaugosime vaiko teisę turėti savo tėvą ir motiną?

Prisimenu, kai mokiau tikybos, vienoje klasėje buvo vienas neramus vaikas, kuris visus erzindavo, ir vieną kartą jo paklausiau: „Markai, kodėl tu toks neramus, kodėl tu visada toks nervingas?“ Ir jis man atsakė: „Aš susinervinęs, nepatenkintas, nes kiti vaikai turi savo tėtę ir mamą, o mano tėvai išsiskyrę.“ Man atrodo, kad šeima visuomet buvo uola, stiprioji vieta Lietuvos visuomenėje. Ir kai kalbu apie šeimą, kalbu apie tradicinę šeimą, kurioje yra tėvas, mama, seneliai, vaikai, tarpusavio santykiai, apie šeimą, kurioje skirtingos kartos gyvena ranka rankon, todėl jos yra vilties ir tikrumo ženklas ateičiai. Tokia šeima turi būti skatinama. Linkiu lietuviams ir toliau būti reikliems, išlaikant šią savo gražią šeimos tradiciją.   

Man buvo pasakyta, kad pagal kai kurių tyrimų rezultatus žmonės dar pasisako už tradicines šeimos vertybes. Man taip pat sakė, kad daugiau nei 90 Lietuvos Seimo narių pasisako už vadinamąją „tradicinę šeimą“. Tai yra svarbūs duomenys, kuriuos reikia turėti omenyje, kuriant įstatymus.

Šalis, kurios pagrindas nėra tvirta ir kilni šeima, rizikuoja tapti šalimi be ateities. Taip gali atsitikti ir Lietuvai. Nėra lengva nuspėti ateitį. Bet, žinoma, Lietuva, kuri kovoja, kad apgintų savo šeimos tradicijas: šeimą, kurioje yra tėvas ir motina, seneliai, broliai ir seserys, Lietuva, kuri išsiskiria savo dosniais įstatymais motinystės atžvilgiu, gali žiūrėti į ateitį su ramiu pasitikėjimu.

Gyvybė taip pat yra taikinys. Žmogaus gyvybei priešingos praktikos yra diegiamos dabartiniuose įstatymuose.

Šiuo klausimu turime pasakyti, kad esame didelio paradokso ir didelio prieštaravimo akivaizdoje, nes šiandien aktyviai skelbiamos žmogaus teisės, ir teisingai daroma, tačiau pamirštama, jog pirmoji ir esminė žmogaus teisė yra būtent teisė į gyvybę. Jei nėra gyvybės, nėra ir žmogaus teisių. Šiandien labai dažnai kalbama apie gimusio žmogaus teises. Šis sakinys, kuris atrodo toks nekaltas, slepia baisią prielaidą, t.y., kad kažkas suteikia sau teisę spręsti, kas gali gimti, o kas negali gimti.

Todėl Benediktas XVI mums pasakė, kad tvirto pagrindo negali turėti tokia visuomenė, kuri, teigdama tokias vertybes kaip žmogaus orumas, teisingumas ir taika, radikaliai sau prieštarauja, priimdama ir toleruodama įvairiausias nepagarbos žmogaus gyvybei ir jos naikinimo formas, ypač jei žmogus yra silpnas ir atstumtas. Žinoma, kalbant apie gyvenimą, turiu pasakyti, kad krikščioniui žemiškasis gyvenimas nėra paskutinis, bet priešpaskutinis, nes paskutinis dalykas krikščioniui yra gyvenimas Dieve, kuris egzistuos visada. Krikščioniui nėra mirties, yra perėjimas iš žemiškojo gyvenimo į tikrąjį gyvenimą, kuris yra Dieve. Šv. Teresė iš Lizjė sakė: nemirsiu, įeisiu į gyvenimą. Bet, nors ir tikėdamas anapusiniu gyvenimu, krikščionis kovoja, kad maksimaliai įvertintų, maksimaliai apgintų tą gyvenimą, kurį Dievas mums suteikė, atidavė į mūsų rankas.

Man patinka kartoti tai, ką labai dažnai sakydavo Jonas Paulius II: paimkite gyvenimą į savo rankas ir sukurkite iš jo šedevrą. Mes esame pašaukti nešvaistyti savo gyvenimo, bet sukurti iš savo gyvenimo šedevrą. Norėčiau čia prisiminti vieną merginą, su kuria susipažinau, jos vardas Simona Atzori. Ji gimė be rankų ir juokaudama sako: „Dievas mane sukūrė be rankų. Aš dėkoju Dievui ne apskritai, bet dėkoju Dievui, kad mane sukūrė tokią."

Tai žmogus, kuris nežiūri į tai, ko jam trūksta, bet žvelgia į gyvenimo dovaną, kurią gavo. Ir, žiūrėdama į gautą gyvenimo dovaną, stengiasi iš jo sukurti šedevrą, iš tiesų ji tapo šokėja, kuri šoka Milano La Skaloje. Ji tikrai žvaigždė be rankų. Kodėl? Nes ir be rankų galima gyvenimą paversti šedevru. Taigi mes esame pašaukti atsilaikyti prieš mirties kultūrą, kuri kartais mus supa ir kuri pasireiškia kontraceptinėmis priemonėmis, abortu, eutanazija ir net mirties bausme. Taigi kovoti su mirties kultūra reiškia skleisti gyvybės kultūrą, taip pat skelbiant pagarbą gyvybei, kurią Evangelija atneša į krikščionių širdis.

Popiežius paaiškino, kad viena iš priežasčių, kodėl jis pasirinko Benedikto vardą, yra ta, kad Benediktas yra vienas iš Europos globėjų. Tuo jis parodo savo didelį nerimą dėl Europos. Ar Europa išgyvena moralinę krizę? Ar yra kelias iš jos?

Jau sakėme, kad dabar Europa išgyvena krizę, tačiau turime žiūrėti ir į naujas galimybes, kurių visuomet esama krizės laikotarpiu. Krizės suteikia naujų nepaprastų galimybių, kaip atsitiko šv. Benediktui ir jo vienuoliams. Šv. Benediktas, kai žlugo Romos imperija, kuri atrodė tobulos visuomenės forma, suprato, kad baigėsi toji epocha, bet nebuvo aišku, kas galėjo atsirasti. Koks gi buvo šv. Benedikto atsakymas į šį krizės laikotarpį? Tai buvo atnaujinta ištikimybė Evangelijai, krikščioniškai tradicijai, kuri atnaujino Europos tautas, ir taip pat atnaujinta ištikimybė žemei: vienuoliai benediktinai statė, sausino Europos pelkes savo rankomis, bet ypač, sakyčiau, benediktinai perkeitė, pakeitė Europos gyventojų širdį, atnešdami naujoms Europos tautoms šviežią Evangelijos orą ir vandenį. Man regis, šiandien mūsų laukia panašus darbas.

Nauja Europa, kurios norime, kurią stengiamės sukurti, priklausys ir nuo mūsų, o mums tikėjimas ir Evangelija yra nuostabūs ištekliai, nes tinkamai išgyvenama Evangelija yra galinga socialinių pokyčių priemonė. Manau, kad todėl popiežius pasirinko Benedikto vardą. Be to, Benedikto vardas primena popiežių Benediktą XV, kuris padėjo Europai išsivaduoti iš Antrojo pasaulinio karo, ir todėl jis vadinamas būtent taikos popiežiumi. Išeitis iš mūsų krizės yra sugrįžimas prie Evangelijos, išgyvenamos su kūrybinga ištikimybe, ir naujomis formomis, pritaikytomis prie mūsų laikmečio. Jėzus mums sako: dangus ir žemė praeis, mano žodžiai, tai, kas sukurta Evangelijoje, nepraeis. Taip pat Jėzus mums sako, padrąsindamas: nebijokite, aš esu su jumis ir jums padėsiu.

Popiežius buvo paklaustas, kad dar neseniai popiežiai savo užduotimi laikė apsaugoti Europą nuo islamizacijos, ir ar Vatikanas dabar vykdo visiškai naują politiką? Jo Šventenybė atsakė, kad „šiandien gyvename kitokiame pasaulyje, kur fronto linijos išsidėsčiusios kitaip“. Popiežius sako, kad „vienoje pusėje radikalusis sekuliarizmas, kitoje – Dievo klausimas visa savo įvairove“. Jūsų Ekscelencija, kaip išsidėsčiusios fronto linijos šiomis dienomis?

Esama daug fronto linijų, ties kuriomis šiandien sprendžiamas žmonijos likimas. Aš norėčiau nurodyti ypač dvi, kurias paminėjo popiežius Benediktas XVI pernai spalio 27 dieną Asyžiuje. Tą dieną buvo minimos 25-osios istorinio didžiųjų pasaulio religijų lyderių susitikimo, kurį surengė popiežius Jonas Paulius II 1986-aisiais, metinės. Per šį susitikimą popiežius Benediktas pasakė, kad šiandien yra dvi prievartos rūšys, susijusios su religija.

Prievarta, kuri religiją paverčia instrumentu netinkamam naudojimui, nesuderinamam su tikra Dievo idėja ir kuri prieina ir iki religinio terorizmo. Dievu pasinaudojama kaip dingstimi, kad būtų galima ir fiziškai sunaikinti kitaip manančiuosius, kurie išgyvena kitokią religinę patirtį. Tai yra viena iš prievartų, su kuria turime kovoti.

Antroji prievartos rūšis, kuri yra subtilesnė, bet ir tai sritis, kurioje yra daug prievartos, tai yra truputį racionalistinės, vartotojiškos, materialistinės  visuomenės, kuri mus supa, kuri norėtų pašalinti Dievo klausimą iš viešojo gyvenimo, prievarta. Pašalinti Dievą iš viešojo gyvenimo. Matėme, kas atsitiko su tokiomis ideologijomis, kaip komunizmas, nacizmas, ir t.t., kurios norėjo pašalinti Dievą, kokios dramatiškos pasekmes tai sukėlė.

Koks yra kelias, kurį mums siūlo Benediktas XVI, kad atsikratytume religinės prievartos ir racionalios, racionalistinės prievartos? Tai naujas sutikimas, naujas dialogas tarp proto ir tikėjimo. Protas atlieka teigiamą funkciją, kritikuodamas neautentiškas religiškumo formas, iškelia tai, kas yra nežmogiška. Tai, kas nežmogiška, yra nereligiška tikrąja to žodžio prasme.

Bet protas negali užsisklęsti savyje, nėra savipakankamas. Kūrinio protas yra protas, kuris kviečiamas atsiverti ir Kūrėjui, kuris sukūrė kūrinį. Ir mūsų atsivėrimas Kūrėjui, mūsų dialogas su Kūrėju yra tai, ką vadiname religija, ką vadiname tikėjimu. Tikėjimas padeda žmogui neužsidaryti savyje, padeda žmogui iš tiesų realizuoti save. Paskalis sakė, kad žmogus begaliniai viršija žmogų, yra pašauktas viršyti save patį. Šv. Paulius drąsiai primena frazę iš Senojo Testamento, kuriame sakoma: esate dievai. Žmogus yra pašauktas būti didis, didis su Dievu, bet ne prieš Dievą. Žmogui kyla pagunda norėti būti kaip Dievui, pašalinant Dievą, apsieinant be Dievo. Bet jeigu žmogus sujungia savo jėgas su Dievo jėgomis, tuomet įveikiamas religinis ekstremizmas, įveikiama grynai žmogiško racionalizmo prievarta ir gimsta žmogiškumas, kuriame švyti tikėjimo nušviesto proto šviesa, o tikėjimą savo ruožtu nušviečia protas.  

Koks būtų Jūsų patarimas tiems, kurie ieško Dievo, bet yra pasimetę? Šiais laikais yra labai lengva paklysti.

Tam, kas ieško Dievo ir galbūt sunkiai jam sekasi jį surasti, norėčiau pasakyti: žiūrėk, Dievas tavęs ieško. Dievas tave pralenkia šiame ieškojime. Dievas stovi prie tavo namų durų ir laukia, kol tu jam atidarysi duris. Ir tai yra didžioji naujiena, kurią krikščionybė niekada nesiliauja kartojusi: ne žmogus ieško Dievo, bet Dievas ieško žmogaus. Dievas savo meile aplenkia žmogų ir padaro įmanomą Dievo ieškojimą, kuris būdingas kiekvienai žmogiškai būtybei. Taigi reikia nepavargti ieškoti, daryti kaip Šv. Augustinas darė, melstis, sakyti: „Viešpatie, tavęs ieškau, tavęs trokštu, parodyk man savo veidą.“

Manau, kad tam, kuris nuoširdžiai kartoja šį prašymą, gimstantį iš širdies gelmės, tam tikrą akimirką negali neatsiverti Dievo šviesa, kuri tampa svarbiausiu veikėju, palydinčiu jį per gyvenimą. Ir tuomet atrandame, kad Dievas yra artimesnis mums, kaip sakė Šv. Augustinas, negu mes patys sau. Taigi reikia nepavargti ieškoti Dievo, taip pat, jei jį randame, ir toliau nepavargti jo ieškoti.  

Šį savaitgalį daug katalikų eis švęsti šv. Mišių. Bet gal tik antrą–trečią kartą šiais metais...

Kai kam sunku eiti į Mišias, nėra laiko. Kai kas galvoja, kad daro paslaugą Dievui, nes eina švęsti Eucharistijos. Visi, žinoma, suprantame, kad mes Dievui nieko papildomai neduodame, ar mes einame į Mišias, ar į jas neiname. Reikėtų tikrai atrasti, geriau suprasti, pajusti tą neįtikimą turtingumą, kuris yra Mišiose su eucharistija. Nes juk per Mišias Jėzus Kristus nuolatos mums dovanoja savo kūną ir savo kraują, dovanoja savo gyvenimą mums Eucharistijos duonoje.

Šv. Augustinas apie Eucharistiją sakė: tai – stipriųjų maistas. Ir ne tu perkeiti mane tavyje, bet aš perkeičiu tave manyje. T.y. Eucharistija yra kelias, kurį Dievas pasirinko, kad galėtų su mumis bendrauti, kad nuolatos galėtų save mums dovanoti.

Kas supranta Eucharistijos prasmę, tas ne tik stengiasi eiti švęsti Eucharistijos sekmadienį, bet kiekvieną kartą, kai tai įmanoma, nes Eucharistija yra tapimas vis daugiau tuo, ką gauname, o gauname Kristų ir tampame Kristumi.

Todėl Eucharistija mums suteikia galimybę tarsi kiekvieną dieną išgyventi Kalėdas, nes gaunant Eucharistiją, atsinaujina Kalėdų paslaptis, Kristus įsikūnija mumyse.

Todėl norėčiau padrąsinti savo draugus, brolius ir seseris lietuvius, labiau įvertinti, labiau gerbti Eucharistijos dovaną ir atrasti, kad kiekvienas sekmadienis su Eucharistija gali tapti naujomis Kalėdomis. O gaudami Eucharistijos šviesą, galime savo ruožtu tapti šviesos šaltiniu kitiems. Reikia būti apšviestiems, kad galėtume apšviesti kitus.        

Lietuvių tauta savo istorijoje daug kentėjo nuo kitų. Bet tai ir labai drąsi tauta, kuri kovojo už savo teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau per dvidešimt modernios Lietuvos metų beveik milijonas žmonių paliko šalį. Daugelis jų teigia, kad viena to priežasčių yra neteisingumas Lietuvoje. Jei kiekviena šeima uždegs žvakę lange, naktis išnyks, tačiau ilgesys liks.

Aš irgi stebėjau, klausiau ir šiek tiek skausmingai priėmiau šią žinią, kad labai daug žmonių per šiuos 20 metų po nepriklausomybės paliko šalį, paliko Lietuvą. Tai šalis, kuri daug kuo nusipelnė Europai, buvo viena iš šalių, kuri padėjo Europai atgauti laisvę, Lietuvos žemė palaistyta daugelio kankinių mirtimi. Tai kraštas, turintis ilgą istoriją.

Šiandien galbūt Lietuva pašaukta, atgavusi išorinę laisvę, laisvę nuo engėjo, kuris jai neleido laisvai gyventi, šiandien Lietuvai atėjo laikas atgauti galbūt ir vidinę laisvę, t.y. sukurti visuomenę, kurioje yra teisingumas visiems, visuomenę, kurioje įveikiama korupcijos pagunda ir pinigai uždirbami doru darbu. Esu įsitikinęs, kad, turėdama šį troškimą sukurti Lietuvą, kuri būtų laisva ne tik išoriškai, bet ir viduje, Lietuva gali laimėti šį mūšį ir jį laimės.

Žinoma, emigracija yra sudėtinga tema. Negalime sakyti, tarkime, per daug paviršutiniškai, kad tas, kas palieka Lietuvą, nemyli Lietuvos. Manau, jog taip sakyti būtų neteisinga. Daugelis palieka ir paliko Lietuvą, kaip prieš daugelį metų Italijoje mano tautiečiai paliko Italiją, ieškodami geresnių sąlygų jiems patiems, jų šeimoms, ir tai yra teisėtas siekis. Žinoma, norėčiau padrąsinti dėti daugiau pastangų, stengiantis pagerinti savo šalį, šį tokį gražų kraštą, tokį apdovanotą gamtos, šalį, kuri mane pavergė, man ji atrodo gamtos rojus su miškais, pievomis, upėmis, ežerais. Tai šalis, turinti gražią gamtą, šalis, kurios žmonės, jei jie iš tikrųjų priims vilties principą, kuris yra solidarumas, t.y. supras, kad ieškoti visuotinio gėrio yra dalykas, kuris padeda sukurti visų tautą, Lietuva tikrai galės tapti šalimi, iš kurios ne tik nebeišvažiuojama, bet daugės gyventojų, kurie joje gyvena.

Mačiau gražų pavyzdį. Prieš keletą dienų apsilankiau Joniškyje, įmonėje „Baltic Champignons“, kurią įkūrė jaunas žmogus, kuriam, man regis, 35 metai. Jis sakė: „Aš norėjau sukurti būtent šią įmonę, kuri turi dar kitas 4 įmones: tris – Europoje, vieną – Rusijoje. Norėjau ją sukurti būtent čia, Lietuvoje, nes myliu Lietuvą. Ir man patiko, kad šioje jo įmonėje yra ne tik specializuota darbo technika, bet skiriamas dėmesys ir darbininkams, jiems yra skirtas laikas poilsiui, taip pat sukurtos patalpos ir darbininkų vaikams ir ypač vaikams, turintiems sunkumų. Tai žmogus, kuris deda pastangų sukurti darbo vietas Lietuvoje, kartu skatina Lietuvos visuomenę. Tai sektinas pavyzdys.

(...)