Inga Sanakojevaitė. Eilėraščiai
![]() |
Nemėgstu kalbėti apie kūrybą kaip apie kažin kokį stebuklingą, nepaaiškinamą reiškinį, nemėgstu kalbų apie tai, kas yra menas, ar kokį žmogų galima vadinti tikru menininku. Jei visi pasaulio žmonės tiesiog darytų tai, kas jiems patinka ir mažiau dėliotų viską į stalčiukus, gyventi būtų daug paprasčiau. Poezijos klausimu labiausiai tikiu Mike Pūkuotuku: „Poezija ir Murmelė yra tokie dalykai, kuriuos ne jūs pagaunate, o kurie jus pagauna. O jūs galit tik nueiti ten, kur jiems lengviau būtų jus rasti.“
Šviẽsos
Kartais pastebiu lietų
atseka pirštų galiukais
jaukiai braukdamas per kaklą
kartodamas kad aš amžinai
kad tai tik akys jo muzika pasruvo
kad tik šalna pirštus
kaip dešimtį nuodėmių kanda
kad tai laikrodžiai į vieną žaizdą sugulė
– lig paširdžių lyg mirusį kratydami –
kad duona raikoma net žiemkenčiams
žemėn smingant
net namams pamiršus kvapą
net stalui kirtėją pamiršus
Kartais pastebiu –
niekas niekur
tik žemėn po truputį
aušta
Skaičiuotės
Baus baus, bus lietaus
Na ko gi tu šitaip dangau
juk į spalį išeisiu
ir bus gal kitaip gal
akių nebeslėpsiu nuo Tėvo
tiktai kelio ženklai aprūdijo ir žvilgsnis pamėlo
tartum svetimą stebint save, tarsi šulinio svirtį
ištroškusią rankų ir vandenį lydinčią mirti
aš skaidrumo to laukiu kaip dūrio patenkančiai šviesai
na ko gi dangau tu ant kelių it vaikas supiesi
ir kartoji skaičiuotes, kaip akmenis mėtai į kelią –
tu drumstas ir drumstas ir drumstas į celę įspraustas vaikelis
Ramus
Taip smailiai šiandien išvarva ruduo
Sustoja, plazda drevėse paniuręs
Mažutis „ne“ ateinantis su juo---
Prieš jį nukeltos nebylių kepurės
Prieš jį laikais už springstančios tylos
Į kelią niekaip neišeinantis praeivis
Jo pirštais rytas ir švelnumas gros
Į panagęs jis bus šaknis suleidęs
Kol mirs ant rankų motinos žiemos
Trūko
Visada norėjau, kad manęs
kas nors pagailėtų
tokios susmukusios minkštose
samanose be miško
o jie tik sakydavo
jai taip minkšta
kaip karalienei pataluose
Gaila tik
niekada neturėjau savo karaliaus
nei sosto
man tik vietos troboj ant suolo
tereikėjo o jie
o jie sakydavo
tu tokia laiminga kad užimi
visą kėdę
(mielieji mano, vergų sukaltą)
kokia tu laiminga---
Ir kaip manęs tokios gailėtis
ir kaip gailėtis akmens
kurio jo paties žemėn nepriima
Jei
Aš niekada nemirčiau jeigu
duotum mažą dvasią
ir mažą krepšelį
įsivaizduok, kaip tokį
sunku išdalinti
nagi gaila visų tų
barškučių
Ir kaip išdalinsi visus
Ir kaip juos tokius, nelukštentus
Kaip uogas nenokintas duosi
Ir kas tada skaudės
Jei lengva bus nešti
O giles kur
Gal prie ąžuolo priauginti
Gal pačiam imti jam ir pritrūkti
Tik kur jis mane, didžiadvasis
---
Nemirsiu aš niekad nemirsiu
su tokiu mažu krepšeliu
ir motina saujoje,
Ir motina saujoje,
kaip vaikas globoti prašoma
Jei kada ir išeisiu tai tik
džiaugsmo nualintas ir
(barkšt-)
rankas išmetęs
kaip kryžius




























