Nemėgstu kalbėti apie kūrybą kaip apie kažin kokį stebuklingą, nepaaiškinamą reiškinį, nemėgstu kalbų apie tai, kas yra menas, ar kokį žmogų galima vadinti tikru menininku. Jei visi pasaulio žmonės tiesiog darytų tai, kas jiems patinka ir mažiau dėliotų viską į stalčiukus, gyventi būtų daug paprasčiau. Poezijos klausimu labiausiai tikiu Mike Pūkuotuku:  „Poezija ir Murmelė yra tokie dalykai, kuriuos ne jūs pagaunate, o kurie jus pagauna. O jūs galit tik nueiti ten, kur jiems lengviau būtų jus rasti.“

Šviẽsos

Kartais pastebiu lietų 
atseka pirštų galiukais 
jaukiai braukdamas per kaklą 
kartodamas kad aš amžinai 
kad tai tik akys jo muzika pasruvo 
kad tik šalna pirštus 
kaip dešimtį nuodėmių kanda 
kad tai laikrodžiai į vieną žaizdą sugulė 
– lig paširdžių lyg mirusį kratydami –
kad duona raikoma net žiemkenčiams 
žemėn smingant 
net namams pamiršus kvapą 
net stalui kirtėją pamiršus 

Kartais pastebiu –
niekas niekur 
tik žemėn po truputį 
aušta

Skaičiuotės

Baus baus, bus lietaus 

Na ko gi tu šitaip dangau 
juk į spalį išeisiu 
ir bus gal kitaip gal 
akių nebeslėpsiu nuo Tėvo 
tiktai kelio ženklai aprūdijo ir žvilgsnis pamėlo 
tartum svetimą stebint save, tarsi šulinio svirtį 
ištroškusią rankų ir vandenį lydinčią mirti 
aš skaidrumo to laukiu kaip dūrio patenkančiai šviesai 
na ko gi dangau tu ant kelių it vaikas supiesi 
ir kartoji skaičiuotes, kaip akmenis mėtai į kelią – 
tu drumstas ir drumstas ir drumstas į celę įspraustas vaikelis

Ramus

Taip smailiai šiandien išvarva ruduo 
Sustoja, plazda drevėse paniuręs 
Mažutis „ne“ ateinantis su juo--- 

Prieš jį nukeltos nebylių kepurės 
Prieš jį laikais už springstančios tylos 
Į kelią niekaip neišeinantis praeivis 

Jo pirštais rytas ir švelnumas gros 
Į panagęs jis bus šaknis suleidęs 
Kol mirs ant rankų motinos žiemos

Trūko

Visada norėjau, kad manęs 
kas nors pagailėtų 
tokios susmukusios minkštose 
samanose be miško 
o jie tik sakydavo 
jai taip minkšta 
kaip karalienei pataluose 
Gaila tik 
niekada neturėjau savo karaliaus 
nei sosto 
man tik vietos troboj ant suolo 
tereikėjo o jie 
o jie sakydavo 
tu tokia laiminga kad užimi 
visą kėdę 
(mielieji mano, vergų sukaltą) 
kokia tu laiminga--- 
Ir kaip manęs tokios gailėtis 
ir kaip gailėtis akmens 
kurio jo paties žemėn nepriima

Jei

Aš niekada nemirčiau jeigu 
duotum mažą dvasią 
ir mažą krepšelį 
įsivaizduok, kaip tokį 
sunku išdalinti 
nagi gaila visų tų 
                barškučių 

Ir kaip išdalinsi visus 
Ir kaip juos tokius, nelukštentus 
Kaip uogas nenokintas duosi 

Ir kas tada skaudės 
Jei lengva bus nešti 

O giles kur 
Gal prie ąžuolo priauginti 
Gal pačiam imti jam ir pritrūkti 

Tik kur jis mane, didžiadvasis 
--- 

Nemirsiu aš niekad nemirsiu 
su tokiu mažu krepšeliu 
ir motina saujoje, 

Ir motina saujoje, 
kaip vaikas globoti prašoma 

Jei kada ir išeisiu tai tik 
džiaugsmo nualintas ir 
                              (barkšt-) 
rankas išmetęs 
kaip kryžius