Žinomą sociologą Samuelį P. Olinerį susidomėti altruizmo problematika paskatino viena paprasta moteris – lenkė Balwina Piecuch, jos vyras Jacekas ir du jų vaikai – Staszekas ir Zosia, Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėję jį, tuomet dvylikmetį berniuką, nuo nacių persekiojimo ir neišvengiamos mirties. Po karo S. P. Olineris išvyko į Jungtines Valstijas ir paskyrė savo mokslinę karjerą siekdamas atsakyti į klausimą, kodėl Balwina ir tūkstančiai panašių į ją rūpinasi kitų gerove.

Per pastaruosius 10 metų aš ir mano kolegos iš Humbolto universiteto, Altruizmo tyrimo instituto, apklausėme 1500 žmonių, kariškių ir civilių, kurie padėjo žydams ir kitų tautų žmonėms nacių okupacijos metu. Mūsų tikslas buvo ne tik suprasti jų motyvaciją, tačiau nustatyti, kuo šie žmonės skiriasi nuo kitų. Tų, kurie, matydami, kas daroma su jų kaimynais, neliko stebėtojais.

Pradžioje tik trumpai norėčiau akcentuoti, jog altruizmą nusakyčiau kaip siekio padėti kitiems elgesį, kuris apima valingą veikėjo pastangą ir pasiaukojimą; elgesį, už kurį negaunama jokio išorinio atpildo; ir svarbiausia – laisvą elgesį. Jį skirstau į dvi kategorijas: konvencionalųjį ir herojišką. Konvencionalusis nuo herojiško skiriasi tuo, kad už jį paprastai gelbėtojui nekyla grėsmė gyvybei.

Visų pirma žmonės, gelbėję kitus, – labai empatiški. Tirdami mes aptikome aiškią koreliaciją tarp empatijos ir altruistinio elgesio. Gelbėtojai tiesiog negalėjo stovėti šalia kenčiančiųjų nieko nedarydami. Mes taip išsiaiškinome, kad altruistai, priešingai nei stebėtojai, buvo internalizavę užuojautos ir socialinės atsakomybės etiką, kurią išmoko iš savo tėvų ir kitų jiems svarbių žmonių.

Tikėtina, jog būnant vaikais jiems buvo aiškinama ir mokoma įsivaizduoti vieno ar kito netinkamo poelgio pasekmes. Dar vienas jiems būdingas bruožas, kurį pastebėjome, tai gebėjimas mylėti ir užjausti, taip pat aukštas savigarbos lygis ir aktyvaus veikimo jausmas, tikėjimas, jog įmanoma pasiekti tikslą, kad ir koks pavojingas jis būtų. Dar vienas svarbus veiksnys – tai religiniai ir dvasiniai įsitikinimai, pasak kurių, visi žmonės yra vieno Dievo vaikai, verti globos ir meilės.

Kalbinant gelbėtojus – tai buvo daroma jų gimtosiomis kalbomis – prancūziškai, vokiškai, itališkai, lenkiškai ir norvegiškai – šios savybės tapdavo akivaizdžios, kai jie apibūdindavo savo motyvaciją nelikti abejingiems:

„Mūsų religija teigia, kad turime ginti savo brolius“;

„Mes turėjome padėti tiems žmonėms, ne todėl, kad jie buvo žydai, tačiau todėl, kad jie buvo persekiojami žmonės, kuriems reikėjo pagalbos“;

„Pajutau, kad prieš mane žmonės, kuriuos medžiojo kaip laukinius žvėris. Tai sukėlė man broliškumo jausmą ir troškimą padėti“;

„Aš visada buvo kupina meilės kiekvienam žmogui, kiekvienam padarui, netgi daiktams. Aš panyru į kiekvieną objektą. Man viskas yra gyva“;

„Jie išmokė mane gerbti visus žmones“;

„Mano tėvai išmokė mane drausmės, tolerancijos ir tarnavimo kitiems žmonėms, kai jiems ko nors reikėdavo“.

Ne visi myli didvyrius

Kai kurie žmonės mano, jog didvyriškumas neegzistuoja, kad kitiems padedama siekiant save išaukštinti. Žiniasklaida dažnai menkina, apibūdindama juos kaip nenuoramas, naivuolius, paaiškindama jų veiksmus „garbės troškimu“. Kai kurie elgesį tyrinėjantys mokslininkai netgi teigia, kad altruizmas turi neigiamų pasekmių tiems, kurie pagalbą priima, nes sukuria jiems beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmus.

Kiti, tokie kaip Ayn Randas, objektyvizmo filosofijos šalininkė, altruizmą atmeta. Altruizmą ji apibrėžia kaip principą, „kai žmogus neturi teisės egzistuoti dėl savęs paties, jog tarnavimas kitiems yra vienintelis egzistencijos pateisinimas, kad aukojimasis yra aukščiausia moralinė pareiga, dorybė ir vertybė“. Anot jos, altruizmas yra tam tikra patologija, sukelianti kančių ir „neužtarnautos kaltės asmeniniame gyvenime“ išgyvenimą. Ji teigia, jog savanaudiškumas turi būti etikos pagrindas, ir kad nė vienas žmogus neturėtų aukotis dėl kitų.

Jeigu priimtume tokį požiūrį, milijonai žmonių, kurie savanoriškai dirba slaugos ligoninėse, kalėjimuose, prieglaudose, visi tie tūkstančiai Carnegie didvyrių (rizikavusių savo gyvybėmis, kad išgelbėtų svetimus žmones); žydų gelbėtojai, per Antrąjį pasaulinį karą dėl didvyriškumo rizikavę savo ir savo šeimų gyvybėmis; karo didvyriai, apdovanoti Kongreso garbės medaliu ar Viktorijos Kryžiumi, tokie moraliniai pavyzdžiai kaip Mahatma Gandhis, Martinas Lutheris Kingas ir Nelsonas Mandela tėra paprasčiausi savanaudiški naivuoliai.

Dešimtmečiais vykę psichologiniai tyrimai, daugybė interviu, kuriuos atliko mūsų institutas, parodė, jog altruizmas būdingas psichologiškai būtent patiems sveikiausiems individams, ir kad šis bruožas atneša nesuskaičiuojamos naudos ne tik bendruomenei ir visuomenei, bet yra svarbus visos mūsų planetos išlikimui.

Mokant pasiaukojimo

Esu įsitikinęs, jog, norint išmokyti savo vaikus altruizmo, reikia pertvarkyti mokymo programas taip, kad vaikai mokytųsi ne tik skaitymo, rašymo, matematikos, gamtos mokslų ir kompiuterių pažinimo, tačiau ir to, kokių pasekmių gali atnešti abejingumas kitiems žmonėms.

Mano manymu, visų pirma reikia pripažinti, kad negalima nutiesti ryšių tarp žmonių, remiantis vien intelektu. Mūsų religinės ir kitos institucijos turi apeliuoti ir į mūsų emocijas bei normas. Užuojautos ir empatijos, kaip parodė keletas reikšmingų studijų, veiksmingiausiai išmokoma pasakojant istorijas.

Antra, ryšius reikia megzti ne tik tarp savo bendruomenės, bet ir už jos ribų. Įvairios institucijos turi ne vien tik kalbėti apie rūpestį; jos turi rodyti pavyzdį kasdienybėje: mokyklų, universitetų darbuotojai, šeimos nariai, kunigai, ministrai, rabinai ir mulos – visi privalo atsisakyti tuščių bei banalių kalbų ir įgyvendinti globos ir užuojautos vertybes kasdienybėje.

Norėčiau pabrėžti štai ką – tai, mano akimis, svarbiausia: moralus elgesys yra empatijos, rūpinimosi kitais ir stipraus susisaistymo su moraline bendruomene, ir etinio įsipareigojimo visai gyvybei pasekmė. Būtent dėl to, jog Balwina Piecuch, jo gelbėtoja, ir daugelis kitų, rizikuodami savo gyvybėmis, padėjo kitiems, pasaulyje yra tiek daug gėrio. Tokie žmonės ne tik išgelbėjo daugybę gyvybių, tačiau įkvėpė kitus kilniems ir didvyriškiems poelgiams ateityje.

Pasiaukojimas – senas kaip gyvenimas. Esu įsitikinęs, ši savybė žmonėms būdinga labiau, nei esame linkę manyti. Tokį įsitikinimą norėčiau iliustruoti prieš 700 metų parašyta poema. Joje Lenkijos karalienė Jadvyga užčiuopė altruizmo esmę – meilę:

Niekas negalės ištverti,

Kas nėra įaugęs meilėje,

Nes tik ji nežemina, o šviečia vidine šviesa,

Ji užbaigia nesantaiką, nuramina neapykantos ugnį,

Atstato pasaulyje taiką,

Sutaiko išsiskyrusius, atitaiso skriaudas,

Pagelbsti visiems ir nieko neskaudina.

Tas, kuris sužadins savyje šį jausmą, suras taiką ir ramybę,

Ir nebijos grėsmingos ateities.

Dr. Samuelis P. Olineris – Humbolto universiteto (Vokietija) sociologijos profesorius emeritas ir „Altruistic Personality and Prosocial Behavior Institute“ įkūrėjas bei direktorius. Jo domėjimosi laukas: Holokaustas, altruizmas, socialinis elgesys ir tarptautiniai santykiai.

www.yesmagazine.org