Savaitgalis užklupo staiga – kaip liga, kaip nelauktas vaikas, kurio nevalia nemylėti. Nori ar nenori – jis jau čia. Tai kas, kad tu tam dar nepasiruošęs. Kad nežinai, ką su tuo savaitgaliu veikti.

Ir žiema užklups netikėtai – tavo langai liko atviri visiems vėjams. Kaip ir širdis – atlapa, nesaugi, pažeidžiama... Bet vis tiek savaitgalis stovi ant tavo namų slenksčio ir šaiposi iš tavo „pasimetimo“. O žmonės eina į svečius, į bažnyčią... Daug kur jiems reikia eiti. Eina ir eina. Tik ne visi sugrįžta.

O tu va sėdi prie lango ir žiopsai į nuogas medžių šakas, atsirėmusias į šaltą, pabalusį dangų. Tos gumbuotos senos obels šakos – tarsi tragiškai į viršų užlaužtos rankos – kažką ten aukštai grabinėja. O juk ten nieko nėra, tik didžiulis geltonas saulės blynas, įstrigęs tarp medžio šakų. Ir visai ne geltonas, o beveik baltas; „Ant šalčio, - sakytų mano motušė. – Reikėjo langus gerai užkamšyti.“ Ji, kaip visada, būdavo teisi. Dėl langų... Bet kuo širdį pridengti?

Kambaryje jau prieblanda, savaitgalis ir tu. Ir laikrodis kaip pamišęs kala sekundes į tylą. Net aidi. „Laikas nelaukia“, - sako man Džeko Londono apsakymo herojus, kinkydamas savo šunis. Ir, žinoma, jis taip pat teisus. Visi teisūs. Visi turime savo tiesą, kuria šventai tikime, kuriai meldžiamės. Ir aš meldžiu savo moteries; „ Padovanok nors vieną šypseną..., nors vieną...“ Bet jinai negirdi. Jinai laiko savo šypseną tarsi didžiausią lobį, užrakinusi savo jaunystės kraitinėje skrynioje. Sakau jai; „ Pasirink danguje žvaigždę – ir ji bus tavo. Aš sugalvosiu jai vardą. Kaip kadais...“ „ O kas man iš to?“ – nustembi. Tiesa – kas? Tu man sakai; „Kas tau iš to, kad žinai, kaip atsirado Roma arba Paryžius? Juk vis tiek juose nebuvai ir vargu ar bebūsi. Kam tau ta Biblijos enciklopedija, jeigu netiki šventraščio autorių neklystamumu? Koks tau skirtumas, kokios gentys klajoja Amazonės džiunglių gilumoje ar neprieinamuose Naujosios Gvinėjos kalnų slėniuose? Tu didžiuojiesi, kad žinai, kokius miestus prieš penkis tūkstančius metų statė šumerai ir babiloniečiai, kokiomis kalbomis jie kalbėjo, koks buvo jų raštas... Ir kas tau iš to? Ar tu žinai, kaip numalšinti širdies skausmą, nerimą dėl vaikų ateities? Kaip įsigauti į jų sielą, jų mintis ir svajones?...“ Ne, nežinau. Ir jau tikriausiai nesužinosiu. Nes vaikai jau suaugę. Jie eina savo gyvenimo keliu vis tolyn ir tolyn...

Savaitgalis. Štai skuba gatve dvi moterėlės. Jos su galvomis sulindusios į savo šiltus paltus. Į savo pilkos kasdienybės rūpesčius. Jos tokios blausios, neišraiškingais veidais, tarsi užsidėjusios tragišką kaukę. Jų veidai neįskaitomi, o rankos ištampytos sunkių krepšių su pirkiniais. Tuose neišvaizdžiuose krepšiuose jos kiekvieną dieną neša savo šeimynoms gyvenimą. Ir ne tik duoną. Savo kantrybę, pasiaukojimą ir meilę. Toki talpūs tie jų neišvaizdūs krepšiai. Jų kasdieniniai maršrutai užkoduoti genuose – kaip ligos, kaip gimdymas ir mirtis. Jos negali, kad ir labiausiai norėdamos, nukrypti nuo savo kasdienybės maršruto bėgių. Darbas, parduotuvė, namai, vyras ir vaikai. Toks mažas šitas jų pasaulėlis, kuriame blaškosi įkalinta žmogaus siela. Kaip sakė išmintingas romietis Liucijus Anėjus Seneka, „jų kūnas ne nesveikas, bet nepripratęs prie sveikatos“. Nebuvo kada priprasti.

Diena eina į pabaigą. Baigiasi saulės kelias dangaus skliaute. Tik neramios mintys nesibaigia. Jos visuomet su mumis. Kaip neišsipildžiusios svajonės, kaip savigrauža, nesuprastos kaltės jausmas... Sako, tokiu metu reikia melstis – padeda. Betgi vėl – o Dievas? Kur tavo Dievas? Žydams buvo gerai, juos pasirinko Dievas iš tūkstančių pasaulio tautų ir dovanojo jiems Pažadėtąją žemę. Mums nieko nedovanojo. Tarsi mes būtume ne tokie patys Jo vaikai kaip ir žydai, tarsi pavainikiai... Bet ir Dievas suklysta. Jo išrinktoji tauta prikalė Jo sūnų prie kryžiaus. Mes gi savo Dievą įkėlėm į medį. Pasielgėme kaip tikri pagonys, kurių dievai visuomet gyveno medžiuose. Ir sėdi iki šiol mūsų Rūpintojėlis tolimiausių kaimų kryžkelėse, medyje, visų vėjų pagairėje. Negi jis išgirs mano maldas? Aš juk ir melstis kaip reikia nemoku.

Savaitgalis. Toks keistas žodis. Keistas tarsi rudenio oras. Tarsi staiga iš pasąmonės gelmių išplaukę norai. Tarkime, pasivaikščioti po rudenėjančius Eliziejaus laukus Paryžiuje, įkvėpti kepamų kaštonų kvapo ir iškelti pagaliau iš medžio savo vargstantį Dievą, priglausti jį, sušildyti... Nes jis toks panašus į mane... Bet aš nežinau savo Dievo vardo. Man, tarsi Eglės žalčių karalienės vaikams, užginta jį ištarti.

O laikas nelaukia. Metai lipa vienas po kito ant tavo galvos, lenkia vis žemyn ją prie žemės. Tarsi rodo tavo amžino poilsio vietą. Ir nelieka to tariamo išdidumo nė ženklo. Bet tu vis tiek užsispyręs sėdi prie lango ir nustebęs žiopsai į savo rudenio dangų. Ko lauki? Nušvitimo? Ženklo? O jo gali ir nebūti. Tad pasitenkink savaitgaliu.