Sveikas paskutinį kartą šiais metais, mielas skiautinėtojau,

besidžiaugdamas Kalėdų dovanomis, peržvelk ir šiuos savaitės skiautinius – gal rasi ką verto akims, gal būsi ką pražiūrėjęs netyčia, gal sutaupys šiek tiek laiko. Žinoma, juokinga metams baigiantis taupyti laiką – sakytum, kiek beliko čia, tačiau saikas visur reikalingas.

Pradedame nuo gerųjų kino naujienų. Švenčių išvakarėse pasklido žinia, kad Mariaus Ivaškevičiaus trumpametražis filmas „Tėve mūsų“ apdovanotas Lenkijoje ir Prancūzijoje. Atrodo, iš vienas įdomiausių šiuolaikinių rašytojų, dramaturgų savo amplua sėkmingai praplėtė – bent naujienų agentūros jį įvardina kaip režisierių, nutylėdamos minėtus talentus.

O Kultūros ministerija metus stengiasi vainikuoti ne tik teikdama tradicines premijas, bet ir steigdama naujas institucijas. Nors artimiausius porą metų didesnis finansavimas ir nežadamas, reikia tikėtis ir tikėti, kad iniciatyva kurti Kino centrą šiai sričiai padės atgauti prarastas pozicijas. Žinoma, kai ši meno šaka Lietuvoje yra tiek nustekenta, per dieną neatkursi, bet vilčiai vietos daugiau.

Laimingo atsitiktinumo dėka Kauno valstybinio dramos teatro istorija atspindima turiningiau. Tarp šiukšlių atrasti nuotraukų negatyvai pasirodė besą fotografo Augustino Pajarsko archyvinė medžiaga iš snesnių KVDT spektaklių. Tokie atsitiktiniai „niekam nereikalingų“ negatyvų atradimai vis dažnesni ir pasaulyje – apie tai užsimenama Viltės Migonytės tekste.

Kas dveji metai rengiamas, pranciškonų inicijuotas tarptautinis muzikos projektas „Pax et bonum“ baigiamas dideliu koncertu Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Šio projekto renginiai nuo rugsėjo mėnesio vyko ne tik Vilniaus reprezentacinėse vietose, bet ir ligoninėse, kalėjimuose, kolonijose, mažesnių Lietuvos miestų bei miestelių kultūros namuose.

Apie daugumą tų susitikimų rašė ir Bernardinai.lt. Štai – vienas iš paskutiniųjų šiųmečio „Pax et bonum“ apsilankymų kalėjime, kur buvo parodytas Dalios Michelevičiūtės poezijos ir muzikos spektaklis pagal V. Šymborskos eiles.

Tolėliau nuo Vilniaus vyksta ne mažiau svarbūs dalykai. Biržų „Portfolio“ galerijoje eksponuojama Lijanos Judickaitės fotografijų paroda. Apie jos nuotraukas įdomiai parašė menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Visą šalies fotografiją iš praėjusio amžiaus bando reprezentuoti veikalas pavadinimu „Lietuvos fotografijos antologija“.

Ką šiame amžiuje reprezentuos kultūrinė spauda, galima bandyti atspėti iš „Naujosios Romuvos“ vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Konickio minčių, kurias jis atskleidė Sauliui Vasiliauskui, pašnekovui iš studentiško „Žosmės“ laikraščio.

Bernardinų bažnyčia metus baigia restauruodama vadinamąją „Čagino“ varpinę – neseniai ten įkeltas bei pašventintas varpas, o atnaujintas stogas tiesiog iš tolo švyti net niūresnę gruodžio dieną.

Operos solistas Virgilijus Noreika savaitraščiui „Nemunas“ pasakoja apie savo muzikinės karjeros posūkius. Jo pašnekovė Gražina Viktorija Petrošienė suskaičiavo: „Kai švęsime Lietuvos operos 400 metų jubiliejų, V. Noreikai 101-ojo gimtadienio proga giedosime „Ilgiausių metų“!“ Kad taip ir būtų!

Kaune veikianti www.kamane.lt redakcija puikiai perteikia miesto kultūrines realijas, vis pakalbinama ten gyvenančius ar atvykstančius žmones. Šį sykį Renata Bartusevičiūtė kalbino tekstilininkę Zinaidą Dargienę. Būkite atsargūs, kelionių mėgėjai, – pašnekesys sužadinti ilgesį Australijai ar kitiems tolimesniems kraštams.

Ilgesį piešti sukelia Jūratės Stauskaitės rašinys, kuriame autorė pasakoja apie savo dailės mokyklos edukacines patirtis.

„Vieno aktoriaus teatras“, kurį įkūrė aktorius Sigutis Jačėnas, šiemet pradėjo leisti naują albumų seriją, pavadintą „Dedikacijos“. Jau galima įsigyti dvi kompaktines plokšteles.

Daiva Čepauskaitė pasakoja apie savo pjesės „Duobė“ kūrimą. Jos kūrinys skirtas Holokausto temai. Pagal pjesę režisierius Stanislavas Rubinovas sukūrė spektaklį „Naktis ir diena“.

2011-uosius teatre aptaria Vaidas Jauniškis, įžvelgdamas nemažai pozityvių reiškinių, didesnių pokyčių dar lūkuriuodamas. Lietuviška dailė šiemet niekuo nenustebino Aistės Paulinos Virbickaitės, apžvelgusios svarbesniuosius šios srities įvykius mūsų šalyje. Vis dėlto, pasak autorės, verta atkreipti dėmesį į nedidelius renginius, kurie sulaukia mažiau žiniasklaidos dėmesio – „gera žinoti, kad kažkas mieste pradeda vykti ne dėl to, kad naudinga ar „reikia“, bet iš vidinio poreikio. Ir jaučiant lengvą raibuliavimą ramiai stabiliame lietuviškos dailės paviršiuje, nejučia kyla jausmas, kad gal kas ir galėtų pradėti keistis.“

Pabaigai – norėtųsi pasiūlyti dar porą publikacijų: „Nemunas“ išsamiai pasakoja apie fotografą Aleksandrą Macijauską ir jo kūrybą, o Lietuvos rašytojų sąjungos svetainėje Balys Godauskis reiškia susirūpinimą dėl mokyklinių literatūros programų. Ko gero, šis nerimas persikels ir į kitus metus.

Kad ir kas nutiktų, šie vis dėlto nebuvo prasti. Su kuo ir sveikinu, linkėdamas prasmingų 2012-ųjų! Kiek čia beliko skiautinėti...