Homilija pasakyta 2011 m. gruodžio 26 d. paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje užbaigiant Dievo Gailestingumo metus

Koks didelis kontrastas tarp pirmosios ir antrosios šv. Kalėdų dienos. Ką tik su angelais giedojome: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“, ką tik buvome pasilenkę prie Betliejaus Kūdikėlio, o šiandien, antrąją Kalėdų dieną, mums jau skaitoma istorija apie neapykanta alsuojančią minią ir akmenis, kuriuos žmogus pakelia nuo žemės ne tam, kad juos įmūrytų į pastato pamatus, bet kad sviestų juos į kitą, visiškai nekaltą žmogų.

Tas žmogus kaltas tik tiek, kad tiki į Betliejaus Kūdikį ir skelbia jį. Kaltas, kad tiki ne į Romos imperatorių, ne į kurį nors pagonių garbinamą stabą, bet į įsikūnijusį žmogaus kūne, gimusį Betliejuje, priešų nukryžiuotą, prisikėlusį ir dangun įžengusį Jėzų Kristų.

Kas gimdo neapykantą? Tai labai aktualus klausimas, nes nūdienos gyvenimas yra pilnas neapykantos. Ji tarpsta tarp partijų, politikų, tarp nusivylusių laisve, tarp sutinkančių kliūtis karjeros kelyje, tarp pavydinčių kitiems geresnio gyvenimo, tarp nuskriaustų ir kitur. Kai kas neapykantą ir žmonių susipriešinimą specialiai kursto ir siekia savo tikslų. Besiriejančius lengviau nugalėti.

Buvo toks žmogus, vardu Leninas, kuris buvo garbinamas kaip dievas ir kuris milijonus žmonių įtikino, jog reikia nekęsti visų, kurie gyvena geriau už proletariatą. Tie geriau gyvenantieji buvo net ne turtuoliai, bet darbštūs, savo prakaitu šį tą susitaupę ir susikūrę žmonės. Leninas skelbė sulyginsiąs visus ir padarysiąs laimingus, ir kažkodėl krikščionybę laikė dideliu kliuviniu, jos nekentė.

Nuo pirmųjų Kalėdų pradėjusi keliauti Kristaus Evangelija tapo jėga, kuri keitė žiaurų pasaulį, nes vertė iš pagrindų keistis kiekvieną, kuris ją priėmė. Kristaus Evangelija įsakmiai reikalavo kaip brolį priimti kiekvieną žmogų. Nuo pirmųjų amžių Evangelija sparčiausiai plito tarp silpniausių žmonių. Tačiau ji mokė ne neapykantos, bet meilės. Mokė blogį nugalėti ne kitu blogiu, bet meile. Dėl to neapykantos „apaštalui“ Leninui Kristus buvo nepakenčiamas konkurentas, todėl ir planavo krikščionybės laidotuves. Neatsitiktinai po Spalio revoliucijos cerkvės masiškai buvo uždarinėjamos, deginamos ir griaunamos, o stačiatikių dvasininkai šaudomi ir siunčiami į Solovkas. Ten atsidūrė ir arkivysk. Teofilius Matulionis, po Spalio revoliucijos tarnavęs tikintiesiems Rusijoje.

Pats Kristus pranašavo kilsiančius persekiojimus ir kalbėjo mokiniams: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius. <...> Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mt 10, 17–22). Šiuos Viešpaties žodžius gerai suvokėme per sovietmetį, kai kunigai net už vaikų katechizaciją gaudavo metus lagerio, o už tikinčiųjų teisių gynimą būdavo atseikėjama, tarsi žmogžudžiams, dešimtys nelaisvės metų.

Tačiau nereikia stebėtis, jei ir šiandien pastebime kunkuliuojančią neapykantą Kristui ir jo Bažnyčiai. Bažnyčia yra pašaukta griauti velnio darbus ir kurti Dievo karalystę žmonių širdyse, šeimose ir visuomenėje. Todėl ji dažnai tampa suklupimo akmeniu siekiantiems užvaldyti žmonių sielas.

Kiek neapykantos Bažnyčia užsitraukia, gindama gyvybę ir šeimą, pasisakydama prieš alkoholio reklamą ir Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, skandinimą alkoholyje ir kvaišaluose!

Kunigams ar vyskupams skiriamą neapykantą visuomet lengviau pateisinti, nes, būdami mirtingi žmonės, ir jie neišvengia klaidų. Tačiau jeigu jie būtų net tokie neturtingi, kaip diakonas Steponas ar šv. Pranciškus, ir šventi kaip Galilėjos Mokytojas, ir tuomet Kristaus ir Bažnyčios neigėjai surastų priežasčių apmėtyti juos akmenimis. Tautos vadai, negalėdami surasti Kristuje net mažiausios dėmės, vis tiek šaukė, kad jis yra nusidėjėlių draugas, imperatoriaus priešas ir velnio apsėstasis.

Šiomis šv. Stepono garbei skiriamomis Mišiomis Kauno arkivyskupijoje užbaigiame Dievo Gailestingumo metus. Jų tikslas buvo atsigręžti į gailestingąją Dievo meilę ir jos šviesoje pasitikrinti, kiek pasinaudojame šia Dievo dovana. Diakonas Steponas net mirdamas meldėsi: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).

Vienas žurnalistas manęs paklausė: ką nuveikėte per Dievo Gailestingumo metus? Kūčias valgiau Partizanų gatvėje esančioje Caritas valgykloje su 150 Kauno varguolių. Už durų jų laukė dar tiek pat. Jeigu pasakytume, kad Bažnyčia nebuvo abejinga vargingiausiems mūsų broliams ir seserimis, nemanau, kad tai būtų atsakymas. Ir anksčiau mums rūpėjo silpniausieji. Ir anksčiau padėjome šimtams tūkstančių varguolių gauti Europos Sąjungos skiriamą paramą. Atsakymas į klausimą, kas pasiekta Dievo Gailestingumo metais, glūdi giliai kiekvieno žmogaus širdyje.

Jeigu joje atsirado daugiau užuojautos vargingiems žmonėms, jei nekeikiame tikrų ar tariamų priešų, jei sugebame jiems atleisti ir linkėti Dievo gailestingumo, jei bandome kiekviename, net ir tame, kuris mums atrodo atgrasus ir nemielas, matyti Kristaus veidą, jei nepasakome, neparašome, netransliuojame pykčiu alsuojančio žodžio, jei mūsų veidas labiau spinduliuoja gerumą bei meilę, tuomet Dievo Gailestingumo metai nepraėjo veltui.

Meilė, kaip ir neapykanta, gimsta žmogaus širdyje, joje gali augti, tarpti ir nešti vaisius. Apie juos apaštalas Paulius taip kalba: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ (Gal 5, 22–26).

Ko nepadarėme Dievo Gailestingumo metais, bandysime daryti 2012-aisiais. Šiemet daugiau apmąstėme gailestingąją Dievo meilę, ateinančiais – labiau susitelksime į tai, ką Dievo meilė gali sukurti silpname žmoguje. Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskyrė mūsų tautiečiui palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, kuris Kristaus mokykloje išmoko didelio gerumo, kantrybės, ištikimybės ir susivaldymo. Palaimintasis ištvėrė daug sunkumų ne tik iš Bažnyčios priešų, bet net iš dvasininkų, kuriems ne visuomet buvo priimtini jo sprendimai.

Viliuosi, Pal. J. Matulaičio metais daug ko išmoksime. Evangelijos grožis ir tiesa labiausiai spindi tuose, kurie ištikimai bandė sekti Kristumi. Palaimintais buvo vienas iš tų ištikimųjų. Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia.