Provincijos miestelio kavinėje, prie kaimyninio staliuko, sėdi būrelis vyresniojo mokyklinio amžiaus merginų (dabar, matyt, reikėtų rašyti gimnazisčių) ir siurbčioja alų. Alkoholis į jaunus kūnus skverbiasi nesunkiai, skardindamas juoką, vis išraiškingesniais versdamas gestus bei didindamas kalbų decibelus iki to, jog nebegirdėti jų pokalbio darosi nebeįmanoma. „Žmogau, gyvenk, tūsink!“ – išraiškingai it kokia transo apimta Sibilė šaukia viena jaunuolė kitai, besiskundžiančiai kaži kokiais sunkumais (negalima gi visko girdėt, mes prie savo stalo irgi šiokį tokį pokalbį varinėjam).

Gyvenk, tūsink! Gyvenk, tai yra tūsink! Gyvenk = tūsink! (ne visai perpratusiems jaunų žmonių žodyno subtilybes išverčiu: tūsintis – linksmintis, pramogauti).

Lažinuosi, kad daugumai perskaičiusių iki šios vietos niekas nepasirodė keista (nebent tai, kad nepilnametės ramiausiai gurkšnojo alų, bet ne apie tai aš čia). O ir ko gi turėtų būti? Gyvenimo susiejimas su švente, poilsiu, linksmybėmis yra pernelyg įprastas.

Ypač turbūt provincijos miestelyje, kuriame gyvenimas pagal apibrėžimą yra kitur (Vilniuje, na, iš bėdos, Kaune, ar dar toliau). Ilgas nieko neveikimo dienas tik koks tūsas ir tegali praskaidrinti. O jo galimybės vietoje – ribotos. Tad gyvenimas ir yra kitur, ten, kur susitelkę daugiau pramogų ir linksmybių.

Bet gerokai įdomiau tai, jog daugybė jaunų, o ir ganėtinai brandžių žmonių, gyvenančių labai įvairiose Lietuvos vietose, šiam šūkiui pritartų. Gyvenimo džiaugsmas pasiekimas tik pramogaujant, maža to, tikrai gyvenama tik pramogaujant.

Dievaži, ne dirbant. Nes darbas yra nuobodus ir kankinantis pagal apibrėžimą. Jis susijęs su rutina, kas rytiniu kūno ir sąmonės prievartavimu, vėliau nerimu, stresu, skubėjimu, nepatenkintais viršininkais ir nuosavu nepasitenkinimu, virškinimo ir miego problemomis. Argi čia gyvenimas?

„Darbas darbininkui yra išorinis dalykas, t .y. nepriklauso jo esmei, todėl jis savo darbu neįtvirtina savęs, bet save neigia, dirbdamas nesijaučia gerai, bet jaučiasi esąs nelaimingas. [...] darbininkas jaučiasi savimi tik ne darbo metu, dirbdamas – atitrūkęs nuo savęs. Jis yra kaip namuose kai nedirba, o kai jis dirba jaučiasi esąs svetur. [Darbas] nėra darbo poreikio patenkinimas, o tik priemonė kitokiems, ne darbo poreikiams tenkinti.“ Žinote kas čia? Karlas Marxas, 1844-ųjų metų filosofiniai-ekonominiai rankraščiai. Jei industriniam XIX amžiui labiau būdingą žodį darbininkas pakeistume kiek šiuolaikiškesniu darbuotojas citatą galėtume skaityti kaip puikiausią šiuolaikinio gyvenimo aprašymą.

Gyvenimas prasideda penktadienio vakarą, kai nuilsę biurų darbuotojai kostiumus ir kostiumėlius pakeičia laisvesnio stiliaus apranga ir ūžia baruose bei klubuose, geria ir šoka, ir flirtuoja, žodžiu, tūsinasi. Smagiai leidžia laiką ir leidžia tai, ką per savaitę savo veido prakaitu uždirbo (nes kam kitam dirbti?!). Tą patį, jei pakanka sveikatos, jie daro ir šeštadienį. O paskui seka atsigaivelėjimo sekmadienis, kurio gerą pusdienį suryja apmaudas, kad rytoj prasideda nauja savaitė ir pirmadienio darbo kančios. Ir taip iki kito penktadienio.

Praleisti penktadienio vakarą nepapramogavus, nepasilinksminus, neišėjus „į miestą“, „į žmones“ visuotinai laikoma baisingu apsileidimu, nes tuomet praleidi progą atsipalaiduoti, išties pasilinksminti, nekvaršindamas galvos dėl to, jog rytoj reikės anksti keltis ir vėl keliauti į kančią, vadinamą darbu. Praleidi progą išties pagyventi...

O dabar suskaičiuokime: savaitė turi 168 valandos, jei dirbate nuo pirmadienio iki penktadienio 16 valandos, gauname 112 valandų, žinoma, iš jų apie 40 valandų tenka miegui, bet, kaip sako specialistai, patiriantis stresą žmogus net ir miegodamas visiškai neatsipalaiduoja. Dvi savaitgalio dienos (įskaitant sekmadienio popietę) ir penktadienio vakaras sudaro tą laiką, kai nedirbate, t. y. apie 56 valandas, atmeskite miego valandas (miegas išties bus nekoks, sunkus ir pagiringas) ir ką gausite? Ogi apytiksliai tai, kad gyvenate (= linksminatės, pramogaujate) kur kas mažiau nei trečdalį savo gyvenimo. O kaipgi kiti daugiau nei du trečdaliai? Jūsų tai netrikdo?

Žinoma, galima su manim nesutikti ir ginčytis, sakyti, jog tai, ką aš čia rašau, tinka tik labai ribotai socialinei grupei, be to dar ir apibrėžtai tam tikrų amžiaus ribų. Viskas pasikeičia subrendus, turint vaikų ir panašiai. Na taip, tokie priekaištai galimi, skirtingai nei Marxas, nesirengiu pateikti visuotinai galiojančių istorijos dėsnių. Tačiau sykiu neabejoju, kad ne vienas hipotetinis priekaištaujantis kokiame nors baliuje bus kuo nuoširdžiausiai traukęs: mes vargstam vargelį ir galo nėra, tuomet tik laimingi, kada už stalo...

Tebūnie jūs niekuomet nebūsite marksistas/-ė (šiurpas nukrečia vien apie tai pagalvojus, ar ne?), laikysite kapitalizmą geriausia iš galimų santvarkų (aš ir nesakau, kad Tarybų Lietuvoje gyventi buvo geriau ar šventiškiau), bet ar jums nekeista, jog šiame, kone geriausiame iš galimų pasaulių žmonės nuolat kenčia, vargsta, ir tiesiog negyvena? Ne, aš ne apie tuos, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasisekė konkurencinėje kovoje. Aš apie tuos, kurių sėkmės istorijas dažnai galite pasiskaityti blizgiuose žurnalų puslapiuose.

Ar taip yra dėl to, kad žmonės iš prigimties tinginiai? O gal dėl to, kad šitame socialiniame pasaulyje mes, Marxo terminais tariant, susvetimėjame su viskuo, su kuo tik įmanoma (įskaitant ir gyvenimą) ir kuo anksčiau?

Jaunuolės provincijos miestelio kavinėje turi aiškų veiksmų planą – ištrūkti iš miestelio kuo toliau. O šitas planas, kurio, beje, joms itin nuoširdžiai ir svarbiausia primygtinai linki jų tėveliai, yra realizuojamas dažniausiai per kuo prestižiškesnes (tegul ir nuobodžias) studijas, vedančias į gerai apmokamą (na tai kas, kad visiškai atgrasų) darbą, išsiurbsiantį iš jų visas jėgas ir laiką taip, kad to, ką norėtųsi daryti, jos veikiausiai jau nebedarys. Nes reikės dirbti, uždirbti, auginti, dauginti, o gyvenimui liks tik penktadienio vakaras. Ir šūkis: Žmogau, gyvenk, tūsink!