Prof. P. Bielskis, prof. S. Radzobe, vertėjai

Literatūroje nurodoma, kad dabartinis postmodernistinis teatras yra arbitralus, eklektiškas, hibridiškas, neturintis centro, netvarus, netolydus, atmetęs metafizinę gelmę, pakeitęs ją žaismingumu virsta trumpalaikių dirgiklių menu.

Teatrologė R. Oginskaitė jau paliudija dabartinio mūsų teatro ideologų pastangas tiems teiginiams arba idėjoms suteikti realią formą. Skatinimas nebijoti „realybės šiurkštumo ir sukrėtimo“ pasidaro savitikslis. „Tas ketvirtos sienos kutenimas, jos daužymas, griovimas, noras susijungti su žiūrovu, įsiveržti į publiką ir nusitempti žiūrovą į sceną, nušauti jį ar duoti jam degtinės...Tai pasireiškia troškimu suartėti su žiūrovu. Personažas kalba žiūrovo kalba, vilki žiūrovo rūbais, o pats spektaklis labai dažnai primena aistringą seksą su publika“ („Lietuvos rytas“, 2011 11 07)

Prieš daug metų Adomas Mickevičius irgi suformulavo keletą svarbių teatro kūrybinių principų: žmogų dramoje galima atkurti tik atkūrus jo žemę, pragarą ir jo dangų; žmogaus gyvenimas turi būti vaizduojamas epochų sandūroje; dramoje privalo būti pranašystė; būtini dvasiniai ryšiai su protėviais, (sverch natūraljnij mir); komedija ar farsas stumia dramą į nuopuolį;drama turi pakelti puolusius dvasia. (B. Rostockis. Adomas Mickevičius ir teatras. Maskva, 1976).

Tokia yra dabartinio teatro priešprieša: šokiruoti ar pranašauti, ar žiūrovą reikia nusitempti, duoti jam degtinės, gal nušauti, o gal pakelti puolusius dvasia. Mainos rūbai margo svieto.

Baltijos šalių likimai, kultūra ir Ryga glaudžiai susieti. Apie mūsų protėvių bendrą gyvenimą kronikose jau skaitome prieš 800 metų Ypač įdomus kronikos kultūrinis paliudijimas: „1206 metų žiemą Rygoje buvo surengta misterija, kad pagonys, matydami veidus (pranašų), išmoktų pažinti krikščionių tikėjimo pradžią. Šito vaidinimo, kurį žiūrėjo tiek naujakrikštai, tiek ir pagonys, tekstai buvo rūpestingai vertėjų išversti. Tačiau kada Gedeonas šarvuotas pradėjo kautis su filistimiečiais, tai pagonys iš baimės, kad jų nenukautų, pradėjo nuo vaidinimo bėgti, tačiau buvo nuraminti ir grąžinti atgal. Bažnyčia neilgai buvo ramybėje ir taikiai ilsėjosi. Minėtasis vaidinimas buvo tarsi prologas ir ateities pranašystė“ (ten pat p. 41). Pagonys – tai mūsų protėviai, žemaičiai nuo Apuolės ar Kuršo. Teatras, kaip susikalbėjimo būdas, kaip pranašystė jau mums žinomas nuo Mindaugo laikų.

Rygon, į Baltijos teatrų festivalį (2011 11 19–23), suvažiavo trijų tautų (Estija, Latvija, Lietuva) teatrai. Suvažiavimas garsus bent tuo, kad dar įsipareigojama kelti ir vaidinti tik nacionalinę dramaturgiją. Kartu su nekonkursine programa suvaidinta įvairios tematikos ir problematikos, žanro bei paskirties15 spektaklių, pasireiškė daug režisierių ir aktorių, scenografų, stilių ir krypčių. Okupaciniais metais šis festivalis buvo nacionalinės svarbos reiškinys, priedanga nacionalinei kultūrai išvesti į pasaulį

Tarptautinė teatrologų vertinimo komisija

Sudaryta tarptautinė teatrologų vertinimo komisija: prof. Pirko Koski (Suomijos Helsinkio universiteto teatro katedros vedėja), teatro kritikas Jakas Alikas( Estijos Vilandės teatro meno vadovas, buvęs respublikos kultūros ministras), prof. Petras Bielskis (Lietuvos Klaipėdos universiteto teatrologijos magistrantūros vedėjas), teatro kritikas Matis Linavuoris (Suomijos teatrinės spaudos ir radio redaktorius), prof. Silvija Radzobė (Latvijos universiteto teatro meno mokslininkė). Komisijai pirmininkavo, kaip ir dera, festivalio organizatorių šaliai, Latvijos teatrologė. Be to, festivalio spektaklių peržiūrose, aptarimuose ir pasitarimuose dar dalyvavo Lietuvos teatro sąjungos deleguota teatrologų grupė: prof. dr.Jurgita Staniškytė, dr. Nomeda Šatkauskienė, Jūratė Petruškevičiūtė-Grigaitienė ir Elvyra Markevičiūtė. Tiesa, pokalbiai po spektaklių labiau panašėjo į spaudos konferencijas žurnalistų smalsumui patenkinti. Pokalbių apie dabartinio teatro kūrybines problemas, naujas idėjas, atrodo, kad nebuvo.

Festivalio dienomis, šeimininkų teisėmis, latviai iškėlė penkis savo teatrus ir suvaidino vienuolika spektaklių. Konkursinėje programoje kiekviena šalis pristatė po du nacionalinės tematikos spektaklius.

Prof. Petras Bielskis (Lietuva), prof. Silvija Radzobe(Latvija)

Dėl darbų gausos ryškiausiai, ko gero, dabarties teatro situaciją atidengė latviai. Panašu, kad jiems dar pavyko išsaugoti Rudolfo Blaumanio (1863–1908) teatrinę tradiciją. Tai vienas žymiausių latvių rašytojų, vaizdavusių kaimo gyvenimą, subtiliai atskleidžiami žmonių santykiai, jausmai, buitinis konkretumas siejamas su psichologiškumu, dorovine problematika, daug dėmesio skiriama formai. Jis padarė didelę įtaką latvių tautinio teatro raidai. Ypač tos savybės dar jaučiamos dabartinio Latvijos nacionalinio teatro spektakliuose. Kad ir režisieriaus Valterio Silinio spektaklis „Vėlių upės krantas“ pagal Melanijos Vanaga romaną apie latvių tautos tremties klajones po sibirus, veržimąsi tėvynėn, žūtį ir išlikimą.

Tam tikra latviško mentaliteto egzotika sužėrėjo režisieriaus Valdžio Lūrinšo spektaklyje Latgola.lv pagal Danskovites (Anita Ločmele) inscenizaciją (Latvijos nacionalis teatras). Irgi jaučiama ir matoma mažos tautos atkakli pastanga išreikšti save. Teatras su meile ir atsidavimu iškelia tas savo tautos vertybes, kurios įtvirtina jų identitetą pasaulyje. Ne komedija, o linksmas viso gyvenimo permąstymas, liaudiška sakmė apie kaimo žmonių Ontano ir Anes buvimą prie žemės, su žeme. Aktorius Uldis Dumpis (Ontans) pripažintas geriausiu metų aktoriumi Latvijoje, nors Dace Bonate (Anne) savo vitališkumu ne tik kad nenusileidžia jam, bet laiko viso spektaklio keturis kampus, jos pilna visur, sukasi kaip vijurkas, viską pati pradeda ir viską pabaigia. Kai ji įlekia į sceną atrodo, kad oras kibirkščiuoja, skamba, šviečia.

Dabartis į spektaklį ateina su laterna-magikos technika – pro pirmo plano baldus ir rakandus visu ekranu gale išsišviečia spalvoti, dinamiški Latvijos gyvenimo vaizdai: erdvūs laukai, ganyklos, arklių naktigonės, dideli medžiai, vinguriuojantys vieškeliai, bažnyčių bokštai, vestuvės, laidotuvių eisenos, epiški ūkio darbai, sodybos ir iš rąstų suręsti svirnai.

Liepojos teatras parodė gotikinę K. Šenherio dramą „Ragana“, perpildytą „vyno, aistros, kraujo ir mistikos“ (rež. Dž. Dž. Džilindžeris). Jau visiškai kitos kultūros atspindys. Du vyrai ir viena moteris – nieko gero nesitikėk. Aktorė Inesa Kučinska iškėlė viduramžio reitūzus.Tik atsidaro scena, gana patraukli moteris su vargu, tingiai išlipa iš tų reitūzų ir demonstruoja savo nuogą moteriškumą senam vyrui. Šis žiūri, ir tiek. Vėliau, kai muitininkas arba meilužis kardu paduria jos vyrą, ji vėl kartoja tą pačią sceną prieš mirštančio senio akis, o meilužis, pagautas euforijos, užsimauna reituzūs ant galvos. Yra ten ir intrigų, ir aktoriai dirba dorai: senis nori verstis kontrabanda, o muitininkas nori jį sučiupti. Moteris tampa ta keičiamoji moneta. Gal čia tokia viduramžių parodija?

Pirmas konkursinis Dailės teatro spektaklis „Aija pagal Jaunsudrabinį“ (rež. Regnaras Vaivaras). Postmodernus teatras, o tai reikštų tam tikrą neigimą arba, kaip minėta, „primena aistringą seksą su publika“. Trijų jaunų žmonių (Aija, Janis, Juris) istorija. Šeima kaip vertybinė dorovės gairė panaikinta. Vyksta kokios tai meilės ir laimės paieškos. Spektaklyje daug sąmoningos nešvaros ir netvarkos, vanduo, viskas šlapia, vandens pripilamas sklidinas dubuo, įsodinama mergina ir dar apliejama vandeniu, kelnaitės (deja, ne reitūzai) tai numaunamos, tai užmaunamos ir būtinai daug sekso pirmame plane patiestame ir baisiai sujauktame guolyje – pakaitomis tai su vienu vaikinu, tai su kitu. Pagaliau Janis persipjovė venas ir tyliai tame pačiame guolyje vienišas laukia mirties.

Naujasis Rygos teatras, spektakliu „Zieduonis ir visata“ (rež. Alvis Hermanis), iškeldamas savo tautos didįjį poetą Imantą Zieduonį, pabandė atstatyti etinę pusiausvyrą. Didelę asmenybę visi mato iš toli, bet kiekvienas mirtingasis nori savo didžiuosius pamatyti ir iš arti. Latviai apie savo dainių kalba atsargiai ir švelniai, su lengvu pamarėnų humoru. Zieduonis kartu su Latvija nugyveno sudėtingą gyvenimą, daug keliavo per pasaulį, giliai pažino pasaulį, suprato sudėtingą jo būtį. Ir spektaklio pavadinimas įvardinamas įvairiai: vieni rašo Ziedonis and the universe, kiti verčia kaip Zieduonis ir pasaulis arba visata, visums.

Tik visa bėda, kad Zieduonis ten yra, bet dramaturgijos nėra – yra intermedijos apie Zieduonį... Scenarijus parašytas pagal tekstus iš pokalbių su poetu, iš straipsnių apie jį. Poeto asmenybę, mąstymo būdą ir pasaulio supratimą gerai reprezentuoja kažkada Lietuvoje atspausdintos jo Epifanijos (Varpai. Literatūros almanachas. 2006[20], p. 142, A. Valionio vertimas). Kūrinys, įtrauktas į Latvijos kultūros kanoną, yra laikomas latvio sukurta vertybe arba etalonu.

Visas spektaklis sudarytas iš mažų epizodų: Zieduonis ir motociklas, Zieduonis ir asiliukas, Zieduonis ir šachmatai, Zieduonis ir erotika, Zieduonis ir prezidentė, Zieduonis ir Rainis, Zieduonis ir medžiotojai... Aktorius Alvis Znotinšas nepaprastai talentingai ir linksmai persikūnijęs į poeto Imanto Zieduonio paveikslą (liesas, palinkęs ir didžiuliu baltų plaukų pašiauštu kuodu ant galvos), į tuščią scenos erdvę sunkiai įstumią raudonu emaliu žėrintį motociklą. Šis nugriuvo ir sunkiu savo kūnu prislėgė varovą. Imantas ilgai, sunkiai ir bergždžiai bando motociklą atkelti, o tas tik žlagsėdamas persirito nuo vieno šono ant kito,dar ant kito, vėl – ant kito. Zieduonis suplukęs pasitaisė peruką, vos ne kepurę ir dairosi pagalbos. Atėjo stiprus vyrukas, nuleido scenos štangą, trosu užkabino motociklą ir pakėlė virš tuščio ruimo. Supasi šis, kabo ir kabės visą vaidinimo metą.

„Aš esu iki kelių vandeny, iki kaklo. Jeigu aš stoviu ant mažyčio sielio, o tas neišlaiko mano svorio ir iš lėto grimzta, vanduo bėga į burną – ar aš galiu sakyti, kad turiu platformą? Jei nėra atramos taško, galbūt yra sustojimo punktai? Žvaigždės yra sustojimo punktai. Visi skęstantieji artėja prie žvaigždžių, bet nė vienas neišsigelbėjo. Žvaigždės yra toli. Aš esu iki kelių vandeny, iki kaklo”(ten pat).

Iš dešinės, tarp scenos šoninių, pasirodo tikras, gyvas rusvai pilkas, baltais šonais asiliukas. Karpo ilgomis ausimis, dairosi į salę. Zieduonis pasitinka jį kaip seną draugą. Asiliukas irgi glaustosi,  rupšnoja Ziedonio ausį, lyg ką kuždėtų. Sako, kad jį poetui padovanojo tadžikai. Jis nešęs ryšulius į kalnus, bet prie tam tikros ribos sustojęs ir toliau – nė žingsnio, tik žemyn. Tadžikai ir Rytų kultūra – vyrai varinėja šachmatus. Priėjo Zieduonis ir visus aplošė.

Epizodas apie erotiką. Šiais laikais teatras neretai savo vulgarumu pralenkia ir bordelius. Didelis stalas paguldomas briauna ir sudaro portalą. Suoliukas iš kairės ir dešinės – ant vieno sėdi bernai, ant kito – panos. Flirtas nesiseka. Iš anapus, už portalo, pasikabina rankos, kažkas prisitraukia ir pasirodo gaurai – Zieduonis. Perlipo. Viena nuo merginų suolo užleido jam vietą ir pati atsisėdo ant kelių. Visų veidai ištįso.

„Ar galiu išeiti trumpai valandėlei?...Leido, ir aš parėjau tik vakare. Aš neapsimetinėjau, aš nenorėjau meluoti, aš pamiršau save ir savo motiną, nes tai, ką sutikau, buvo stipresni už mane. Jūra buvo stipresnė. Kopos buvo stipresnės, ir nuo jų negalėjau atsitraukti. O, šis laimės pojūtis, pirmapradis ir plikabambis! Kartą aš negrįžau. Ar gali lašas, atitrūkęs nuo varveklio, pasakyti – trumpai valandėlei?..Ar gali trumpai valandėlei išlėkti strėlė?

Taip aš išėjau vieną kartą” (ten pat).

Neištikimybė. Moteris, sėdėjusi ant kelių, paėmė didelę violetinių alyvų šaką ar puokštę ir ėmė plakti Zieduonį per galvą, per pečius. Ilgai vis mušė ir mušė. Zieduonis kentėjo susikuprinęs. Asiliukas visą laiką stovėjo pašalėje ir plakdamas uodegyte laukė. Zieduonis atnešė glėbį šieno, pametė, ten pašalėje jis ir gyvens visą vakarą. Ir savo gamtinius reikalus čia pat susitvarko. Zieduonis atsineša šluotą su žarstekliu ir viską sutvarko.

„Tamsoje lengviau nei šviesoje surasti kelią. Dieną tave apninka dvejonės. Tu pasitiki kitų pėdsakais, kitų ratų vėžėmis, kitų paliktais ženklais, tu galvoji ir svarstai: pasitikėti? Nepasitikėti? Eiti tenai? Ar neiti? Ar tie, kurie čia praėjo, buvo protingesni? Tu nežinai. Tu patikėjai išvažinėtu keliu, bet po poros kilometrų sugrįžai – matai, visi patikėjo ta vėže, ir visi nusi­vylė. Pasirodo, šis kelias niekur neveda.”(ten pat).

Stovi Zieduonis ir greta jo atsiranda keletą kartų didesnė Rainio figūra. „O dangau, man saulė iškrito. Kokia gėda, visi eina pro šalį – o man saulė iškritusi. Visi aplenkia mane, o aš, atsiklaupęs vidury kelio, renku ir metu maišan.”(ten pat).

Zieduonis ginčijasi su politike, savo bičiule Latvijos prezidente Vaira Vyke-Freiberga. Perfrazuoja jos įrašytas progines kalbas, svarsto, kas yra nacija ir kas yra tauta. „Aš jums sakau: dainuokite! Dainuokite, kada jums yra gera. Bet daugiausia dainuokite tuomet, kai jums reikia nugalėti beprasmybę. Dainuokite į akis tam, kuris jus plūsta. Džiaukitės suvokę savo pranašumą, kai jus muša.

Dainuokite, kai geriate. Iš liūdesio, iš nuobodulio jūs geriate. Jūs galite išgerti pusstuopį, bet ar jūs galite pusstuopį išdainuoti?” (ten pat)..Taip ar panašiai apie savo Didįjį kalbėjo latviai.

Estai irgi iškėlė vieną savo didžiųjų – garsų viso dvidešimtojo amžiaus režisierių Karelą Irdą. Asmenybė labai kontroversiška. Visą tarybinį laikotarpį vadovavo Tartu teatrui, globojo ir gynė jaunus režisierius, bet nesuprato Estijos išsivadavimo ir atgimimo reikšmės, pasiliko Komunistų partijoje. Spektaklio autorius ir režisierius Ivaras Pelu surado donkichotišką vaizdavimo stilių, nors jaunas ir gabus aktorius Nero Urke, kurdamas Irdo paveikslą, panaudojo tik vieną kitą jo išorinį būdo bruožą – maksimalizmą, karštakošiškumą. Tarsi ne charakteris, o charakteringumas. Yra daug gražių scenų – aktorių trupės atranka, pastabos žmonos repeticijoje, naktis po konflikto su Panso mokiniais, žmonos mirtis, TSKP suvažiavimas Maskvoje, kelionė sraigtasparniu į beprotnamį, mirtis arba tarybinio himno giedojimas. Matome, kaip stojantys į teatrą jaunuoliai, deklamuodami Estijos tarybinį himną, privalo atkartoti pompastiškas paties Irdo intonacijas, rodyti darbo entuziazmą. Arba žmona, muzikinių spektaklių režisierė, atsargiai vis prašo dainininkų kartoti ir kartoti muzikinę frazę, atėjo Irdas, sustaugė, visus iškoneveikė. Viskas iš pradžių, o jiedu nei stebi, nei mato, ilgai kažką intymiai kuždasi. Pašoko Irdas, vėl suriaumojo, vėl iš pradžių, o pats su trenksmu išėjo. Miegamasis, žmona lovoje skaito laikraštį. Ilgai skaito, tik skaito. Grįžo Irdas. Pavirto ant savo lovos ir tyli. Žmona skaito. Vėl ilgai tyli ir skaito. Pagaliau vos girdimai paklausė: „Kas tau yra?“ Ir vėl ilgai tyli. Dar paklausė ir Irdas švogždamas sudejavo apie teatro naujokų maištą prieš jį. Kažką ji priminė apie patologinę didybės maniją. Savo laidotuvėse žmona pati pasilaiko gėlių vazonėlį, Irdas pasako ramią kalbą, ir ji išeina.

Aktorius Vytautas Anužis (Lietuva), prof. S. Radzobe, vertėjai

TSKP XXII suvažiavimas. Visi reikšmingais veidais. Irdas pozuoja, visi pozuoja ir linksi. Ir šneka. Paskui susėdo dviese į krėslus. Tas vienas ėmėsi šturvalo, pilotuoja, o Irdas sinchroniškai vaidina kylančio malūnsparnio perkrovimus, posūkius, oro duobes. Meistriškai įvaldę judesį. Atskrido, nusileido, o čia, pasirodo, beprotnamis. Vienas stovi scenos viduryje ir gieda senąjį tarybinį himną, tą patį, kurį mokė pradžioje. Palengva įsiklausė į prasmę ir nutilo, nebaigęs giedoti. Ir vėl, ko gero, scenarijus, drama turi kitokią struktūrą arba drama sumenko.

Ketvirtos sienos daužymas arba pasaulio pabaiga rimtai prasidėjo antrajame estų Von Kralo teatro spektaklyje „Pasaulio pabaiga“ (The End). Teatro trupę sukūrė šeši aktoriai prieš dešimtį metų: Tina Tauraitė, Mari Abela, Rina Maidre, Erkis Lauras, Tavis Elma ir Juhanas Ulfsakas. Spektaklį sudaro trys dalys: ugnies apeigos, paskutinė vakarienė ir pabaiga.

Vaidinimas prasidėjo kažkur toli už miesto, už Dauguvos restauruotoje baldų gamykloje. Net seni taksistai negalėjo surasti. Didelė, erdvi, kvadratinė patalpa, buvęs gamybinis cechas. Prie vieno šono išsilydžiusiomis žvakėmis aplipdytas altorėlis, o žiūrovų vietos sužymėtos ant judančių laiptinių platformų ir jos išdėstytos aplinkui altorėlį, gal aukurą. Aktoriai palaipsniui įžiebia žvakes, stato naujas, užsidega dujiniai šviestuvai, ugnis plečiasi į ugninį kamuolį, vaškas lydosi, sklinda smilkalai. Anemiškai kalbami Zaratustros tekstai. Paprašiau savo bičiulio esto Jakso išversti, bet šis sakė, kad dėl tekstų minties painumo jis negali to padaryti. Zoroastrizmas kaip mokymas arba religija susiformavo persų kultūroje apie VI a. dar prieš Kristų. Atrasta priešprieša: geras – blogas, šviesa – tamsa, Išmintingasis Viešpats – piktoji dvasia. Atliekamos ugnies garbinimo apeigos, žmogus žvelgia į savo pradžią.

Pajutome, kad mūsų platformos pajudėjo. Greta buvę žmonės nulėkė kažkur į priešingą patalpos pusę, uždengė aukurą. Mūsų platforma energingai apsisuko ir prisiglaudė prie sienos kairėje, kiti nuvažiavo į dešinę ir atsivėrė už mūsų nugarų buvusi ištaigi, šiuolaikiška svetainė, moderni virtuvė. Atėjo jaunas išvaizdus vyrukas ir spėriai ėmėsi ruošos. Atsidarė vandens čiaupai, įsijungė dujinės viryklos, sužvango prabangūs kaistuvai, po visą erdvę pasklido spirginamų bulvyčių, smulkiai pjaustomų svogūnų, paprikų, įvairių žolelių kvapas. Ėmė rinktis svečiai ar šeima, ant stilingai dengto stalo atsirado puošnūs indai, stiklai, brangus vynas. Moterys ruošoje nedalyvauja, o vyrai šį bei tą pataiso, paragauja .Vakarienė tik prasideda. Atsistojo moteris su vyno taure ir pasakė, kad visiems ši vakarienė yra paskutinė. Nutilo, atsisėdo. Visi tylėdami paliko nebaigtas gerti taures ir taip pat tylomis, palengva pasišalino. Moteris nuslydo į aslą. Pirmas atėjęs vyrukas kažko palaukė ir lyg niekur nieko ištuštino likusį taurėse vyną, sukrovė neplautus indus ir taip pat ramiai išėjo.

Kažkas baisiai sprogo, iš visur ėmė veržtis dūmai, pabiro fejerverkų ugnys ir tarp žmonių pašėlusiai rėkdami ėmė lakstyti plunksnomis apsikaišę galvas indėnai. Pasipylė stiklai, dužo indai, lūžo baldai, čia pat asloje pridergė prabangius skrudintuvus, rieškučiomis sėmė pomidorų padažą ir tarsi krauju taškė sienas, delnais ant spintų durų ištepliojo skaičius – 12, 12, 12. Mūsų platformos ėmė lakstyti, atsitrenkdamos viena į kitą, kaip ledo lytys audringo ledonešio metu. Atsidarė viena siena visa sudaryta iš įvairiais reginiais mirgančių monitorių. Visi kažką rėkė ir nervingai mirgėjo užrašai: ieškok, ieškok. Kai šiek tiek aprimo po mūsų kojomis, asloje gulėjo šeši kūnai. Ilga tyla. Vienas vyrukas ėmė judėti, užkliuvo už kartoninės dėžės. Palengva atidarė, ištraukė putų plasto luitą, sulaužė, o – ten pelėda. Padėjo ant delno ir šios akys ėmė žybsėti žalia šviesa. Viskas vyksta lėtai, kažkokiu metafiziniu ritmu. Atsirado moteris su bloknotu, pakėlė kitą moterį:

–        Kas tu esi?

–        Nežinau.

–        Koks tavo vardas?

–        Nežinau.

–        Ar tu ne estė?

–        Nežinau.

Ir vėl atsijungė. Išsitrynė atminties kodas. Kitas vyrukas irgi šiaip taip susiranda pašnekovą, bet nesusikalba.

–        Nė vienos moters. Kaip mes gyvensim?

–        Ne bėda, pasimylėsim tarpusavy.

Taip palengva esame prijaukinami prie pabaigos. Žinoma, galima sakyti, kad teatras rodo pirštu į blogį, apnuogina piktžaizdes. Bet jeigu tų rodančių pirštu susiformuoja legionai, o keliantys „puolusius dvasia” droviai pasitraukia į paraštes kažin kaip išsilaikytų Zaratustros mokymas apie „Išmintingojo Viešpaties ir piktosios dvasios” pusiausvyrą.

Profesorė iš Suomijos Pirko Koski džiaugėsi Lietuvos Stalo teatro lėlių spektakliu „Gandro dovanos“.  Jos nuomone, sugebėjimas sudvasinti daiktą, suteikti gyvybės funkcijas, humanizuoti negyvą gamtą yra graži teatro patirtis. Tačiau estams atrodė, kad Lietuva, siųsdama į tokį prestižinį Nacionalinės dramos forumą lėlių vaidinimą, pasielgė nevykusiai.

Lietuvos Klaipėdos dramos teatras su Gintaro Grajausko spektakliu „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus) irgi tos agresijos pridėjo nemažai. Deja, Ryga spektaklio nesuprato. Pjesė literatūrinė, žodinga, sudėtinga struktūra, susipynusios svajonės su vizijomis, realybė pereinanti į fantasmagoriją. Reikėjo aiškaus ir kokybiško vertimo. O vertimo nebuvo arba buvo iš visų teatrų blogiausias. Natūralu, kad visi klausinėjo, kas tas Gustaitis, kodėl senelė tankistė jaunesnė už anūkę, kodėl vestuvinio piršlio išdaigų pavyzdžiu žiūrovai buvo girdomi šlapimu. Išprievartavimų ir žmogžudysčių skaičiumi nuo lietuvių atsilieka ir latviai. Tiesa, jie pridarė jų daugiau, bet ir spektaklių suvaidino daugiau. Vidurkis jų geresnis. Estai išsilaikė aukštumoje.

Tarptautinio Baltijos teatrinio festivalio prizai

Vertinimo komisija režisieriui Jonui Vaitkui už spektaklio „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ režisūrą paskyrė Baltijos teatro festivalio prizą ir diplomą. Aptarimo metu, tiesa, buvo išsakytos mintys, kad, girdi, šio spektaklio teatrinėje kalboje neatsirado nieko naujo, ko nebuvo ankstesniuose jo darbuose. Kalbos kalbomis, o dauguma, (nors dabar sakoma, kad dauguma niekada nebūna teisi ) nusprendė, kad buvo daug naujo.

Pagrindinis Baltijos teatrinio festivalio Grand Prix vėl balsų dauguma (trys iš penkių) paskirtas Latvijos Naujajam teatrui už spektaklį Zieduonis ir visata ( rež. Alvis Hermanis).

Negali sakyti, kad Rygos festivalis savo tematika ir teatrine kalba paliko niūrų ar agresyvų įspūdį. Buvo labai įdomu, tik prieskoniai aštrūs. Žinoma, taip lengva ir skonio receptorius sudeginti. Kraujo, prievartavimo, kamasutros visokių variantų, žudymo technologijų, visokios agresijos ir estetinio mėšlo nemažai. Tai vis tas beatodairiškas „ketvirtos sienos daužymas”, aistringas noras „nusitempti žiūrovą į sceną”,neretai peraugantis į „aistringą seksą su publika”.

Teatras ima pasiduoti.