Įvadas

Jonas Paulius II Taizé bendruomenės pašaukimą pavadino ne tik unikaliu, bet ir pranokusiu laiką pašaukimu.1  Bendruomenės nariai, įsisąmoninę ekumeninį savo pašaukimo matmenį, tapo regimu susitaikymo ženklu visoms krikščionių konfesijoms. Viena iš esminių bendruomenės tarnysčių – vykdyti vadinamąją pasitikėjimo  piligrimystę,  kurios  tikslas – ugdyti tikėjimą  ir  maldos  bendrystę  tarp  įvairių  konfesijų jaunimo.

Taizé  yra palyginti naujas ir labai savitas vienuolynas to paties pavadinimo  kaimelyje  Pietų  Burgundijoje, Prancūzijoje. Jį įkūrė reformatų teologas Roger Schutz–Marsauche  (1915–2005),  kuris  tapęs vienuoliu imtas vadinti tiesiog broliu Roger. Jis gimė Šveicarijoje, šveicaro  reformatų  pastoriaus ir  prancūzės protestantės šeimoje. Studijavo teologiją Strasbūre ir Lozanoje. Jaunystėje Roger susirgo plaučių tuberkulioze. Ilgą gydymosi laiką jis išnaudojo skaitydamas ir apmąstydamas dvasinę  literatūrą. Pamažu  subrendo jo  pašaukimas įkurti religinę bendruomenę.

1949 m.  Velykų  sekmadienį 

Taize bendruomenės įkūrėjas brolis Roger Schutz (1915-2005)

  ir  šeši jo bičiuliai: Maxas Thurianas, Pierre’as  Souvairanas, Danielis de Montmollinas, Robert’as Giscard’as, Axelis Lochenas bei Albert’as Lacouras, sudėjo vienuoliškus įžadus, pasiryždami sekti Kristų ir gyventi bendruomenės gyvenimą. Šiandien Taizé bendruomenei priklauso  apie šimtas  brolių  iš  beveik  trisdešimties pasaulio šalių. Unikalu tai, kad bendruomenės nariai yra įvairių konfesijų krikščionys. Tikėjimo skirtumai netrukdo brolijai  gyventi bendru ritmu ir būti tikra vienuoline bendruomene. Nors Taizé yra pirmoji protestantizmo terpėje kilusi vienuolinė brolija ir  savo egzistencija  tampa  tam  tikru  iššūkiu  visai  iš  Reformacijos  kilusiai  krikščionybei,  brolis  Roger niekada neturėjo tikslo mesti iššūkį savo  tikėjimo tradicijai. Taip pat jis nesiekė atkurti vienuoliškojo pašaukimo protestantizme, bet tik jautėsi pašauktas įsteigti broliją, kuri įgyvendintų ekumeninę vienybę ir ją liudytų. Ši skirtingų konfesijų krikščionių vienybės idėja buvo nuo pat jaunystės užvaldžiusi visą jo asmenybę. Todėl šiandien Taizé bendruomenė yra tapusi bendrystės parabole – susiskaldžiusių krikščionių ir nesutariančių tautų susitaikinimo paradigma.

Ekumeninio Taizé bendruomenės pašaukimo sampratos naujumas

Nuo pat  jaunystės brolis  Roger jautė pašaukimą  tarnauti   krikščionių  susitaikinimui.  Ekumenizmas  jam visų  pirma reiškė ne tiek svarstymus apie krikščionių vienijimosi galimybes, kiek bandymus   ir  pastangas praktikuoti  įvairių  konfesijų  tikinčiųjų  vienybę.  Jis troško gyventi pagal Evangeliją ir šiuo gyvenimu dalytis su kitais. Tad jo vizijoje ekumeninis kelias susiliejo su bendruomenės keliu. Gyvenimas bendruomenėje turėjo  tapti skirtingų  konfesijų krikščionių susitaikymo simboliu, regimu vienybės ženklu.

Ekumeninės vienybės troškimą Roger perėmė iš savo senelės iš motinos pusės M. L. Marsauche-Delachaux gyvenimo  liudijimo.  Kilusi  iš  senos  protestantų  šeimos,  ji krikščionių  vienybės ženklan buvo pradėjusi lankyti katalikų bažnyčią. Išgyventi Pirmojo pasaulinio karo baisumai, paskatino ją trokšti krikščionių vienybės. Anot brolio Roger, jo senelė intuityviai atrado ekumeninio pašaukimo raktą ir pradėjo žengti keliu, kuriuo vėliau su savo bendruomenės  broliais ėjo jis pats. Ji troško Europos krikščionių susitaikinimo, kad žemyno tautos gyventų taikoje ir santarvėje. Be to, ji nenorėjo laukti kada nors ateityje įvyksiančio susitaikinimo, bet jį pradėjo įgyvendinti čia ir dabar savo gyvenimu.2   Senelės požiūris ir gyvenimo pavyzdys turėjo didelę įtaką brolio Roger pašaukimui: jis taip pat užsidegė siekiu ne laukti krikščionių susitaikinimo, bet jį įgyvendinti. Įkvėptas senelės pavyzdžio, brolis Roger atrado savo pašaukimą – išsaugoti  protestantišką tapatybę ir drauge atsiverti dvasiniam lobynui, esančiam Katalikų Bažnyčioje. Tad visų pirma jį jaudino iš Reformacijos kilusių krikščioniškųjų konfesijų tikinčiųjų ir katalikų  susitaikinimas.  Kiek  vėliau  į jo akiratį pateko ir Rytų krikščionys.

Roger laikėsi  nuomonės, kad  krikščionių  susitaikinimas negali būti  atidėliojamas, bet įgyvendintinas jau dabar, idant neštų pasauliui viltį. Ekumeninis dialogas yra Dievo dovana ir susitaikinimo pradžia, tačiau jis turi vesti į  konkrečią  tikinčiųjų  bendrystę. Krikščionių susiskaldymas yra tapęs kliūtimi pasauliui pažinti Kristaus malonę. Krikščionijai  reikia pranašų ir šventųjų, kurie atgręžtų skirtingų konfesijų krikščionis vienus į kitus  ir mokytų dalytis dvasinėmis  dovanomis. Mums reikia šventumo ekumenizmo, nes tik toks ekumenizmas yra pajėgus vesti į tikrą tikinčiųjų vienybę.3

Mums reikia šventumo ekumenizmo.

Brolis Roger tvirtino, jog šiandien būtina padaryti visa, ką  galime, kad  susiskaldę  krikščionys  vėl  pasijustų esantys viena Dievo tauta. Bažnyčia turėtų tapti atvira visų  konfesijų tikintiesiems  ir tokiu būdu leisti jiems išgyventi  visuotinę  bendrystę. Ta  bendrystė,  kurios trokšta daugybė žmonių ir kuri jau dabar išgyvenama kai kuriose pasaulio vietose, turėtų būti palaikoma bei toliau  skatinama. Neteisinga ekumeninio proceso raidą remti  vien rašytiniais  dokumentais, nes  negalime laukti ir delsti, kol jie bus parašyti. Turime ryžtis vadovautis Evangelija ir leisti skleistis krikščioniškam savo pašaukimui,  kurio vienas  esminių matmenų  – bendrystės siekis.

Ekumeninis Bažnyčios pašaukimas turi būti  iš esmės atnaujintas. Jis  turėtų būti  visiškai  perkeistas, patirti atgimimą.  Idant  tai  galėtų  įvykti,  būtinas kiekvieno krikščionio atgimimas. Roger manė, kad ekumeniniam procesui labai svarbios tokios  tikinčiųjų savybės kaip širdies ramybė,  džiaugsmas, paprastumas, gailestingumas. Be to, svarbu  suvokti  savo  trapumą, jį priimti ir leisti, kad Dievas  juo pasinaudotų:  „Kai mes suvokiame savo  ribotumą, trapumą ir  skurdą, Dievas  per Šventąją Dvasią suteikia mums naujo ryžto gyventi.“4

Visų krikščionių susitaikinimo viltis turėtų remtis nuoširdžiu bendrystės troškimu, slypinčiu daugelio tikinčiųjų širdyse. Jiems nėra taip svarbu, kas ir kiek yra kaltas dėl krikščionių susiskaldymo, kas ir kiek yra teisus. Jie tiesiog nori susitaikinimo ir vienybės. Brolis Roger remiasi popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, pasakytais Vatikano II Susirinkimo uždarymo kalbos metu, kad Bažnyčia nė vieno žmogaus nelaiko svetimu ar atstumtu.5

Neteisinga ekumeninio proceso raidą remti  vien rašytiniais  dokumentais, nes  negalime laukti ir delsti, kol jie bus parašyti. Turime ryžtis vadovautis Evangelija ir leisti skleistis krikščioniškam savo pašaukimui,  kurio vienas  esminių matmenų  – bendrystės siekis.

Pažintis su popiežiumi Jonu XXIII paskatino brolį Roger mąstyti apie vieną ekumeninį visų krikščionių ganytoją.  Šią funkciją galėtų prisiimti popiežius, drauge priimdamas atnaujinto, tarnaujančio, visų  krikščionių bendrystę skatinančio savo kaip aukščiausiojo ganytojo pašaukimo sampratą.  Kaip kiekviena vietinė krikščionių bendruomenė neapsieina be savo pastoriaus ar kunigo, taip ir visa  krikščionija turėtų turėti vieną ganytoją. Tačiau šis ganytojas turėtų stovėti ne piramidės viršūnėje, bet  būti jos viduryje. Jis neturėtų turėti pretenzijos būti Bažnyčios galva, nes jos galva yra Kristus. Tai turėtų būti  paprastas, neturtingas vyskupas, kuris rūpintųsi perteikti Evangeliją šiandienos žmonių  kalba, kviestų  kovoti prieš neteisybę ir  pajėgtų pateikti aktualių krikščioniškojo gyvenimo įžvalgų.6

Pašaukti į taiką ir bendrystę

Kokie vidiniai motyvai skatino brolį Roger siekti krikščionių vienybės? Visų  pirma jam atrodė,  kad, išpažindami mylintį Dievą, krikščionys neturi  teisės būti susipriešinę. Dievo meilė skatina mylėti  artimą ir susitaikinti. Pirmiausia siektinas įvairių konfesijų krikščionių, po to ir  visų pasaulio žmonių susitaikinimas: „krikščionių susitaikinimas  gali tapti taikos fermentu visiems,  tikintiesiems  ir  netikintiesiems“.7   Roger pabrėžia, kad, nepaisant konfesinio susiskaldymo, šiandien esama krikščionių, kurie jau dabar gyvena labai paprastoje, labai nuolankioje vienybėje vieni su kitais. Jie pateikia nuostabų liudijimą pasauliui, nes savo gyvenimu parodo vienijančią Kristaus meilę ir gyvą Bažnyčią. „Komunija yra vienas gražiausių  Bažnyčios vardų. Joje negali būti jokio atšiaurumo vienas kitam, bet vien tik skaidrumas, širdingas gerumas, užuojauta.“8

Roger ypač akcentavo krikščionių ir visų  žmonių pašaukimą į bendrystę: „Jei tik mes visuomet atmintume,  kad Kristus yra komunija... Jis  atėjo į žemę ne dar vienos religijos  įkurti, bet visiems pasiūlyti komuniją Dieve. Jo mokiniai yra pašaukti būti nuolankiomis pasitikėjimo  ir taikos mielėmis žmonijoje.“9

Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad atvestų žmones į bendrystę su Dievu ir tarpusavyje. Kristaus išpažinėjams privalu įsisąmoninti šį pašaukimą. Jie turi tapti Evangelijos raugu, skleidžiančiu taiką ir pasitikėjimą. Taizé bendruomenė siekia peržengti ne tik religinius barjerus, skiriančius skirtingų konfesijų krikščionis, bet ir ekonominius  bei  politinius.  Broliui  Roger  visuomet  rūpėjo lengvinti skurstančiųjų vargą ir solidarizuotis su visais, kurie kenčia nepriteklių. Ši Roger nuostata atsiskleidė tiek bendruomenės misijų veikloje, tiek ir daugelyje jo kelionių  į trečiojo  pasaulio  kraštus.  Septintajame  XX amžiaus  dešimtmetyje  bendruomenės broliai pradėjo megzti bendrystės ryšius su „už geležinės uždangos“ gyvenančiais   krikščionimis.  Kontaktai  buvo  drąsiai, nors ir su deramu atsargumu, puoselėjami ligi pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kai Rytų Europos žmonėms atsivėrė galimybės be kliūčių aplankyti Taizé.

Akivaizdu, kad Roger bendrystės siekis nėra savitikslis. Jis pasižymi tam tikromis kokybėmis ir būtent dėl jų yra vertingas. Visų  pirma ši bendrystė remiasi tai kiu sambūviu, solidarumu ir  atjauta. Taizé  bendruomenė yra įsitikinusi esanti pašaukta  solidarizuotis su visais,  kuriems  reikia pagalbos.  Brolių  gyvensenos paprastumas  sudaro  sąlygas  nuoširdžiam kontaktui su kitais žmonėmis. Dėmesingumas kiekvienam žmogui ir geranoriškumas, ženklinę visą Roger gyvenimą, yra kiti esminiai jo propaguojamos žmonių bendrystės aspektai. Be to,  autentiškai bendrystei  plėtoti yra būtina  pažinti  bei įsisąmoninti  kontempliacijos, tylos ir susikaupimo teikiamą  dvasinio gyvenimo gėrį. Be jo bendrystė nustotų savo  tikrumo ir kokybės. Pagaliau visos bendrystės pastangos turi būti gaivinamos evangelinių palaiminimų dvasios, kylančios iš Kristaus asmens ir misijos asmeninio  pažinimo. Tokia bendrystė ne tik teikia džiaugsmo, bet ir yra pajėgi išspręsti daugelį žmonijos problemų.10

Šokantis Dievas

Taizé  bendruomenės dvasingumas ir  sielovada neakcentuoja nuodėmės  ir nuodėmingumo. Kas patraukia kiekvieno apsilankančio Taizé dėmesį – tai džiugus paprastumas, krikščioniško tikėjimo dvasia, ekumeninė tolerancija, maldos uolumas. Šias nuostatas patvirtina ir  pagrindžia Roger  įsitikinimas, kad  „Dievas  tegali mylėti.“11  Atrodytų, kad toks teiginys  neteisėtai suabsoliutina Dievo meilę, paneigdamas kitas Dievo veikas ad extra. Tvirtinimas,  jog Dievas  tegali  mylėti, atrodo,  prieštarauja kitoms Dievo savybėms,  pvz., šventumui, reiklumui etc. Biblijos Dievas  nėra tik mylintis, bet  ir reiklus, auklėjantis, mokantis,  baudžiantis,  pavydus, galop, jis yra „ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29).12

EPA nuotrauka

Gali susidaryti įspūdis,  kad  Taizé  dvasingumas  pabrėžia tas Dievo savybes  ir krikščioniškojo pašaukimo aspektus,  kurie yra  patrauklesni  šiandienos  žmogui. Taizé sielovada, atrodo, linkusi  išryškinti malonius krikščioniškosios doktrinos  dalykus ir  nutylėti tuos, kurie galėtų pasirodyti antipatiški. Bendruomenė savo lankytojų anaiptol negąsdina pragaro bausmėmis, nekaltina nuodėmėmis, nepabrėžia  žmogaus atsakomybės  stojant priešais būsimą Dievo teismą,  nebaugina amžinos sielos pražūties galimybe. Brolio Roger Dievas  supratingas, mylintis  ir  kviečiantis.  Krikščioniškasis pašaukimas Taizé sampratoje pirmiausia yra pašaukimas į bendrystę su Kristumi, atsiliepimas į Dievo kvietimą, geranoriškumas kitų žmonių atžvilgiu.

Pagrįstai kyla klausimas  apie Taizé  mokymo visavertiškumą. Ar žmogaus santykis  su Dievu, kokį jį pristato Taizé, yra objektyvus ir tikras? Ar tokia krikščioniškojo pašaukimo samprata,  kokią ją pateikia Taizé,  yra visiškai priimtina?

Ieškodamas  atsakymo  į šiuos  klausimus  Taizé  dvasingumo  žinovas  Paryžiaus  Šv.  Sergijaus  stačiatikių teologijos instituto profesorius Olivier Clément’as pabrėžia: „Krikščionybė nėra moralizmas.  Ji yra  energija, ji – ugnis!“13  O. Clément’as primena šokiruojantį F. Nietzsche‘s posakį, jog jis galėtų tikėti tik į šokantį Dievą. Betgi Kristus, anot Clément’o, ir yra tasai šokantis Dievas.  Teologas  prisimena  Konstantinopolio Choros Išganytojo  bažnyčios  Anastasis freską,  kurioje Kristus pavaizduotas tarsi šokio judesyje sulaužantis pragarų vartus ir prikeliantis Adomą ir Ievą. Šia prasme Kristus gali būti mąstomas kaip šokantis Dievas.

O. Clément’as primena šokiruojantį F. Nietzsche‘s posakį, jog jis galėtų tikėti tik į šokantį Dievą.

Jo šokis – tai prisikėlimo ir dieviškojo gyvenimo šokis. Dievo šokis turi galią  perkeisti ne tik mirusiųjų likimą, prikeldamas juos amžinajam gyvenimui, bet ir gyvųjų – įvesdamas juos į gyvenimo šviesą: „Aš – pasaulio šviesa. Kas  seka  manimi,  nebevaikščios  tamsybėse,  bet  turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Todėl ir kiekvienas dvasiniam gyvenimui atgimęs krikščionis yra „šokantis“. Jis šoka prisikėlimo šokį, nes visa savo būtimi garbina Dievą.14 

Taip šoko šv. Pranciškus Asyžietis, kai mazgojo raupsuotųjų žaizdas; taip šoko Albertas Schweizeris, kai palikęs komfortabilų europietišką gyvenimą išvyko į misijas Afrikoje; taip šoko brolis Roger, kai, įspėtas dėl jam gresiančio mirtino pavojaus, vis dėlto apsisprendė gelbėti karo pabėgėlius žydus. Kiekvienas krikščionis, įžengęs į Kristaus šviesą, pradeda savo liturginį Dievo garbinimo šokį, kurio sūkuryje  tiesiog  nebelieka  vietos bet kokio pavidalo egoizmui ir nuodėmės tamsai. Krikščionis  ima  (bent  iš  dalies)  gyventi  toje  savanaudiškumui ir moraliniam blogiui neprieinamoje šviesoje (1 Tim 6, 16), kurioje gyvena Kristus.

Roger  ir  jo  įkurtoji bendruomenė liudija gyvenimą Kristaus šviesoje. Nors Roger akcentuoja Dievo meilę, tačiau tai  nėra vienos Dievo savybės pabrėžimas nutylint kitas. Tai Dievo meilė, kuri apima visus krikščioniškojo pašaukimo  matmenis: „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14). Greta meilės Taizé bendruomenės išpažįstamos, praktikuojamos ir liudijamos kitos vertybės turi tą patį visuminį aspektą. Jos „pro savo vartus“ įveda į visuminę krikščionybę. 

Paprastumas, kurį Roger tapatina su neturto dvasia, išlaisvina nuo savęs sureikšminimo pagundų ir suteikia vidinę laisvę, būtiną kiekvieno krikščioniškojo  pašaukimo ugdymui.  Svetingumas  liudija krikščioniškąją antropologiją, kiekviename žmoguje įžvelgiančią Dievo paveikslą ir todėl besidžiaugiančią kiekvienu žmogumi kaip unikaliu Dievo kūriniu. Tolerancija ir gailestingumas moko priimti kitų savitumus, rūpintis jais ir pagal išgales padėti jiems dvasiniuose ir materialiniuose  reikaluose. Taizé bendruomenės maldingumo dvasia atveria Dievo slėpinį ir leidžia prisiliesti prie gyvojo Dievo, kuris stiprina, įkvepia,  guodžia, skatina, perkeičia.

Vis  dėlto reikia rasti atsakymą ir  į paskutinį  šios temos klausimą. Ar  Taizé  bendruomenė savo mokyme ir   sielovadoje  nepraleidžia  esminių   krikščioniškojo mokymo  elementų? Nors  krikščioniškojo  pašaukimo samprata  Taizé  visų pirma pateikiama per tam tikras, raktines   temas,  bendruomenė nevengia gvildenti  ir kitų svarbių  krikščioniškosios gyvensenos  klausimų: krikšto,  Eucharistijos, veiklios artimo  meilės,  dekalogo,  nuodėmės,  atleidimo, pasitikėjimo,  krikščionio laisvės, kančios problemos, Bažnyčios ir valstybės santykių, krikščionio požiūrio į visuomeninį ir politinį gyvenimą, tarpreliginio dialogo, evangelizavimo.

Kai kuriuose brolio Roger ar kitų Taizé autorių tekstuose  galima būtų  įžvelgti nuolaidžiavimą nuodėmingai žmogaus prigimčiai, per didelį  nepamatuotą atlaidumą ir „minkštą“ gerumą. Vis dėlto, atidžiau įsigilinus į tekstų turinį, išryškėja, kad greta atlaidumo visuomet atskleidžiamas ryžtingo atsiliepimo į Kristaus kvietimą žavesys; greta tariamai „minkšto“ gerumo parodomas didžiadvasiško  įsipareigojimo gėris.  Jėzaus beribio ir padrąsinančio  atlaidumo nusidėjėliams apmąstymas pateikiamas begalinio Juo  pasitikėjimo,   įgalinančio žmogų absoliučiai perkeisti savo gyvenimą, kontekste. Todėl nevengiama svarstyti tokių didžių ir maksimaliai krikščioniškąjį pašaukimą realizavusių asmenybių kaip Jonas Auksaburnis, Dorotėjas Gazietis, Dietrichas Bonhoefferis, Kalkutos Teresė.

EPA nuotrauka

Taizé  bendruomenės pamėgta ugnies simbolika žymi tikinčiųjų gyvenimus perkeičiančią Šventosios Dvasios malonę. Balta  brolių abitų  spalva  išreiškia  gyvenimą Kristaus šviesoje. Apsivilkę Kristumi (Rom 13, 14), broliai visų pirma atvykusiesiems prabyla apie gyvenimą Kristuje ir šviesos darbus. Jie kalba iš savo nušvitusios širdies ir stipriai Dievo malonės paliestos kasdienybės. Broliai kalba apie tai,  kas jiems brangu, kuo jie gyvena. Todėl į Taizé atvykę maldininkai pirmiausia išgirsta šviesias ir padrąsinančias krikščionybės tiesas, kad Dievas  yra meilė ir jis priima kiekvieną iš mūsų. Mes savo ruožtu turime būti geranoriški vieni kitiems ir patikėti, jog esame  pašaukti tapti  nuoširdžiais Kristaus mokiniais arba atnaujinti savo  mokinystę, gyvendami palaiminimų dvasia.

Tikėjimas žmogaus prigimties gelmėje slypinčiu gėriu ir Krikšto malonės galia atsiskleidžia daugelyje brolio Roger maldų:

Šventoji Dvasia, padėk mums
Gręžtis į tave  kiekvienu metu.
Mes taip dažnai užmirštame, kad tu alsuoji mumyse,
Kad tu meldiesi mumyse, kad tu myli mumyse.
Tavo buvimas mumyse – tai pasitikėjimas
Ir nuolatinis atleidimas.15

„Ah, Taizé, ce petit printemps!“ („Ak, Taizé, šis mažasis pavasaris!“)

Lijono arkivyskupas kardinolas Pierre-Marie  Gerlier, kuris buvo tapęs Taizé  bendruomenės  bičiuliu ir  savotišku dvasios  tėvu, 1958 m. pristatė brolį Roger popiežiui Jonui XXIII. Šis susitikimas  padarė  neišdildomą įspūdį ir, anot paties Roger liudijimo, tapo  nauju įkvėpimu  bendruomenei:  „Buvom įsitikinę, kad  esame mylimi ir suprasti. [...] Per jį mūsų bendruomenėje prasidėjo pavasaris. Tai buvo tarsi nauja pradžia.“16  Be to,  susitikimas  su  popiežiumi padėjo  brolijai  suvokti visuotinio Bažnyčios  ganytojo  tarnystės  reikšmę visai  krikščionijai. Jonas  XXIII, pats įsisąmoninęs  savo pašaukimo ekumeninį matmenį,  vėliau ne  kartą privačiose  audiencijose priėmė Taizé  brolius  ir  išreiškė džiaugsmą  dėl  jų  pasirinkto  pašaukimo kelio. „Kai mes prašnekdavome apie  [krikščionių] susitaikymą, jis  imdavo ploti  rankomis ir šaukdavo Bravo! Jis buvo atviras žmogus,  kupinas  džiaugsmo ir  spontaniškumo“, – vėliau prisimindavo brolis  Roger.17  Paskutiniame susitikime prieš savo  mirtį popiežius aiškiai leido suprasti,  jog  mano, kad   protestantiška Taizé   brolija turi  teisę save  laikyti Katalikų Bažnyčios  nare. Tai buvo didžiulis padrąsinimas broliams žengti toliau  jų pasirinkto pašaukimo keliu.

Karolį Wojtyłą, tuometį Krokuvos vyskupą pagalbininką, brolis Roger pirmą kartą susitiko dar 1962 m. Vatikano II Susirinkimo metu, į jį Roger buvo gavęs pakvietimą. Po poros metų, 1964-aisiais, jau tapęs Krokuvos arkivyskupu,  K.  Wojtyła  apsilankė  Taizé,  o  1968 m. atliko  pakartotinį  vizitą  į įžymųjį  Pietų  Burgundijos kaimelį. Tad būsimojo popiežiaus pažintis su Taizé bendruomene ir specifiniu jos pašaukimu prasidėjo gerokai prieš  jam tampant aukščiausiuoju Katalikų Bažnyčios ganytoju. Išrinktas popiežiumi, Jonas Paulius II, tęsdamas Jono XXIII ir Pauliaus VI draugiškus ryšius su Taizé bendruomene, kasmet broliui Roger skirdavo privačią audienciją. Šių audiencijų metu jie  dažniausiai  kalbėdavosi apie jaunimą, o Roger savo ruožtu patikindavo popiežių, kuris „buvo apimtas meilės Bažnyčiai ir žmonijos šeimai ugnies ir darė viską, idant tą ugnį perduotų kitiems“,18  dėl Taizé bendruomenėje esančio pasitikėjimo šv. Petro įpėdiniu.

Ypatingu širdingumu paženklinti kasmetiniai šių dviejų asmenybių susitikimai liudija tiek ypatingą jų pagarbą vienas kito pašaukimui, tiek ir nuoširdžią draugystę. Piligriminės kelionės į Prancūziją metu 1986 m. spalį popiežius priėmė brolio Roger kvietimą ir trečią kartą aplankė Taizé.

Per   susitikimą   Taizé   pasakytoje   trumpoje   kalboje,19 skirtoje tiek brolijai, tiek tuo metu į Taizé atvykusiam jaunimui, Jonas Paulius II pabrėžė ugdomąją Taizé bendruomenės misiją, palygindamas ją su šaltiniu, prie kurio stabtelėjama atsigaivinti ir kuris stiprina „kiekvieną krikščioniškąjį pašaukimą“. Anot Jono Pauliaus II, Taizé yra šaltinis, teikiantis Jėzaus pažadėto gyvojo vandens, mokantis patirti Dievo artumą, atsiliepti į jo kvietimą ir pažinti evangelinį džiaugsmą.

EPA nuotrauka

Popiežius akino Taizé susirinkusius jaunus žmones, kad, atgaivinę ir sustiprinę savo tikėjimą bei krikščioniškąjį uolumą maldingu svečiavimusi brolių bendruomenėje, grįžę  namo  – į savo parapijas, mokyklas, universitetus – ten veikliai įsitrauktų į bendruomeninį gyvenimą ir Evangelijos liudijimą. Visa popiežiaus kalba išreiškė įsitikinimą palaiminga ir ugdančia Taizé bendruomenės įtaka jaunimui.

Savo sveikinime, skirtame vien tik Taizé bendruomenei, Jonas  Paulius  II išsakė  tiek  žavėjimąsi  ir  pasitikėjimą brolija,  tiek  būtinybę  išlaikyti  evangelinį  paprastumą ir, įsiklausant į konstruktyvią kritiką, tobulinti savo pašaukimą: „Mieli broliai, šiame trumpame, šeimyniškai jaukiame susitikime savo žavėjimąsi ir pasitikėjimą jumis norėčiau išsakyti šiais paprastais, taip jus mylėjusio popiežiaus Jono XXIII žodžiais, kuriais jis kartą pasveikino brolį Roger: Ak, Taizé, šis mažasis pavasaris!“.20

Jonas Paulius II paakino broliją dėkingai įsiklausyti į įvairių krikščionių  Bažnyčių  ir  bendruomenių  palinkėjimus bei kritiką ir toliau tobulinti savo pašaukimo kelią. Jis drąsino brolius palaikyti dialogą su visais krikščionimis ir taip prisidėti prie pastangų atkurti regimąją Kristaus Bažnyčios vienybę. Popiežius  išreiškė  savo  pritarimą Taizé bendruomenės nuostatai visiems atvykstantiems jaunuoliams  leisti  pasilikti  ištikimiems  savo  Bažnyčioms, kurioms jie priklauso dėl auklėjimo ar laisvo apsisprendimo. Kartu jis patvirtino savo įsitikinimą, kad bendruomenė padeda piligrimams giliau pažinti krikščionių bendrystės slėpinį ir stiprina kiekvieno tikinčiojo pasiryžimą gyventi artimo meile.

Išvados

1. Roger Schutzo įkurtoji bendruomenė turi savitą pašaukimą, skirtingą  nuo kitų krikščioniškų  bendruomenių, tačiau nestokojantį  esminių  visaverčio krikščioniškojo  pašaukimo aspektų.  Bendruomenės  narių amžinieji vienuoliškieji  įžadai  liudija krikščioniškojo pašaukimo,  kaip ryžtingo atsidavimo Dievui ir uolios tarnystės žmonėms, sampratą.

2. Nors bendruomenė pirmiausia akcentuoja šviesiąsias (Dievo  meilė,  palaiminimai,  džiaugsmas,  bendrystė) krikščioniškosios doktrinos temas, ji  nevengia ir kitų, skausmingesnių (nuodėmės, kaltės,  nevilties  ir  pan.) klausimų. Taigi Taizé bendruomenės mokymas pateikia autentišką krikščioniškojo pašaukimą sampratą.

3. Vienas pagrindinių Taizé bendruomenės pašaukimo matmenų – dvasinis ekumenizmas. Roger ir jo brolija siūlo Katalikų Bažnyčiai pripažinti savo nariais protestantus tokius, kokie jie yra, nereikalaujant, kad jie priimtų katalikiškosios doktrinos visumą. Tai vienijimosi kelias, kuris nepaneigia konfesinių tikėjimo skirtumų, bet  pabrėžia fundamentalias  krikščioniškojo  tikėjimo tiesas ir jomis remiasi: šių tiesų fundamentalumą traktuojant pagal Taizé bendruomenės išplėtotą požiūrį.

4. Roger Schutzas, būdamas reformatų teologas ir juo išlikdamas, savo   teologinėmis   pažiūromis  priartėjo prie katalikybės. Vis  dėlto neteisinga būtų  teigti, kad jis grįžo prie  kai  kurių katalikų  mokymo  tiesų. Brolis  Roger ne grįžo, bet,  ieškodamas savo tapatybės ir pašaukimo  kelio, naujai atrado  kai kurias vertybes, išsaugotas katalikybėje. Tos  vertybės  nėra vien tik katalikiškos,  jos  savos ir  stačiatikiams (popiežiaus primatą stačiatikiai  šiandien  atmeta,  tačiau jį pripažino pirmajame  tūkstantmetyje ligi 1054  m.  schizmos,  o šiuo metu, kai stačiatikybėje vyrauja įsitikinimas, kad Konstantinopolio patriarchas yra pirmasis tarp lygių, Stačiatikių Bažnyčia iš esmės pripažįsta vieno vyriausiojo ir Bažnyčią vienijančio ganytojo reikalingumą), o kai kurios iš jų – ir anglikonams bei kai kurioms protestantų konfesijoms ar atskiriems jų nariams.

5. Vienuoliškojo Roger ir jo įkurtos bendruomenės pašaukimo realizavimas yra unikalus protestantizmo istorijoje. Reformatai  laikosi anaiptol ne palankios nuomonės  apie  vienuoliškąjį  pašaukimą: „Helvetiškasis išpažinimas apie vienuolystės luomą  moko gana santūriai, tiesiogiai nesmerkia, bet nurodo, kad nei Jėzus, nei apaštalai neįvedė vienuolystės. Taip pat abejojama vienuolijos  nauda Bažnyčiai. Manoma,  kad  įvairios vienuolijos  su  savo  „neaišku kokiais“ įstatais gali atnešti Bažnyčiai greičiau žalą nei naudą.“21 Anaiptol ne norėdami sugrįžti atgal į katalikybę, bet ieškodami tobulesnio atsidavimo Kristui ir Evangelijai kelio Roger ir jo draugai apsisprendė vienuolių įžadams.  Jų pasirinkimas skatina protestantus dar kartą permąstyti, ar teisinga vienuoliškąjį pašaukimą vertinti kaip tam tikrą žmonių pasirinktą gyvenimo būdą, ar vienuolystė, nors  išlikdama palyginti retu,  nedaugelį  paliečiančiu pašaukimu, kyla iš pačios krikščionybės šerdies.

6. Popiežiaus tarnystė, kaip apie  ją kalbėjo brolis Roger, yra ganėtinai atitolusi nuo katalikiškos popiežiaus primato sampratos. Taizé  įkūrėjas nesiūlė protestantams paklusti  popiežiui taip,  kaip  jam paklūsta  katalikai. Jis kvietė apmąstyti vieno ganytojo, atstovaujančio visiems krikščionims, reikalingumą, ir reiškė nuomonę, kad tas asmuo galėtų būti  Romos vyskupas. Ne diktuojantis ir valdantis,  bet mylintis ir globojantis.

Nuorodos

1 Plg. Jean-Paul II. Discours  du  Saint-Pėre  à  la  Communauté Œcuménique. Taizé. 5 10 1986 // http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/speeches/1986/october/documents/hf_jpii_spe_19861005_comunita-ecumenica-taize-francia_fr.html

2 Plg. Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005. Ateliers et Presses de Taizé. 2007, p. 24.

3 Plg. John Paul II. Address to the Greek Orthodox Delegation Sent by H. B. Christodoulos, 11 03 2002.

4 Frėre Roger, Taizé.  Einfach vertrauen.  Gedanken und  Begegnungen. Freiburg/Basel/Wien:  Herder, p. 46.

5 “Per la Chiesa cattolica nessuno  ė estraneo, nessuno ė escluso, nessuno  ė lontano.” Paolo VI. Epilogo del Concilio Ecumenico Vaticano II. Omelia. Solennità dell’Immacolata Concezione della Beata Vergine Maria. Piazza San Pietro. 8 12 1965.

6 Plg. Feldmann,  Ch. Frėre  Roger, Taizé. Gelebtes  Vertrauen. Freiburg/Basel/Wien:  Herder. 2006, p. 69.

7 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005, p. 68.

8 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005, p. 69.

9 Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger. Ateliers et Presses de Taizé. 2006, p. 39.

10 Plg. Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger, p. 39–46.

11 Plg. Brolis Roger iš Taizé.  Dievas  tegali  mylėti.  Katalikų pasaulio leidiniai. 2004.

12 Plg. Lahayne, H. Ar šventas Dievas  miręs? 2007 09 17 //http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-477.htm

13 Clément, O. Taizé. A Meaning to Life. Chicago: GIA Publications. 1997, p. 26.

14 Plg. Clément, O. Taizé. A Meaning to Life, p. 24–26.

15 Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger, p. 16.

16 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915–2005, p. 77.

17 Frėre Roger, Taizé.  Einfach vertrauen.  Gedanken und  Begegnungen, p. 10.

18 Frėre Roger. Taizé. Ein Bildband. Freiburg/Basel/Wien: Herder, p. 53.

19 Plg. Jean-Paul II. Discours du Saint-Pėre à la Communauté de Taizé. Taizé.  5 10 1986 // http://www.vatican.va/holy_father/ john_paul_ii/travels/sub_index1986/trav_francia_fr.htm

20 Jean-Paul  II.  Discours  du  Saint-Pėre  à  la   Communauté Œcuménique.

21 Šernas, T. Ką reiškia  Taizé fenomenas evangelikui reformatui? 2009 02 20 // http://www.ref.lt/index.php/naujienos/naujausios/280-k-reikia-taize-fenomenas-evangelikui-reformatui

2011 m. gruodžio 23 d. Nr. 18