Michelangelo. Šventoji šeima

Šventosios Šeimos šventę popiežius paskelbė žmonijai žengiant į dvidešimtąjį amžių, kai liberalizmo banga kėsinosi nuplauti visas krikščioniškojo gyvenimo vertybes.

17 a. ši šventė katalikų liturgijoje  buvo švenčiama tik lokaliai. Didesnės reikšmės jai suteikė popiežius Leonas XIII, 1895 m. įtraukdamas į Liturginį kalendorių. Popiežiaus Benedikto XV iniciatyva nuo 1921 metų  Šventosios Šeimos šventė minima jau visoje Bažnyčioje. Dabar ji minima sekmadienį, po Kalėdų, arba gruodžio 30 d., tais metais, kai šv. Kalėdos išpuola sekmadienį.

Pasak Leono XIII, pats Dievas yra iškėlęs Šventąją šeimą, „kurioje visi žmonės gali matyti namų bendruomenės ir visų dorybių bei šventumo pirmavaizdį”.

Trys šią išskirtinę šeimą sudarantys asmenys yra ypatingi, tačiau turi ir visus kiekvienam žmogui būdingus bruožus, išgyveno kiekvienai šeimai iškylančius sunkumus.

Marija – išrinkta iš kitų kūrinių tapti žmonijos Išganytojo bendradarbe. Tačiau šiam pašaukimui įgyvendinti ji laisvai ištarė savąjį „taip“ angelui Gabrieliui, ją aplankiusiam su Dievo žinia.

Pagal Dievo planą ir žydų įstatymą, ji ištekėjo už  Juozapo, išsaugodama savo mergeliškumą, pajuto nėštumo ženklus, aplankydama šv. Elžbietą, kol tapo Dievo Sūnaus motina ir visų žmonių motina.

Jai teko auginti Dieviškąjį Kūdikį, parodant visą rūpestingumą, kaip sugeba kiekviena motina, tačiau širdyje nuolat ruseno mintis apie didžiulę atsakomybę dėl jai Dievo pavestos užduoties ir skausmas dėl senolio Simeono pranašystės, ištartos šventykloje: „Tavo sielą pervers kalavijas.“

Galiausiai prieš prasidedant viešam Jėzaus gyvenimui, evangelijose Marija cituojama besikreipiati į jau dvylikametį Jėzų, kuris buvo pasilikęs su Rašto žinovais Šventykloje. O ji tada su Juozapu ieškojo sūnaus tris dienas.

Apie Juozapą – kitą Jėzaus šeimos narį – žinome nedaug; Evangelijos pasakoja apie jo sužadėtuves su Marija, angelo įspėjimą apie būsimą Dievo norėtą motinystę ir kvietimą neatstumti motinos, apie kelionę į Betliejų dėl imperijos gyventojų surašymo, susijusius su Jėzaus gimimu e[izodus, kuriuose Juozapas visada dalyvauja.

Tai jį sapne įspėjo angelai po Trijų Išminčių pagarbinimo gelbėti vaikelį nuo Erodo persekiojimo. Gelbėdamas šeimą, Juozapas išveda ją į saugią vietą – Egiptą.

Masaccio, Mergelė Marija su kūdikiu ir šv. Ona

Mirus žiauriajam karaliui, grįžta į Galilėją ir apsistoja Nazarete; išpildo Įstatymo reikalavimus nunešdamas Jėzų į Šventyklą apipjaustyti, paaukodamas keletą paukštelių.

Tradicija Juozapą laiko dailide, tačiau evangelijose jis pristatomas tiesiog kaip amatininkas; jis minimas šventuosiuose tekstuose, kurie pasakoja apie kelionę į Jeruzalę kartu su Jėzumi ir Marija, kai dvylikametis berniukas pasimeta, ir atrandamas tik po trijų dienų su Šventyklos mokytojais; sugrįžus į Nazaretą, kaip sako Evangelija, Vaikelis augo ir stiprėjo, kupinas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.

Daugiau apie Juozapą nieko nežinome, net ir apie jo mirties akimirką, atėjusią, ko gero, prieš Jėzui pradedant savo viešąją veiklą, tai yra prieš sulaukiant 30 metų.

Trečiasis šios šeimos narys yra Jėzus. Tai jo buvimas šią šeimą padaro šventą. Apie jo vaikystę taip pat praktiškai nieko nežinome. Jis yra Dievo Sūnus, tyliai gyvenantis savo žemiškos šeimos prieglobstyje, klusnus savo motinai ir tėvui, paūgėjęs paprasčiausiai dirbantis Juozapo dirbtuvėse.

Jis neabejotinai palydėjo savo įtėvį senatvėje ir mirtyje. Buvo klusnus savo motinai, tapusiai našle, tai jos paprašytas padarė savo pirmąjį stebuklą Kanos vestuvėse.

Nežinome, kiek metų gyveno su Šventąja šeima jau be Juozapo, kuris, nors nedalyvavo nei Jėzaus viešojoje veikloje, nei Kančioje ir mirtyje bei vėlesniuose įvykiuose, tačiau jo asmuo krikščioniškame pasaulyje paplito labai plačiai. Juozapo kultas jau nuo V amžiaus vis stiprėjo Rytų Bažnyčioje, tuo tarpu Vakaruose labiau įsigalėjo viduramžiais, ypač sustiprėjo 19 amžiuje. Juozapo vardas yra vienas iš populiariausių tarp krikščionių.

1870 m. Pijus IX  Juozapą paskelbė visos Bažnyčios globėju;  1955 m.  Pijus XII įsteigė Šv. Juozapo darbininko šventę – gegužės 1 d. Nuo 1962 m. jo vardas įtrauktas į Mišių kanoną.

Šventoji šima visada įkvėpdavo daugybę menininkų, didžiausi visų laikų kūrėjai mėgino pavaizduoti jį įvairiuose epizoduose: nuo gimimo scenos, Trijų karalių apsilankymo iki darbo dirbtuvėse ir t.t.

Ši ikonografinė tema ypač įkvėpė Renesanso meninkus, dažniausiai vaizdavusius Mariją, Juozapą ir Vaikelį arba šv. Oną, Mariją ir Kūdikį.

Vienas žinomiausių atvaizdų yra Masaccio paveikslas su šv. Ona ir Michelangelo su šv. Juozapu. Negalima nepaminėti ir architekto Antonio Gaudi suprojektuotos „Sagrada Familia“ bažnyčios Barselonoje.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“ ir kt.