Kokie šie metai buvo Europos kino mėgėjams? Bernardinai.lt skaitytojams siūlome gana subjektyvią įsimintiniausių 2011-aisiais metais sukurtų filmų sąrašą, galbūt padėsiantį „nepražiopsoti“ įdomesnės juostos. Šįkart nuošalyje palikę Balkanų kiną, žiūrime, ką rodė Skandinavijos bei Vakarų Europos kino ekranai.

„Melancholija“ (Melancholia, rež. Lars von Trier)

Filmas, kurio, regis, pristatyti jau nereikia. Tai – pasaulio pabaigos saga su fantastikos elementais. Tiesa, nors filmas dažnai priskiriamas mokslinės fantastikos žanrui, fikcijos čia tėra tiek, kiek fantastinis į Žemę skriejančios planetos, pavadintos „Melancholijos“ vardu, faktas.

Ir nors šios kino juostos komunikacijos agentūra pristato „Melancholiją“ kaip subtilų ir gražų filmą apie pasaulio pabaigą, tiek pats režisierius, tiek greičiausiai kiekvienas žiūrovas po filmo pasakytų, kad ši kino juosta pasakoja anaiptol ne apie apokalipsę.

L. von Trieras filme per dviejų seserų – Kler (vaid. Charlotte Gainsbourg) ir Džastinos (vaid. Kirsten Dunst, už pastarąjį vaidmenį įvertinta auksine Kanų palmės šakele) – personažus analizuoja melancholikų (depresija serganti Džastin) ir „normalių“ žmonių (Kler ir jos šeima) elgesį kritinėje situacijoje – artėjant „Melancholijos“ planetai, kuri skrieja Žemės link ir į pražūtį ketina nusinešti visą planetą.

Kino juostos centre – dviejų seserų istorija. Depresija serganti jaunėlė Džastin filmo pradžioje iškilmingomis vestuvėmis romantiškoje pilyje bando „kabintis“ į gyvenimą ir būti kaip visi – ištekėti, įsimylėti, kurti šeimą ir gyventi normalų gyvenimą. Padėti jai bando vyresnioji sesuo Kler.

Tačiau paaiškėjus apie neišvengiamą Žemės susidūrimą su „Melancholija“, ištrūkusia iš savo įprastos orbitos ir skriejančios tiesiai į mūsų planetą , regis, viskas apsiverčia – Kler pasiduoda panikai, tuo tarpu melancholikė Džastin nurimsta ir perima kontrolę.

Galbūt daugelis naujausiam Triero darbui prikiš holivudines klišes ar nuspėjamą siužetą, būdingą kiekvienam tipiniam tragedijos žanro filmui. Kaip sako pats režisierius, tiek besikartojantis muzikinis leitmotyvas (romatiškoji Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ preliudo ištrauka), tiek pati filmo struktūra iš dalies atitinka populiariųjų masinės kultūros kino juostų modelį. „Gali būti, kad sukūriau populiarų, klišinį filmą, bet tai nebuvo mano tikslas. Kaip ir, tarkime, „Titanike“, nuo pat filmo pradžios žinai, kas nutiks, tačiau tau įdomu ne kas nutiks, o kaip“, – sako režisierius. Be to, jei pažvelgtume į filmą atidžiau, pamatytume, kad Larsas von Trieras daugelį tradicinių tragedijos žanro filmų taisyklių sulaužo.

Nepaisant visko, regis, kad režisierius dar nuo „Šokėjos tamsoje“ laikų atradęs savo stiprybę – išlaikyti žiūrovą nepatogios, įtemptos būsenos iki pat paskutinio kadro – tai pakartoja ir naujausioje kino juostoje. Kaip sužinome apie nuosprendį pakarti Selmą, taip laukiame atskriejančios „Melancholijos“.

Pina (Pina, rež. Wim Wenders)

„Trapi ir stipri. Įsiklausanti ir įsižiūrinti. Peržengianti savo ribas. Ji buvo panaši į namą, kurio palėpėje gausu lobių. Ji viską matė. Net užsimerkusi! Šokome ir nuolat juokėmės. Visados buvome kartu. Pinos rankose viskas virsdavo auksu. Vienu metu būdavome ir vaikai, ir seniai. Ji išgyvendavo kiekvieną šokio minutę. Skatino mus ginti savo šokį. Kiekvieną gestą, žingsnį, judesį. Jos kūriniai kalbėjo apie meilę ir skausmą, grožį ir liūdesį, vienatvę. Pina leisdavo liūdėti, širsti, verkti, juoktis, rėkti. Ji slypėjo kiekviename iš mūsų. O mes buvome jos dalis.“

Taip apie legendinę vokiečių choreografę Piną Bausch kalba jos šokėjai. Šis filmas – režisieriaus ir scenaristo Wimo Wenderso odė Pinai, kuri šį pasaulį paliko dar bekuriant jai skirtą filmą – 2009-ųjų vasarą.

Režisieriaus įtaka jaučiama labai stipriai – jis nesiekia dokumentuoti ir chronologiškai atpasakoti choreografės gyvenimo (galima paminėti, kad tai jau padaryta 1982 m. Klauso Wildenhahno dokumentiniame filme „Ką Pina Bausch ir jos šokėjai veikia Vupertalyje?“), net neanalizuoja kūrybos ar nesiekia vertinti – pirmiausia Wimas Wendersas rodo Pinos šokio pasaulio emocijas.

Įdomiausia galbūt tai, kad Pinos paveikslas filme kuriamas per kitus žmones – šokėjus, kurių net kelios kartos spėjo užaugti ir subręsti būtent Pinos teatre.

Vokietijos mieste Vupertalyje filmuota juosta sukasi apie visas Pinos mėgstamiausias vietas. Šokis filme keliauja ne tik per miesto teatro scenas, bet „išeina“ į Vupertalio industrines erdves, gamtos kampelius užmiestyje.

Šokis čia yra visa ko esmė, pakylanti aukščiau virš asmenybių ar jų idėjų. Kalbėti apie tokį kiną (daugelis galbūt kinu šio filmo net nepavadintų) sunku, vienintelis jausmas, lydintis nuo pirmųjų 3D formatu suskurtos juostos kadrų – noras, kad tai niekad nesibaigtų.

Faustas (Faust, rež. Aleksandras Sokurovas)

Aleksandras Sokurovas – žinomas rusų režisierius, labiausiai išgarsėjęs su 1997-ųjų juosta „Motina ir sūnus“, 2002-aisiais sukurtu pusiau dokumentiniu pirmuoju kino istorijoje pilno metražo vieno kadro filmu „Rusų arka“, filmuotu Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje, bei 2005-aisiais sukurta juosta „Saulė“, pasakojančia apie niūrų pokarį Japonijoje, kada dievinamam imperatoriui Hirohito (Saulei) teko prarasti garbę ir orumą prieš į valdžią atėjusius amerikiečius. A. Sokurovas yra pelnęs svarbiausių Europos kino festivalių apdovanojimų, laikomas vienu iš reikšmingiausių šiuolaikinių Rusijos kino kūrėjų ir puikiai pažįstamas kino mėgėjams Europoje.

Naujausias A. Sokurovo darbas „Faustas“, sukurtas vokiečių kalba, šiek tiek netikėtai susižėrė aukščiausius Venecijos kino festivalio apdovanojimus – festivalio, įprastai laikomo komerciškesniu nei, tarkime, Kanų.

„Faustas“ yra paskutinė kino teatrologijos apie galią dalis. Pagrindiniai herojai pirmuose trijuose filmuose yra tikros istorinės asmenybės: Adolfas Hitleris („Molochas“, 1999), Vladimiras Leninas („Jautis“, 2000) ir jau minėtas Japonijos imperatorius Hirohito („Saulė“, 2005). Simbolinė Fausto figūra užbaigia seriją šių didžių lošėjų, kurie neteko daugiausia, ko gyvenime galėjo netekti.

Kaip sako pats A. Sokurovas, nors iš pažiūros Faustas šioje portretų galerijoje nedera, nes paprastai jis laikomas kone muziejiniu literatūros personažu, kuriam būdingas paprastas siužetas. Kas jį sieja su tomis realiomis asmenybėmis, pasiekusiomis valdžios viršūnę? „Meilė žodžiams, kuriais lengva įtikėti, ir patologinis nelaimingumo jausmas. Blogis gali daugintis, Goethe suformulavo jo esmę: „Nelaimingi žmonės yra pavojingi“, – sako režisierius.

Išsamiau apie filmą galite paskaityti čia, o norintiems trumpo apibendrinimo galima pasakyti tik tiek, kad tai – tikras nekomercinis meno kūrinys, kurį Venecijos kino festivalio žiūri iškart po filmo žiūrėti antrą kartą norėjo ne veltui.

Vulkanas (Vulcano, rež. Rúnar Rúnarsson)

Dėl asmeninių simpatijų skandinaviškam kinui išskirsiu keletą šiauriečių šiemet sukurtų geriausių kino juostų. Pirmiausia – itin „nepatogias“ senatvės, kartų konflikto, ligonio šeimoje temas iškėlusį islandų filmą „Vulkanas“, kuris Kanuose buvo nominuotas „Auksinės kameros“ apdovanojimui, o Tarptautinio Transilvanijos kino festivalio konkursinėje programoje buvo įvertintas už geriausią režisūrą.

Filmo centre – senas „bambeklis“ Hanesas, kuris įprasmina savo gyvenimą tik atsidūręs ties savižudybės riba ir išgyvenęs žmonos infarktą, po kurio pasiryžta keistis.

„Vulkanas“ – iš pirmo žvilgsnio be galo intymi, tyli ir brandi kino juosta, tačiau savo viduje tarsi karštos lavos pripildyta kasdienių kunkuliuojančių emocijų. Čia – ir pyktis, neapykanta kone visą gyvenimą besiskundžiančiam ir burbančiam tėvui, baimė atvirai išsakyti jausmus, vaikų ir tėvų nesusikalbėjimas, meilės gyvenimo moteriai, virtusiai bedvasiu paralyžiuotu kūnu, problema, galų gale – nesusitaikymas su gyvenimo saulėlydžiu ir pasirinkimas palikti šį pasaulį anksčiau nei lemta.

„Daugelis, o gal visi pažįstame seno kirpimo žmogų, kuris nemoka rodyti meilės. „Vulkanas“ nėra tik senstančio 67 metų vyro, nemokančio reikšti jausmų, istorija. „Vulkanas“ – tai pasakojimas apie šeimą ir apie tai, kaip jos trys kartos taikosi su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Visi filmo veikėjai turi trūkumų, nė vienas nėra tobulas. Jie – žmonės, kurie myli, kenčia, gyvena susitaikę. Jie aklai bando parodyti savo jausmus. Savo meilę. Tačiau kai širdį kausto tylos ir pykčio šarvai, tas kelias gali būti labai sudėtingas“, – pasakoja pats „Vulkano“ režisierius Rúnaras Rúnarssonas.

Įspūdingo Islandijos kraštovaizdžio vaizdų fone intymi kamera tik dar labiau išryškina nuogus žmonių jausmus ir keblius mūsų visų tarpusavio santykius. „Vulkanas“ – filmas, kurio dalelę kunkuliuojančios lavos dar ilgai nešiositės viduje po kino seanso.

„Nesveikai laiminga“ (Happy Happy, rež. Anne Sewitsky)

„Nesveikai laiminga“ – filmas, laikomas gana rimta Norvegijos pretenzija į šiųmečius „Oskarus“, mat pastaraisiais, priešingai nei kaimynai švedai, norvegai pasigirti kol kas negali.

Laimėjęs pagrindinį žiuri prizą Tarptautiniame „Sundance“ kino festivalyje, filmas sėkmingai debiutavo Amerikoje. Tačiau mažiau apie apdovanojimus, daugiau – apie patį filmą.

Siužetas sukasi apie perdėtu optimizmu trykštančią Kają ir jos gyvenimą, kuris, kaip ir visas filmas, iš tiesų labiau tragiškas nei komiškas. Iliuzijomis gyvenanti Kaja skausmingai susiduria su realybe ir protarpiais tarsi „ne į temą“ ekrane išnyrančius saldžiabalsius dainininkus, suokiančius apie nerūpestingą meilę („Love, love, oh careless love“), keičia byrančios šeimos kasdienybė. Kaip sako pati Kaja, „šeima jai didžiausia vertybė“, o pasitvirtinus įtarimams dėl sutuoktinio homoseksualumo, toliau šypsosi ir puola į vienintelio kaimyno Norvegijos vienkiemyje glėbį.

Bandymai bet kokia kaina pasiekti išsvajotąją laimę komiškai keičia vienas kitą, tačiau dažną juoko priepuolį lydi liūdna nuojauta ir dilgteli kiekvieno iš mūsų tas, regis, paprastutis kasdienis noras – paprasto, laimingo gyvenimo.

„Norėjau papasakoti istoriją apie žmogų, kuris trūks plyš – bus laimingas. Aplinkinis pasaulis beviltiškas ir tragiškas, o Kaja šypsosi. Ji gyvena kitų norais, nori būti tokia kaip kiti, savęs ji nepažįsta. Gyvena įsikibusi laimės jausmo, džiaugsmas – jos išgyvenimo strategija“, – apie savo pirmąjį pilno metro filmą pasakoja režisierė Anne Sewitsky.

Vos per 20 dienų ir tik dviejose vietose nufilmuota mažo biudžeto juosta sako, kad geram kinui nebūtinai reikia krūvos pinigų. Visai kaip ir laimingam gyvenimui.

„Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (Oslo, August 31st, rež. Joachimas Trieras)

Prisimenantys „Reprizą“ – pirmąjį Danijoje gimusio ir studijavusio norvegų režisieriaus Joachimo Triero pilno metro filmą – greičiausiai pamena ir pagrindinį kino juostos veikėją, jauną rašytoją Filipą.

Naujausio J. Triero filmo „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ centre – Filipą primenantis taip pat rašantis Andersas, bandantis gydytis iš priklausomybės narkotikams pinklių.

Kaip apie filmą sako pats režisierius, pasakojama istorija labai paprasta, bet drauge ir  sudėtinga. Ji pasakoja apie protingą, rodos, visų mėgstamą vyrą, kuriam nieko lyg ir nestinga, tačiau kankinanti priklausomybė priverčia jį susimąstyti apie tam tikrus egzistencinius klausimus. „Ji puikiai tiko kontekste, kurį taip gerai pažįstame. Mes pažvelgėme į tikrovę, kuri mums labai artima. Pagalvojome, kad „Oslas“ turėtų dokumentuoti dieną mieste, kuris po dešimties metų gali atrodyti visiškai kitaip. Todėl filmas ir prasideda bendrų ir asmeninių prisiminimų seka,“ – pasakoja režisierius Joachimas Trieras.

„Oslas. Rugojūčio 31-oji“ leidžia naujai ir nebanaliai pažvelgti į kine pakankamai afišuojamas temas – priklausomybes, narkotikus, miesto jaunimo susvetimėjimą. Tradiciškai kaip atsvara filmuose rodomos išeitys – šeima ar draugystė – šioje kino juostoje „neveikia“, ir taip Anderso situacijos beviltiškumas išstumiamas į pirmą planą.

Filmas sukurtas pagal Pierre‘o Drieu la Rochelle‘o knygą „Žaltvykslė“. Ir nors geriausiu metų filmu „Oslo“ nepavadinčiau, skandinaviškas paprastumas ir J. Trierui būdingas subtilus dėmesys detalėms vis dėlto neleidžia šios kino juostos nepaminėti.

„Kvėpavimas“ (Breathing, rež. Karl Markovics)

2007 m. sukurtoje dramoje „Klastotojai“ pagrindinį vaidmenį atlikęs austrų aktorius Karl Markovics šiemet debiutavo kaip režisierius. Jo debiutas ir Austrijos teikiamas nominantas auksu dengtam „Oskarui“ – emocinga drama „Kvėpavimas“.

„Kvėpavimas“ – tai jauno nusikaltėlio bandymas grįžti į gyvenimą, integruotis į visuomenę ir susitaikyti su savimi.

Vaikų namuose užaugęs ir vėliau į kalėjimą patekęs 19-metis Romanas Kogleris išeina į laisvę ir įsidarbina morge. Atsitiktinis įvykis darbe – vienas moters kūnas – Romanui tampa paskata domėtis savo praeitimi ir pradėti ieškoti šaknų, pirmiausia – motinos. Tačiau kiekvienas bandymas „kabintis“ į gyvenimą tampa rimta pamoka, kurios Romanas mokosi kaip kvėpavimo, kaip filme besikartojančio plaukimo leitmotyvo.

„Kvėpavimas“ užburia neįtikėtina autentiška ir realistiškumu – nuo Vienos miesto, kalėjimo ar morgo vaizdų iki žmonių emocijų. Tačiau realistiškumas čia nesiekia šokiruoti ar padaryti įspūdžio, galima sakyti, kad nerėkiantis, bet itin įtaigus vizualumas čia – režisieriaus kalbėjimo būdas.

„Aš stengiausi nuolatos pabrėžti atsitiktinumo svarbą, norėjau, kad ilgi tylos epizodai neatrodytų per daug prasmingi – juk ir prieš juos ne itin daug šnekama, tačiau kai pagaliau kažkas pasakoma, tai įgyja prasmę,“ – pasakoja filmo režisierius Karlas Markovicsas.

„Kvėpavimą“ turbūt pavadinčiau geriausiu šių metų debiutu. „Europa Cinemas“ kino teatrų tinklo premiją gavusiam filmui ovacijos truko per 10 minučių – regis, žiūrovai suprato, kaip svarbu mokytis teisingai kvėpuoti.

„Berniukas su dviračiu“ (The Kid with a Bike, rež. Jean-Pierre Dardenne ir Luc Dardenne)

Belgų kino klasikai broliai Jeanas-Pierre‘as ir Lucas Dardenne‘ai kino mėgėjams pažįstami iš filmų „Rozeta“ (1999 m.) ir „Vaikas“ (2005 m.), kurie buvo įvertinti aukščiausiais Kanų kino festivalio apdovanojimais.

Naujausias brolių Dardenne‘ų filmas „Berniukas su dviračiu“ (pranc. Le Gamin au vélo) šiais metais vykusiame Kanų kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju prizu ir Europos kino apdovanojimu.

„Berniukas su dviračiu“ – paprasta istorija apie vienuolikmetį berniuką Sirilį, paliktą be tėvo ir mamos. Kaip pasakoja patys režisieriai, filmą sukurti įkvėpė tikra istorija, nugirsta kelionės po Japoniją metu. Istorija apie tėvų paliktą berniuką, negalėjusį susitaikyti su savo likimu ir vis naiviai laukusį sugrįžtančių tėvų.

Ir nors filmas įkvėptas vienos konkretaus atvejo, visi žinome, kad tokių istorijų daug. Prancūziška stilistika išlaiko kino juostos subtilumą ir neleidžia nukrypti į sentimentus, o judri ir nervinga kamera „įtraukia“ ir neleidžia likti pasakojimo nuošalyje.

Naivus vaikas kovoja už savo vietą po saule – tokia paprasta, bet gili ir nebanali istorija irgi pelnytai įrašoma į įsisimintiniausių 2011-ųjų kino juostų sąrašą.

Gero žiūrėjimo.