Dažnai galvoju, kad priklausomybė yra apsėdimo liga. Aš kitaip negaliu atsakyti sau. Protu suvoki ir visa esybe nenori savęs naikinti, bet tu prieš savo valią tai darai ir nieko negali padaryti. Septinti metai blaivėju, galvoju, kad man viskas pasimirš ir neskaudės, bet kai prisimenu savo praeitį, tai man tas skausmas didėja jis nemažėja. Man taip skauda, taip skauda ką aš dariau sau ir kitiems. Gal ne tiek dėl savęs kiek dėl artimų. Labai dideli praradimai.

Vaikystėje teko patirti smurtą. Manau viskas ateina su šeima. Mūsų šeima šventes, laisvalaikius praleisdavo su baliais, po to barniai ir aš vaikas niekaip nesuprasdavau kam jie tai daro, aš nesuprasdavau. Tiek ruošiasi, tiek pastangų, tiek pinigų išleidžia šventėms, o po to vaidai, pykčiai ir neapykanta, ir skausmas. Aš vaikas niekaip negalėjau to suprasti. Tu gyveni šeimoje, šeimą gauni kaip Dievo dovaną ir man ji yra brangi, bet tėtis turėjo priklausomybę nors be galo geras žmogus buvo, daug ką gavau iš jo ir esu jam be galo dėkinga. Bet jis taip ir mirė nuo šitos ligos – priklausomybės.

Paauglystėje, galbūt, pradžioje labai padeda alkoholis ir tada gyvenime atsiranda alkoholis. Kažkaip nekreipi dėmesio, yra neigimas, nenori to pripažinti.

Aš labai anksti ištekėjau 16 metų, o narkotikus pradėjau vartoti 28 metų. Pas mane, tarsi, viskas vyko tvarkoje ir mokslus baigiau ir specialybę įsigijau, ir darbą gerą turėjau, bet aš neatsiribojau nuo vyro. Nors mes vienas kitą ir mylėjome, bet mums kartu būti ir nepavyko, nesugebėjome vienas kito priimti ir mano nuostata buvo, kad man jį reikia keisti, kas žinoma buvo klaidinga. Aš jam nesugebėjau neištikimybės atleisti, atleidimo nebuvo, aš pykau ant Dievo ir ant savęs, tai mane griovė iš vidaus ir nuodijo mane viduje ir išorėje. Galbūt man reikėjo išsiskirti ir elgtis kitaip, bet aš nesugebėjau to padaryti. Manau, kad iš baimės. Iš baimės likti vienai, manu yra baisu likti vienai. Galvojau, kad ir koks tavo gyvenimas būtų, bet nesi viena, yra ir tavo vyras šalia. Gyvenimas griuvo, mėginau kartą skirtis, bet vyras nedavė sutikimo, jis smurtavo, tiesiog papuoliau į užburtą ratą ir nepavyko iš to pabėgti. Gyvenant tris metus su vartojančiu žmogumi, mano pačios sveikata pašlijo, manu kad susirgau depresija. Tada nebuvo pagalbos, nebuvo psichologų, nebuvo socialinių darbuotojų. Tą skausmą nešei vienas, nebuvo su kuo dalintis. Tikėjimo tada, gyvo ir gi nebuvo. Nebuvo kur eiti ir tada, žinoma, pradėjau pati save žaloti. Patirtas smurtas, aš nenorėjau gyventi, bet ir bijojau nusižudyti, man narkotikai buvo tas įrankis, kuriuo aš norėjau save nužudyti.

Man atrodė, kad kiti yra priklausomi, o man yra viskas gerai ir aš susitvarkysiu pati. Maniau, kad aš esu stipresnė už kvaišalus. Tai gal buvo kaip maištas, kaip protestas įrodyti kitiems, kad aš esu stipresnė už kitus. Bet iš tiesų tai griuvo gyvenimas, nukentėjo sveikata, darbas, griuvo santykis su vaiku. Šio santykio pabaiga labai liūdna, mano vaikas nusižudė dešimties metų. Nežinau ar tai galima vadinti gyvenimu, kai tu prarandi save, kai prarandama viskas kas dora. Kai kuri skausmą patiems artimiausiems žmonėms: mamai, sūnui... Norėjosi pradėti gyventi. Gyvenimas sugriuvo, nieko neturi, prarandi santykius, darbą, prarandi viską kas gali būti, tu nori pradėti gyventi ir negali pats.

Dar buvo vaikas gyvas ir pati dar nebuvau tiek sužalota, ieškojau pagalbos ir priklausomybės ligų centre pasiūlė, tarsi, sprendimo būdą – metadoną. Paaiškino, kad tai labai gerai, kad jį vartoja teisininkai, lakūnai ir, kad jis yra labai geras vaistas. Tuo metu gydytojai matė tokią pagalbą. Bet aš nesutinku, kad žmogus jį turėtų vartoti ilgą laiką. Mane jis labai sužalojo. Jeigu žmogui nėra suteikiama tiksli informacija apie preparatą, kuri jam yra duodama. Prieš man pradedant vartoti metadoną nepasakė, kad tu neteksi dantų, kad tu apskritai nenorėsi nieko daryti, būsi viskam apatiška, kad būsi daržove ir tau niekas neberūpės nei valgyti, nei gerti, niekas. Ateini, prie langelio duoda metadoną, išgeri ir tau niekas daugiau neberūpi, gal ir norėtum kuom nors pasirūpinti, bet tu nebegali. Toliau kvaišalų vartojimas vis tiek vyko, jis neapsiribojo metadonu. Gal nesistemingai, gal ne kiekvieną dieną, bet toliau vyko.

Tada mano vyras išvyko į Pakutuvėnus ir jam būnant ten, nusižudė mano sūnus. Po šio įvykio mano vyras atkrito Pakutuvėnuose, grįžo atgal, tada aš vėl bandžiau gultis į detoksikaciją, bet niekas nepavyko.

Dar po poros metų praėjus nuo mano sūnaus mirties... Labai keistas mano tas sveikimas buvo. Aš vėl gulėjau detoksikacijoje ir pro mano langą matėsi bažnyčia ir mano namas, kuriame „taškas“ ir labai gerai suvokiau, kad turiu teisę rinktis: arba gyventi blaiviai arba mirti.  Ir tada, tikriausiai, pirmą kartą gyvenime aš kreipiausi į Jėzų. Sakiau: „Jėzau, arba išgelbėk mane arba leisk man numirti... Jei Tu mane išgelbėsi aš Tau tarnausiu“. Tada aš sakiau, kad geriau mirsiu, bet daugiau metadono negersiu. Jo pasekmės man buvo sunkios, bet ir ne tik man vienai. Tada aš tris mėnesius gulėjau ligoninėje sunkiai bendravau su specialistais. Tai kas vyko su manimi man sunku apibūdinti. Aš bijojau gyventi, nes viskas buvo taip viduje ir išorėjau sugriauta. Man norėjosi mirti. Aš manu, kad man buvo depresija, su niekuo nebendravau, tiesiog gulėjau. Po trijų mėnesių aš išvažiavau į Pakūtą. Nežinau, aš gal tikėjau Dievu.

Ten nuvykus buvo baisu. Visi kalbėjo apie Jėzų, apie gyvą Dievą, o aš Jo nepažinojau. Man taip keista buvo, labai keista ir galvojau, įdomu ar tai sekta ar ne? Mane tai pradžioje gąsdino. Aš labai jaučiausi purvina, aš pusę matų šiukšles rinkau Pakūtoje, aš galvojau, kad esu neverta gyventi.

Brolis Gediminas sakė, kad Jėzus jus pamilo, tai čia viskas aišku, bet ar jūs mylite Jėzų? Po tos maldos aš nemiegojau visą naktį ir aš galvojau, ar aš myliu Dievą? Galvoju: ne, juk aš jį žaloju, Jis manyje gyvena. Labai sunkiai išgyvenau tą naktį, man taip baisu buvo ir tokia vidinė kova. Suvokiau, kad aš kovoti nebegaliu, kad tai yra Dievo kova mano gyvenime ir Jo pergalė, visa tai kas vyksta, tas manęs laisvinimas iš priklausomybės.

Ryte galvojau aš tiek daug kalbėsiu, aš tiek daug prašysiu Jėzaus per rytinę maldą, bet aš atėjau į bažnyčią ir mane kažkas užspaudė ir negalėjau nė žodžio ištarti. Žiūriu į kryžių ir galvoju, Jėzau, kaip aš noriu Tau pasakyti ir negaliu. Br. Gediminas pradėjo maldavimus ir pradėjo dėl manęs prašyti tai ko aš norėjau sau prašyti. Aš galvojau, Viešpatie, ar taip gali būti, Jėzau? Tada išsigandau ir galvojau o čia tai Jėzus veikia. Vėl baisu pasidarė. Iš tiesų baisu, nes kai asmeniškai pažįsti velnią, po to susitinki Jėzų pasidaro baisu, gėda.

Labai sunku yra atleisti sau. Nežinau ką kitas bepadarytų, kokį smurtą benaudotų vis tiek kažkaip atleidi, bet sau ką padarei, kai suvoki, kad tu savo gyvenimą griovei, savo rankomis, o ne kažkas, ne Dievas, ne kiti, ne pasaulis, o tu. Ir sūnaus praradimas... Tikriausiai, kiekvieną dieną su tuo susitaikau, su dalele to kas vyko. Kai susitaikau su kažkuria dalele, ji atgyja manyje naujai, nauja spalva. Ta kaltė ir savigrauža mane labai slėgė ir manau, kad Pakūtoje gijau per žmones, rekolekcijose dalyvavau, atgailavau, gailėjausi dėl to ką aš dariau. Kai bendruomenėje virdavau žirnių košę, žiūrėdavau į tuos žirnius ir galvodavau, kad tai mano artimų žmonių ašaros, mano mamos, sūnaus, brolio ir kitų žmonių, kuriuos aš skaudinau ir padariau skausmo. Man asmeniškai ten tai atgailos vieta, kur aš gailėjausi dėl to ką aš gyvenime dariau ne taip. Ten aš gijau, gijau per žmones, per santykį su žmonėmis. Tai buvo ta vieta, kurioje aš galėjau Jėzui tarnauti ir man norėjosi.

Kai nutraukiau metadoną nenorėjau gyventi ir galvojau, kad aš nesugebėsiu gyventi, tai sakyčiau, kad Jėzus Pakūtoje mane įgalino gyventi, nes aš buvau neįgali. Manau, kad tikėjimas Dievo malonė, sunkiausia Juo patikėti, nes prisidirbus, kaip aš sakau: „aš tiek prisidirbus, kad Dievas tik spėja pampersus keisti“. Pati nebuvau įgali. Dabar jau mokausi pati pasikeisti.

Sveikime žmogus turi dėti pats pastangas, nes susirgimo priežastys yra vidinės ir išorinės, viena kitą papildančios. Žmogus turi labai gerai suvokti, kad jis kartu yra sąveikoje su Dievu. Svarbu ką aš darau, ar aš išlieku abejinga Jam, ar aš einu ir darau kartu su Juo. Svarbu veikti. Aš stengiuosi viską daryti, kad išlikčiau blaiva. Savaime nieko nėra.

Yra sveikimo etapai detoksikacija, reabilitacija, integracija. Manau, jei žmogus nepraeina integracijos, tai labai abejoju ar įmanoma pačiam savarankiškai integruotis ir šiai dienai aš vis tiek sveikstu, aš sveikstu kitų žmonių pagalba.

Labai sunku priimti pagalbą iš Dievo, iš žmonių. Ypač tai tinka priklausomiems žmonėms, jie pabūna pusę metų blaivūs, jie tokioje euforijoje ir mano, kad patys gali gyventi blaiviai ir susitvarkyti. Labai sunku priimti savo ribotumą, jei žmogus nepriima savo ribotumo. Aš pati suprantu, kad aš esu ribota, man labai reikia Dievo, man labai reikia žmonių, man labai norisi mylėti, man norisi, kad ir mane mylėtų. Man taip ir šiandien sunku yra save priimti ir mylėti. Sunkiausia pradžioje blaivėjimo yra išmokti sąžiningai gyventi, nes tiek sau prisimeluoji... Manau žmogus daugiausiai nukenčia nuo savo melo, ne kiek nuo kito. Taip sunku pasakyti tiesą, taip sunku padėkoti pradžioje. Jei žmogus, kuris blaivėja nėra dėkingas, jeigu nėra dėkingumo Dievo meilei, tai atkrisi.

Atkritimas ir yra, kaip ta Išrinktosios Tautos reakcija Senajame Testamente, jiems Dievas padovanojo laisvę, per Raudonąją jūrą pervedė ir vis tiek žmogus ilgisi senos patirties, o juk vergijoje, o buvo veršiukas, o buvo visko ir pamirštam, kad ten vis dėlto vergija buvo. Kartais ir aš pamirštu ką Dievas man padarė. Man baisu net pagalvoti kur aš buvau ir kur aš esu šiandien. Aš gyvenu šia diena, nežinau kas gali būti, bet aš tikiu Dievu. Tai yra ta vieta kai Jis man reikalingas. Aš nesu stipri, aš tikiuosi, kad Jis man bus maloningas, gailestingas ir neleis, kad su manimi vėl taip atsitiktų.

Šis tekstas yra dalis 2012 metų pavasarį pasirodysiančios knygos “Sutemos tirščiausios prieš aušrą”.