Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę (Sk 6, 2)

Šį sekmadienį, Dievo Gimdytojos šventės dieną, Šventasis Raštas mums dar kartą primena, kad Dievas yra visokios mūsų gerovės šaltinis. Jėzaus gimimas mums patvirtina, kad Dievas jau atgręžė savo veidą į mus. Jam rūpi visi mūsų rūpesčiai, siekiai, tikslai, projektai. Savo atėjimu į mūsų pasaulį jis gausiai išlieja savo palaimą, suteikdamas visa tai, ko trokšta mūsų širdys. Jis nori parodyti savo gerumą ir galią tiems, kurie jo ieško, jo laukia, jį šlovina. Leiskime jam daryti stebuklus ir kartokime: „Esu Aukščiausiojo vaikas. Jis mane laimina, stiprina, drąsina. Nesustosiu, kovosiu, nugalėsiu ir gyvensiu tą gyvenimą, kuriam esu pašauktas. Viską galiu Kristuje. Esu stiprus, esu tvirtas, galiu save valdyti.“ Kiekvieną rytą turime gėrėtis savimi, nes Dievas gėrisi mumis. Jis nori, kad turėtume dar daugiau džiaugsmo ir ramybės. Tam turime augti, tobulėti, valdyti savo mintis, tikėtis gerų dalykų ateityje.

Daugelis esame jau daug nuveikę, pasiekę, sukūrę. Esame patenkinti savo gyvenimo laimėjimais. Sakome: „Pinigų pakanka, sveikata irgi nebloga, darbas pakenčiamas, šeimoje tvarka.“ Bet Dievas nori, kad nesustotume, kad nuolat augtume, tobulėtume. Kartais pasakau gerą pamokslą. Tačiau visada noriu tapti geresnis. Turiu dar daug galimybių ugdyti charakterį, kurti naujas komandas, vykdyti naujus projektus. Kartais sakome, kad esame palaiminti ir patenkinti savo gerove. Tačiau visuomet jaučiame, jog galime dar labiau save išreikšti, svajoti, kurti ir patarnauti kitiems. Visada galime siekti didesnių tikslų. Visi turime dar daug neišnaudotų talentų, kūrybingumo, jėgų, kurias galime dalinti kitiems. Turime palikti patogią aplinką, žengti ten, kur reikės daugiau tikėjimo, daugiau Dievo pagalbos.

Vienas jaunas vyras turėjo svajonę tapti kunigu. Buvo talentingas, pamaldus, kūrybingas. Tačiau gimnazijoje jis pradėjo stipriai mikčioti. Jis labai buvo susivaržęs. Jis net negalėdavo pažvelgti kitiems į akis. Bendraklasiai iš jo šaipėsi. Jis dar mažiau kalbėdavo. Užsidarė savyje. Jis lankė kalbos lavinimo programą. Mokinius tikrindavo su laikrodžiu. Kai kuriuos žodžius jis ištardavo per 1,5 min. Specialistai taikė visokius gydymo būdus ir šiuolaikinius metodus. Bet niekas nepadėjo. Jis nusprendė melstis: „Dieve, jie negali man padėti. Tu gali man padėti. Tu sukūrei mano liežuvį ir mano mintis.“ Jis ne tik meldėsi, bet ir atkakliai darbavosi. Kasdien pasislėpęs nuo visų jis skaitydavo Šventąjį Raštą balsu. Kartais jis užtrukdavo 5 minutes vienai eilutei ištarti. Jis nepasidavė, nenusiminė. Jis nuolat kartojo: „Viską galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ /Fil 4, 13/. Kasdien jis kovojo su mintimi: „Tau nepavyks, niekada gražiai nekalbėsi. Tu nenugalėsi. Tai tavo likimas.“ Tačiau jis kovojo daugelį metų. Klausiausi jo prieš kelerius metus. Jis puikiai kalba, yra vienos bažnyčios kunigas, kiekvieną sekmadienį pamokslauja didžiulėje bažnyčioje. Jis liudija savo gyvenimu apie Dievo nuostabius darbus pasaulyje.

Taip nutinka, kai nes nesusitaikome su kliūtimis, nesėkmėmis, pralaimėjimais. Stebuklai vyksta tuomet, kai nesustojame, kai siekiame ko nors daugiau. Dievas paima visa tai, kas bloga gyvenime ir paverčia vertingu dalyku. Jis nori, kad kiltume aukštyn. Viduje jaučiame, jog galime pasveikti, kad galime nusikratyti priklausomybės, išsivaduoti iš skolos. Tačiau tuomet pradedame žiūrėti į tai, ko mes neturime. Matome gausių kliūčių. Pamažu mes gesiname tą svajonę: „Neturiu talento, išsilavinimo, pinigų, draugų, stiprios valios...“ Baikime žiūrėti į tai, ko neturime. Kai su tikėjimu darome visa tai, ką galime geriausiai, viskas tampa įmanoma.

Aš nebūčiau bažnyčios rektorius, lyderystės akademijos lektorius šiandien ir nekalbėčiau jums, jei būčiau mąstęs, kad esu netalentingas, nepatyręs, netinkamas, nevertingas. Dažnai prisimenu, kai mano senelis daug kartų klausdavo mane, ar aš būsiu kunigas. Visada jam atsakydavau neigiamai. Norėjau būti mūrininku ir dirbti sunkiai statybose tam, kad nereikėtų kalbėti didelei žmonių grupei.

Kai mano senelis iškeliavo pas Viešpatį, viduje pajutau, kad turiu žengti šį drąsų žingsnį. Nežinojau, nuo ko pradėti. Nesimokiau tikybos, katekizmo, nepažinojau kunigų, niekada nepatarnavau bažnyčioje. Tačiau Dievas sakė: „Aš žvelgiu ne į tai, ko tu neturi, bet į tai, ką tu turi.“ Tuomet supratau, kad būdamas silpnas esu stiprus. Žengiau šį drąsų žingsnį. Įstojau į Jėzuitų ordiną ir pradėjau pasirengimą kunigo šventimams.

Tuomet Dievas vedė mane į tas vietas, kuriose niekada neįsivaizdavau būti. Studijavau ir atlikau įvairias praktikas Austrijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV ir Australijoje. Per 11 metų įvairiose šalyse sutikau puikių ir įkvepiančių mokytojų, iš kurių sėmiausi žinių, idėjų ir patirties. Gavau daug daugiau, nei galėjau tikėtis ar įsivaizduoti. Tai leidžia man tikėtis dar didesnių dalykų ateityje. Juk Dievas yra mūsų gerovės šaltinis.

Daugelis eina per gyvenimą žvelgdami atgal, kaltindami tėvus, kovodami su kitais žmonėmis. Jie nieko nepasiekia gyvenime. Kiti susikoncentruoja į tai, kur jie dabar įstrigę. Kaip galime iš to išsilaisvinti?

Tik žvelgdami į tai, kur mes norime nueiti, tik svajodami dideles svajones, galime pasiekti didelių pergalių. Tik tuomet galime išsilaisvinti iš priklausomybių, ligų, konfliktų. Tik taip galime atsiverti Dievo galingam veikimui. Kiekvienas galime kilti gyvenime. Dievas tikrai nenori, kad gyventume vargingą ir sunkų gyvenimą. Jei nesustosime, ištvermingai sieksime savo svajonių, paliksime savo saugią erdvę ir žengsime drąsius žingsnius, jis tikrai atidarys tas duris, kurių niekas negalės uždaryti. Jis pripildys mūsų gyvenimą visokios gerovės. Gyvensime įvairių pergalių kupiną gyvenimą tam, kad dar daugiau žmonių pamatytų Dievo garbę ir šlovę.

Autorius yra Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius www.kazimiero.lt  ir Tarptautinės lyderystės akademijos lektorius www.tla.lt