Jesús Castellano Cervera OCD (1941–2006)

Baigiame publikuoti ispanų karmelito ir žymaus teologo Jesus Castellano Cervera (1941–2006) tekstą, kuriame autorius pateikia svarbių įžvalgų bei gairių apie šiuolaikišką šventumo sampratą, kuri, anot teologo, turėtų pasižymėti bendrystės, abipusiškumo, bendros kelionės bruožais. Švęsdami Švč. Trejybės –  bendrystės – šventę, galime geriau atpažinti Dievo atvaizdą mūsų gyvenime. 

Autorius buvo karmelitų vienuolijos narys, bene septynių Vatikano dikasterijų konsultantas, tarptautiniu mastu pripažintas teologas, docentas, daugelio knygų ir publikacijų autorius.

Jesús Castellano Cervera. Naujas šventumo veidas (I)

Šventumas, kylantis iš gyvenimo Evangelija

Kalbėdami apie šventumą šiandien atkreipiame dėmesį į buvimą mokiniu, Jėzaus sekimą, vidinį Jo atkartojimą, taigi ir perėmimą vidinio bei išorinio Jo gyvenimo dinamikos, gyvenant Evangelija. Evangelija nėra vien knyga, pasakojanti apie Jėzaus egzistavimą, tai yra apie tiesą, bet ir paties Jėzaus dalis, taigi – gyvenimas; todėl gali tapti asmeninės realizacijos kelionės pagrindu, tai yra keliu, įgalinančiu pratęsti Jo gyvenimą mūsų gyvenimuose, Dievo sūnų ir dukterų gyvenimą Sūnuje.

Šiandieniam šventumui reikia aiškios evangelinės plotmės, ataustos Žodžiu – išklausytu, medituotu, išgyventu. Šis tikslas kartu yra ir kelionė, vedanti per nuolatinį gyvenimo evangelizavimą.

Evangelinė metafora apie mokinį, kuris tampa Jėzaus „broliu, sese ir motina“, aiškiai kalba apie buvimą „vieno kraujo“ su Kristumi: tai yra žodžio/gyvenimo tekėjimas mūsų širdyje ir mūsų egzistencijoje. Šis žodis/kraujas negali būti niekas kitas kaip Dvasios veikimas ir buvimas, tikra dieviškoji limfa, sruvenanti tarp vynmedžio ir šakelių, – limfa, kuri nori mūsų širdyse ir mūsų gyvenimuose „pagimdyti“ Kristų. Panašiai tvirtino Origenas, kadaise kalbėdamas apie žodžio jėgą, kuri gimdo ir augina mumyse Kristų nuo kūdikio iki suaugusio žmogaus; tą patį pakartoja ir Ambraziejus, sakydamas, jog kiekvienas krikščionis yra Kristaus, kurį nešioja savo širdyje ir savo gyvenime, motina.

Toks požiūris ragina mus nuolat vidujai iš naujo evangelizuoti mūsų būtį.

Charizmatinis šventumas

Krikščioniškas šventumas, maitinamas tų pačių sakramentinių šaknų, prisistato būtinai kaip asmeninis ir suasmenintas atsakas, kuris nepameta iš akių ir savo bažnytinio pašaukimo. Pašaukimo į šventumą specifiniame bažnytiniame pašaukime, – pagal skirtingus Bažnyčioje gyvuojančius  pašaukimus, charizmas, tarnystes ir pareigas, sekant Dvasios – nuolatinių bažnytinių naujovių autorės – charizminiais impulsais. Būtent čia pasireiškia pirmasis ir pamatinis bažnytinio šventumo tipologinis turtingumas pašaukimų įvairovėje.

Ši tipologija – dažnai įsišaknijusi sakramentinėje plotmėje. Tiek sakramento, suprantamo tiesiogine prasme, pavyzdžiui, kaip santuoka ar kunigystė, tiek ir tame ypatingame šventime, kuris vyksta per sakramentalijas, tokias kaip: vienuolių įžadai, pasišventimas skaisčiam gyvenimui, abato ar abatės palaiminimas. Būna ir dar paprastesnių formų, kurios visos liturginiu lygmeniu nurodo, jog kiekvienas pašaukimas turi bažnytinį lygmenį bei viešą įsipareigojimą šventai pagal jį gyventi.

Bažnyčios malda palydi ir interpretuoja šiuos momentus, kad asmuo jaustų savo pašaukimo palaikymą. Per visą Bažnyčios istoriją Šventoji Dvasia sužadino charizmatinio dvasingumo formų, kurios tampa šventumo šaltiniu.

Taip pat ir mūsų dienomis, kai gausu charizmų, kurios gyvuoja, pavyzdžiui, turtinguose bažnytinių judėjimų dvasingumuose, pasireiškia naujos krikščioniškojo šventumo vertybės, įkūnytos daugelyje naujų mūsų laikų šventųjų.

Šventumas, bręstantis kelyje

Viskas vyksta tuose naujuose krikščioniškos kelionės maršrutuose arba keliuose, kuriuos šiandien naujai atrandame kaip kelius į šventumą. Asmeninė branda, kaip moko labiausiai šventumo asmeniškumui ir istoriškumui jautrūs šventieji, pasiekiama ištikimai keliaujant, išliekant atviram Dievo nuskaistinančiam ir apšviečiančiam veikimui, gyvenant tikėjimo, vilties ir meilės dinamikoje. Šios dorybės pilnos dieviško gyvybingumo, tačiau Dvasios dėka jos turi tapti dar dinamiškesnės kiekvieno žmogaus gyvenime. Dvasia tai pasiekia per egzistencijos tamsiąsias naktis ir šviesiąsias dienas – asmeninėje ir kolektyvinėje istorijoje, kaip moko didieji mistikos ir krikščioniškosios kelionės mokytojai. Šiandien lygiai kaip vakar, juk ir šiandien dvasinės kelionės tema, šventumo maršrutas yra svarbi reiklesnės bažnytinių judėjimų asmeninės ir bendruomeninės pedagogikos dalis.

Kryžiaus Jono kopimas į Karmelio kalną ir tamsioji naktis, kitų šventųjų meilės ir nuolankumo laipteliai, vidinės pilies menės, anot Jėzaus Teresės, novatoriški Chiaros Lubich pasiūlymai: krikšto įgyvendinimo maršrutas, kaip Dvasios kelionės pavyzdys, via Mariae (Marijos kelias) kaip evangelinis krikščionio šventumo maršrutas, paženklintas nuolatinio augimo ir brandos etapų, einant Marijos pėdomis, yra labai aktualūs.

Kas seka Kristumi šventumo nuotykyje, negali ignoruoti fakto, kad ir jis kaip Kristus, kuris ėjo savo keliu, turi nueiti tam tikrą kelią. Tiesa ir tai, kaip sako tie patys šventieji Dvasios mokytojai ir mokytojos, nors turime prieš akis tam tikrus etapus, perėjimus ir tikslus, kuriuos būtina pasiekti kiekvienam krikščioniui, kiekvienas turi savitą kelią vieninteliame Kelyje, kuris yra Kristus.

Modernus šventumas

Šventumas skleidžiasi mūsų gyvenamos tikrovės erdvėje, turint omenyje ne tik chronologinį laiką, bet išganymo laiką su visomis jam būdingomis aplinkybėmis, su visu gyvojo Dievo veikimu, konkrečioje kultūroje ir istorinėje situacijoje, su visomis žmogiškumo apraiškomis, kurios reikalauja mūsų atsako. Dabartinis momentas yra išganymo laikas ir laikas, kurį reikia išgelbėti, nesiilgint nei praeities, kurios jau nebėra, nei ateities, kuri dar neatėjo.

Tai reiškia, kad kasdienę istoriją reikia gyventi kaip šventumo akimirką: nusileidžiančio (Dievo veikimas) ir kylančio (žmogaus atsakas) šventumo, džiaugsmingomis ar liūdnomis, teigiamomis ar neigiamomis aplinkybėmis. Atvertomis akimis ir su visais mūsų laikmečio šventumo gebėjimais. Tikriausiai šiandien ši modernumo arba šiuolaikiškumo plotmė reiškia gyventi kaip šiandienio dvasingumo šventieji ir šventosios, būnant Evangelijos liudytojais mūsų amžininkams, – silpnume ir pagal apvaizdos teikiamas galimybes, kurias Dievas pateikia kiekvienoje epochoje, taip pat ir postmoderniojoje. Pozityvumo, gėrio, tiesos, grožio ir džiaugsmo šventumas; mažiau asketiškas ir labiau mistiškas, kurio vertybių hierachijos esmė – ieškoti to, kas Dievui labiausiai patinka; meilė – pirmoje vietoje, ji organizuoja gyvenimą ir padaro gražų Jo akyse.

Modernus šventumas pasižymi reiklesniu Dievo pasirinkimu, meilės totalumu ir konkrečiu bei gyvu jos įkūnijimu, o ne išorinėmis ar asketinėmis detalėmis.

Kalbama apie gyvenimą šventumu, kaip jis yra matomas iš aukšto, Dievo akimis. Kalbama apie elementarų teiginį: turime būti šventi taip, kaip Dievas mato savo vaikus Sūnuje, kokio jis jo nori, šventume, kuris yra ne kas kita, kaip dalyvavimas dieviškajame gyvenime. Neturint kito pavyzdžio tik Jį.

Ir tai tokioje epochoje, kurioje turi išryškėti ne vien atskiras šventasis ir nederėtų kopijuoti praeities šventųjų, turi išryškėti pats Šventasis, nes juk ir šventųjų gyvenimas, ir pasiūlytas kelias yra pažeisti netobulumo.

Vis dėlto, jeigu šventųjų gyvenimą matysime kaip panašumą į Kristų ir dėl Jo, tai galėtų mus įkvėpti žengti jų pramintu taku, mokytis iš jų pavyzdžio. Gal šventumą turėtume matyti kaip kažką, kas tik iš dalies atsiskleidžia šventuosiuose, jie – kaip daugybė netobulų Kristaus, vienintelio Šventojo, veido atspindžių.

Tuomet visu grožiu atsiskleidžia šventumo įvairovė. Vyrai ir moterys, jaunimas ir vaikai, kurie dovanoja savo gyvenimą kaip Jėzus; su tokiu tyrumu ir totalumu, kaip Kalvarijos kankinys; šventieji, kurie taip kaip Jis skleidžia meilės ugnį ir gaivina Bažnyčią bei pasaulį.

Šventumas bendruomenėje

Šiandienos šventumui būdingas bruožas yra bendruomeniškumas. Visuotinis pašaukimas į šventumą reiškia ir bendruomeninį pašaukimą į šventumą: būti šventiems kartu. Be abejo, Bažnyčioje ir per Bažnyčią, bet ir kaip Bažnyčia (esant Bažnyčia).

Reikia prisiminti, kad visos bendrystės teologijos ir dvasingumo plotmės, kurią šiandien naujai atrandame, pagrindas yra aptartas tame nuostabiame Vatikano II konstitucijos Lumen Gentium n. 9 paragrafe. Mums, jauniems, išalkusiems vienybės ir bendrystės, priverstiems gyventi individualizmo atmosferoje, neturint gilesnių santykių, jis darė be galo stiprų įspūdį Susirinkimo laikais: „Dievas panoro žmones pašventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą.“ Toje pačioje vietoje išryškinamas didis, teologinis ir dvasinis, bažnytinės bendrystės principas: tauta – „Kristaus įsteigta gyvybės, meilės ir tiesos bendrystei“.

Šiandien yra bažnytinio ir bendruomeninio šventumo metas, taip pat ir atsiliepiant į Dievo dovaną, kuri padėjo naujai atrasti Bažnyčią kaip bendrystę ir bendrystės dvasingumą kap naują šventumo kelią.

Tai bažnytinio bendruomeninio šventumo pradas. Kalbama apie šventumo subažnytinimą dvejopa prasme: Bažnyčios viduje – kaip gyvybinė tikros ir juntamos, įtraukiančios ir bendrai išgyvenamos bendrystės patirtis; Bažnyčios išorėje – gebant apkabinti visus, nieko neišskiriant: Bažnyčia skirta visiems, ji – visuotinis išganymo sakramentas, visuotinės brolystės fermentas.

Manau, kad šį bažnytinį ir bendruomeninį šventumą išplėtojo ir pagilino visi bažnytiniai judėjimai, kurių skiriamasis bruožas, anot R. Guardini, „Bažnyčios atbudimas sielose“ ir gyvenimas, ilgintis pirmosios krikščionių bendruomenės, trokštant realizuoti ir šiandien Bažnyčią, kuri spinduliuotų tą meilę, kuria pati gyena.

Šiandien neretai išgirstama kalbant apie bendruomeninį šventumą, minint tokius terminus kaip „šventi kartu“, „tautos šventumas“, drauge vykdoma „šventumo kelionė“. Šiuo atveju tokie pasakymai nurodo ne vien bendrystę, bet ir perteiktos patirties abipusiškumą, bendrai išgyvenamą tiek, kad šiek tiek paragaujama trejybinės vienybės įvairovėje, kurios Kristus meldė mums Tėvo.

Bendrystės dvasingumas susijęs su savitu bendruomeniniu ir bažnytiniu šventumu. Nesame žmonės, sukurti gyventi vien dėl kitų ir greta kitų, bet ir su kitais. Tam reikia atnaujinto, bendru supratimu pagrįsto santykio, abipusio, teikiant tarpusavio pagalbą, praktiškai alsuojant vienu oru, gyvenant tuo pačiu Žodžiu ir Eucharistija, leidžiantis formuojamiems vienos Dvasios, sudarant vieną kūną, gyvenant vienoje vestuvinėje sandoroje – kaip Bažnyčia.

Tai „šventumo kelionės“ dinamika, padedanti mums kartu eiti Dievo link. Arba, kaip sakoma, poslinkis nuo Vidinės pilies link Išorinės, dvasinio gyvenimo projekte, kuris išgyvenamas ne vien telkiantis prie Dievo slėpinio kiekviename iš mūsų, bet ir prie Dievo, esančio tarp mūsų, palaipsniui judant centro link.

Reikėtų naujai įvertinti dvasinio gyvenimo etapus iš bendruomeninės perspektyvos, kai gyvenama kartu ir kai augama ne vien kaip asmuo, bet ir kaip grupė, bendruomenė, kuri yra Bažnyčia, šventumo subjektas, kaip Kristaus Kūnas ir Sužadėtinė.

Šioje bendruomeninėje dinamikoje, turinčioje savo taisykles ir priemones, savo etapus ir vaisius, reikia turėti gebėjimą atpažinti naujus poreikius: tylos vertę, bet taip pat ir žodžio; bendros maldos vertingumą, pasidalinimą patirtimi, bendrą apaštalavimo programavimą, bendrą liudijimą, tarpusavio meilės iškėlimą virš viso kito, net ir maldos, perdavimą vienas kitam, arba, tiksliau, leidimą sklisti nuo vieno į kitą Šventajai Dvasiai.

Šioje bendruomeninio šventumo vizijoje iš naujo atrandame, kad šventasis Dievas yra vienas ir trijuose asmenyse, kad Dievo gyvenimas ir vienybė, bendrystė ir trejybinis šventumas – sutampantys dalykai, kaip jie turėtų sutapti Bažnyčioje ir krikščionyse. Ir tai padeda geriau suprasti šventą ir per bendrystę pašventintą Bažnyčią.

Atradę bendrystės dvasingumo dinamizmą, visa ko centre visada turėtume iškelti meilę. Gyvenimo dovanojimas kitiems, bet ir gyvenimo perdavimas bei „persidaviams“ vienų kitiems.  Tai yra bendruomeninės kelionės vaisius, kelionės, atliktos drauge, vienas kitam padedant ir patarnaujant, pasitelkiant bendruomeninio šventumo priemones: malda kartu, gyvenimas kartu, planavimas kartu, pagalba vienas kitam taip pat ir broliškai įspėjant bei padrąsinant, liudijimas kartu.

Reikia išryškinti ne vien kiekvieno asmens šventumą, bet Šventojo, kuris yra Jėzus, kuris pasirodo ir tampa esantis tarp mūsų, šventumą.

Galbūt kaip tik tai ir yra vienas iš naujo šventumo bruožų. Jis spindi ten, kur rimtai gyvenama bendruomeniniu dvsingumu, ypač ten, kur gyvenama atviru ir atnaujintu abipusiškumu giliąja evangelinės artimo meilės prasme – kaip vynmedžių šakelės, sujungtos viename vynmedyje, sekant Trejybės pavyzdžiu.

Toks šventumas išplėtoja ir naują asketiką, ir naują mistiką – bendrystės asketiką ir mistiką – kuri auga abipusės pagalbos dėka gyvenimo kelionėje, remiantis trejybinės bendrystės slėpiniu ir meilės bei vienybės paslaptimi, kuri yra meilė, iki galo dovanojanti save, pasirengusi net gyvybę už kitą atiduoti.

Socialinis šventumas

Dievo šventumas, kurio Jis prašo iš savo tautos, yra socialinis šventumas, konkretus, perkeičiantis širdis ir struktūras. Ryšys tarp kulto ir socialinių įsipareigojimų yra vienas iš Senojo Testamento kulto institucijų bruožų. Šio ryšio kulminacija – didysis Jubiliejinių metų šventimas, socialinio teisingumo finišo ir starto momentas, tarsi nauja lygybės ir brolystės pradžia.

Taip pat ir Jėzus atėjo tam, kad perkeistų žmones, o su jais ir pasaulį, įsteigdamas vidinę ir išorinę Karalystę.

Šiandien mums reikia tokio šventumo, kurio veidas skleistų dieviškąjį gyvenimą žmogaus gyvenime, įkūnytų tai, ką Igino Giordani pavadino „socialine Evangelijos žinia“. Šventumas, spindintis visuomenėje, kaip pašaukimas, skirtas ypač pasauliečiams, bet ne tik jiems. Šventumas, kuris atgaivina iš vidaus ir pasireiškia naujomis asmeninio ir bendruomeninio liudijimo formomis mažuose ir dideliuose projektuose, vietose ir bendruomenėse, grupėse, vienuolynuose ir miesteliuose, kur vyrauja visa perkeičiantis meilės įstatymas. Šventumas, kuris pasireiškia bendrai išgyvenamuose konkrečiuose gyvenimo aspektuose ir kuris išsilieja į visas tas vietas, kur kuriamos Dievo Karalystės užuomazgos pasaulyje. Šitaip žemė tampa dangumi ir išsipildo „Tėve mūsų“ maldoje išsakomas prašymas: kaip danguje taip ir žemėje.

Socialiniu šventumu pasižymėjo didžiųjų vienuolijų tradicija, o šiandien jis būdingas ypač pasauliečiams ir pasauliečių judėjimams, įsipareigojusiems kultūros, politikos ir ekonomikos, sveikatos  ir kt. baruose.

Sakiau, kad ši Bažnyčios dvasignumo plotmė labiausiai pasireiškia per pasauliečius, tačiau būtina pridurti: bet ne tik per pasauliečius. Taip pat ir per įvairiopas Bažnyčioje gyvuojančias pašvęstojo gyvenimo charizmas, kurios atskeidžia savo poveikį visuomenei, kultūrai, misijai. Skleisdamos artimo meilę visa savo veikla ir ypač susidūrusios su naujomis skurdo formomis. Naujai įvertindamos savo išimtinai dvasines charzimas, pakreipia jas asmenų, šeimų kūrimui bei jų poveikio visuomenėje stiprinimui. Tad reikia, kad charizmos taptų socialinės pačia autentiškiausia šio žodžio prasme: reikia suteikti joms galimybę plačiau pasklisti Bažnyčioje gal ir per susivienijusius pasauliečius.

Gal charizmoms šiandien reikia dovanoti naują galimybę dar kartą išreikšti visą savo gyvybingumą tarnaujant Evangelijai ir konkrečiai įsikūnijant pasaulyje.

Išvados

Šiandien esame pašaukti kartu eiti šventumo keliu. Nekliudydami vienas kitam tapti šventiems savo vidutiniškumu, bet padėdami vienas kitam savo didžiadvasiškumu, skleisdami, kiekvienas ir visi kartu, Dievo gyvenimą, kuris sutvarko ir perkeičia pasaulį.

Trečiojo tūkstantmečio šventieji, kuriuos jau pažįstame, tiek pakeliui į šventumą, tiek dar gyvi tarp mūsų, turi veidą, kuriame atsispindi šie bruožai. Nelaukime, kad jie būtų mūsų atpažinti arba kanonizuoti artimiausiu metu.

Pašaukimas skirtas kiekvienam ir visiems. Ir ne rytoj, bet jau ir šiandien, nepuoselėjant praeities nostalgijos ir svajonių, bet pasinėrus į pašaukimo realizmą, per kurį šiandien – šios akimirkos šiandienoje – Dievas kriepiasi į kiekvieną; kad būtume šventi su tuo naujumu, kuriuo pasižymi mūsų asmeninis pašaukimas, toje vietoje, kur išgyvename Bažnyčią, nuolankiai spinduliuodami šventumą Dievo laike ir erdvėje.

Pagal „Unità e Carismi“ (2004) parengė Saulena Žiugždaitė