Zenekos nuotrauka

Antradienį (rugsėjo 18 d.) Seimui priėmus įstatymą, kuriuo steigiama Lietuvos kultūros taryba, kultūros valdymas nuo šiol turėtų būti demokratiškesnis bei grįstas kultūros savireguliacijos principu.

Tačiau šiais tikslais abejojantys Lietuvos kūrybinių sąjungų vadovai, kultūros ir meno kūrėjai bei grupė Seimo narių trečiadienį (rugsėjo 19 d.) raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydami vetuoti Kultūros tarybos įstatymą.

Kodėl Kultūros taryba tenkina ne visą kultūros bendruomenę, kuo šis įstatymas bus naudingas puoselėjant kultūrą puoselėjimui ir kaip bus užtikrintas skaidrumas kultūros sektoriuje, „Bernardinai.lt” sutiko papasakoti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, kritikas Vaidas Jauniškis bei „Literatūros ir meno” vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.

Kultūros administravimą atskirs nuo politikos

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio teigimu, Kultūros tarybos įstatymo priėmimu įtvirtintas aiškus kultūros sektoriaus savireguliacijos principas. Ministras, kaip politikas, laikomas šiek tiek toliau – jis negali duoti jokių pavedimų, susijusių su finansavimu – tokiu būdu apsaugomas kultūros sektorius nuo politinio kišimosi.

„Pas mus buvo sistema, kai ta pati institucija formavo politiką ir administravo projektus. Taigi užsakė muziką ir pati grojo. Dabar įvyko tai, kas jau seniai turėjo įvykti. Atskyrėm politikos formavimą nuo projektų administravimo – tai vykdys jau skirtingos institucijos, be abejo, paliekant tam tikrą kompetenciją kultūros ministrui, bet tik tai prioritetų ir politikos formavimo lygmeniu, jam neleidžiant kištis į pačių projektų finansavimo dalykus“, – teigia V. Stundys.

Komiteto pirmininkas pripažįsta, kad, net ir priėmus ne vieną Kultūros tarybos projekto įstatymo pataisą, vis dėlto kai kurių asociacijų atstovai turi kitokią nuomonę dėl Kultūros tarybos skaidraus veikimo ir mano, jog niekas kultūros politikoje iš esmės nepasikeis. Tačiau Valentinas Stundys tai įvardija kaip principinę politinę poziciją – stiprinti Kultūros ministerijos vaidmenį, atimant iš jos dalį funkcijų.

„Be jokios abejonės, Kultūros tarybos įstatymu pakeičiama prieiga prie paramos valstybės kultūrai. Tai galbūt kam nors sukelia tam tikrų abejonių, bet ta prieiga keisis tuo atžvilgiu, kad ji bus skaidresnė ir atviresnė visiems. Nebebus tų žinomų, suprantamų kelių, nusistovėjusių emocinių santykių, ryšių, kurie dabar yra labai svarbūs ir gajūs“, – sako V. Stundys.

Įstatymą prašo vetuoti

Kultūros ir meno kūrėjai (Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas, Lietuvių etninės kultūros globos tarybos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pareigas laikinai einanti dr. Audronė Nugaraitė, Lietuvos dailinininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, LATGA-A tarybos narys Justas Garliauskas) atkreipia Prezidentės dėmesį į tai, kad, neatsižvelgus į kultūros žmonių ir organizacijų pasiūlymus, priimtame įstatyme yra nemotyvuotai atsisakyta delegavimo į Tarybą principo ir sukuriama tik Kultūros tarybos rinkimų iliuzija, kadangi, anot jų,  Tarybos narių parinkimo mechanizmas nėra pagrįstas ir skaidrus.

Kreipimesi teigiama: „Svarbiausias trūkumas yra įstatymo įtvirtina nauja institucija – Lietuvos kultūros taryba, kuriai suteikiami per dideli įgaliojimai kultūros politikos formavimo ir finansavimo srityje, o jos sudarymo principai yra ydingi, nes neužtikrina skirtingų kultūros sričių ir skirtingų regionų atstovavimo Taryboje, parenkant jos narius sprendimai priimami sąlygojant kultūros ministrui, o Tarybos pirmininkas yra ne renkamas, bet teikiamas kultūros ministro tvirtinti Vyriausybei kaip valstybės tarnautojas. Tai jokiu būdu neatitinka „rankos atstumo“ principo, kaip deklaruota rengiant įstatymą. Priešingai, šis įstatymas sudaro galimybes ministrui vadovautis subjektyviais kriterijais, gali sustiprinti mažiau įtakingų kultūros sričių, institucijų ir regionų atstovų diskriminaciją, sukelti protekcionistinę konkurenciją ir įtampą tarp įvairių kultūros sričių bei regionų“, – rašoma pareiškime.

Skatins bendradarbiauti

Internetinio žurnalo „Menų faktūra“ redaktorius ir kritikas Vaidas Jauniškis sako, kad Kultūros tarybos įstatymo priėmimą reikėtų vertinti kaip esminį poslinkį Lietuvos kultūros politikoje, leidžiantį pereiti nuo politizuoto kultūros administravimo ir finansavimo prie gerokai demokratiškesnio ir įteisinantį tiek aiškesnį kultūros reguliavimą, tiek ir atsakomybę.  

„Projektų finansavimo srityje iki šiol visą laiką nebuvo aišku, kas atsakingas už tam tikrus sprendimus – galbūt ekspertai, gal Kultūros rėmimo fondo taryba, o gal kai ką pakeisdavo ministras, kuris visada galėdavo pasiremti ekspertais, o gal ir Kultūros ir meno taryba. Ir jei kuris ministras nesikišdavo, vien galimybė jau leido kitiems politikams ar projektų kūrėjams jį spausti. Dabar pagal įstatymą bus žinoma konkrečiai, kad už tai atsakinga Kultūros taryba ir jos pirmininkas“, – sako V. Jauniškis.

V. Jauniškio teigimu, labai svarbu, kas bus deleguojami į Kultūros tarybą, kadangi  įstatymas privers įvairias meno asociacijas, organizacijas ir netgi pavienius asmenis telktis, nes jiems reikės kartu išrinkti rinkėjus į Kultūros tarybą. Kaip vieną iš svarbių Kultūros tarybos įstatyme numatytų prievolių V. Jauniškis išskiria ir kultūros ir meno lauko tyrimus.

„Kultūros lauko stebėsena numatyta kaip Tarybos pareiga. Tai iki šiol buvo daroma labai empiriškai ir be sistemos. Dabar tai de jure numatyta konkrečiai ir drauge būtų logiška atsižvelgti į tuos pokyčius. O pagaliau Kultūros ministerija, išsilaisvinusi iš buhalterinės veiklos, galės vykdyti tai, ką ir privalo daryti pagal savo paskirtį: grįsti kultūros strategiją, formuoti kultūros politiką, vykdyti didesnius sumanymus nei projektų finansavimas ir ataskaitų tikrinimas“, – sako V. Jauniškis, pabrėždamas, kad tai yra svarbūs pokyčiai de jure. „O jau kaip su įstatymais elgiamasi, parodys realybė“.

Ateitis parodys

Lietuvos kultūros tarybos įstatymą neutraliai vertinantis „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius ir aktyvus visuomenės veikėjas Kornelijus Platelis sako, kad vis dėlto nėra iki galo aiškūs Tarybos sudėties formavimo principai.

„Kultūros tarybos veiklai įtakos turės ekspertų parinkimas, o Lietuvoje tikrų ekspertų visada trūksta. Kompetentingi ekspertai dažniausiai yra aktyvūs kultūrinio gyvenimo veikėjai, todėl jie negali būti ekspertai, kadangi gali turėti tam tikrų interesų. O kultūros ekspertai, kurie viską puikiai išmano ir kultūros srityje nieko neveikia, – mūsų šalyje sudaro mažumą“, – sako K. Platelis.

K. Platelio teigimu, žvelgiant į dabartinį Kultūros tarybos įstatymą, viskas atrodo solidu ir aišku. Kaip vieną iš teigiamų Tarybos privalumų jis įvardija tai,  kad jos aptarnavimui (steigiamiems etatams ) Kultūros ministerija surado vidinių finansinių išteklių. Tačiau K. Platelis priduria, kad kaip dažnai atsitinka tokiose įstaigose – kai dirbama pagal darbo sutartį – kartais neišvengiamai įgyta tam tikra įtaka gali suformuoti  ir autoritarinį valdymo aparatą, kuris gali iškreipti Tarybos veikimo modelį ir pradėti įvairias manipuliacijas lėšomis.

„Būgštavimai dėl naujovių kultūros politikos srityje visada išlieka, nes sunku numatyti kaip šis naujas darinys veiks, koks jis bus, kokį pavyks jį sukurti. Nesu tikras, kad Kultūros tarybos įsteigimas ką nors kardinalaus pakeis kultūroje. Aš labiau vertinu Kultūros rėmimo fondo įstatymo pakeitimus, nes tai yra labai didelė pagalba kultūrai. Vis dėlto į Kultūros tarybą žvelgiu optimistiškai, ir labai linkėčiau visiems kultūros žmonėms, kad Prezidentė šiuos Seimo priimtus įstatymus pasirašytų. Pagal pačius geriausius ar blogiausius principus suformuota Taryba gali veikti labai gerai, labai blogai arba vidutiniškai, tačiau jei nebus lėšų, ji neturės ir ką skirstyti“, – sako K. Platelis.

Parengė Dalia Rauktytė