Marius Burokas. „Išmokau nebūti“: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2011, 82 p., 700 egz. Dail. Tomas Mrazauskas

Marius Burokas, leisdamas pirmąją poezijos knygą Ideogramos (1999), skaitytoją perspėjo, kad joje „Gyvenimo siužetai su eilių – nesutampa“. O štai apie trečiąją Išmokau nebūti (2011) viename interviu sakė, kad tai labai asmeniška, autentiškų patirčių knyga. Matyt, natūraliai ateina laikas, kai tampa svarbu ne tik mokėti parašyti eilėraštį, bet ir išreikšti savo egzistencines patirtis, susivokti savo gyvenime, ieškoti atsakymo į iškilusius žmogiškosios būties klausimus. Prieinama tam tikra riba, kai pradeda jaustis prasmės stygius, peržiūrimos vertybės, imama suvokti save esant mirtingą. Paprastai pasaulėžiūrinę kaitą lydi ankstesnio gyvenimo būdo permąstymas, kai savu kailiu jau būna išbandytas „literatūrinis gyvenimas“, bohema, kai ieškota bendraminčių, savo vietos literatūrinėje bendruomenėje, santykio su tradicija ir t. t. Tokia sąmoningumo trajektorija (ji tiktų ne vienam šiuolaikiniam lietuvių poetui) atsekama skaitant trečiąją Buroko poezijos knygą. Joje rašoma apie tai, kaip buvo gyventa ir negyventa, kokia tuštuma ir beprasmybė ištikdavo ir kaip vėl grįždavo pilnatvės pojūtis.

Nejau

Prisiminti galėsiu

Tik karštą

Gamtos tuštumą

Besikartojančius tamsos

Priepuolius

Išnirdavau iš jų

Į dumblą

Jame vaikščiojau

Gėriau

Rašiau

Nerasdamas už ko

Užsikabinti

   („Punktyras buvimų“, p. 53)

– tai iš eilėraščio „Punktyras buvimų“, kurio frazė tapo ir knygos pavadinimu. „Išmokau nebūti“ eilėraščio kontekste turi ironišką prasmę, bet knygos visumai toks atspalvis nebūtų tikslus. Šių tekstų kalbantysis, arba autoriaus alter ego, net ir tada, kai autoironiškai kalba apie save, kai piešia vidinius tuštumos peizažus („Kaip nusinuodyti savimi?“, „Vijausi...“), pasaulio ironija nepersmelkia. Likimas ar Dievas čia išlaiko autonomiškos būties ir absoliučios vertybės statusą.

jau seniai

nei temsta, nei brėkšta

raudonas siūlas

prikepęs prie horizonto

miškas spaudžia

akiratį

kartoju

maldos žodžius

vakarais

prisiglaudęs

tavo menką kūnelį

tik juo

ir galiu atsitverti

            („galėčiau aprašyti…“, p. 60)

Ne viename eilėraštyje ryškėja kitos erdvės kontūrai, egzistencinio siaubo, mirties motyvas („Savanoriai...“, Lygina...“, „Dažnai save čiupinėdavom...“, „Atspėkit kaip mes kalbam...“, „Tiems, kurie garsiai rėkia“). Tuštumos, beprasmybės būsenos neretai įvaizdintos tuščio, tvankaus, dulkėto miesto vaizdiniais:

Išdegintose aikštėse

Grįstose aikštėse

Lieka tik sielų

Ratlankiai

Gyvačių gatvių liežuvėliai

Nuvytę parkai

Išdraskyta sąžinė

Degančios šiukšlės

Pakeliui į jaukumą

Girgždantis lifto stuburas

Ir kaip dovana

Saulėlydis

Didelis Dievo akies

Uždegimas

            („Išdegintose aikštėse…“, p. 25)

Paskutinės strofos ekspresyvi metafora nepatetiškai harmonizuoja apokaliptinio, išderinto vaizdo eilėraštį. O štai kitoks miesto vaizdinys, kai galėtume kalbėti apie nostalgišką artėjančio rudens nuotaiką, šviesų liūdesį ir panašias emocijas, bet kūrinio atomazga ironiškai apverčia romantinį lūkestį:

Šis miestas

Vėl pasikeitė

Uždengia regėjimą

Švelnia drobule

Atliepia liūdesiui

Vos girdimai spengia

Voratinkliu

Ir sutrina

Skersgatvių dantenom

Į vėjo nešiojamą

Nieką

            („Aidi ir apleista…“, p. 54)

Kaip gyvas socialinis organizmas, miestas iškyla paskutiniame knygos eilėraštyje, kur jis traktuojamas kaip namai, savas pasaulis. Čia skirtybės nesudėstytos į priešpriešas, o įvairovė spinduliuoja bendro, solidaraus buvimo energiją. Šioje pilnavidurėje erdvėje lyrinis subjektas suka ir savo „sulėtintą gyvenimo juostą“ su namais, mylimąja, vaiku („Užkalbėjimas“, „Abipusis susitarimas“, „Šiošiolika“). Apie vidines patirtis, egzistencinius kazusus rašoma vengiant emocijų, patetikos, kartais renkantis tarsi nerimto pasakojimo formą („Vijokli bijokli...“, „Nemačiau šiemet rudenio...“).

Galima išskirti du rinkinyje esančius eilėraščio modelius: verlibro forma parašytas lyrinio subjekto „dvasines istorijas“ ir eilėraščius proza, kuriuose, pasak autoriaus žodžių viename interviu, jam rūpėję grynai formos dalykai ir kuriuos jis traktuoja kaip eksperimentinius. Kalbant apie pirmuosius, turbūt jau aišku, kad skaitytojas juose neras išpažintinio, emocionalaus, tiesioginio kalbėjimo; eilėraščio forma, poetinė kalba jau savaime kuria distanciją. Bet ne tik tai. Emocinis teksto turinys skaitytoją čia pasiekia tikslingai atitolintas: prieš tai pasiuntus ne vieną suvokimui skirtą signalą, kuriuo, pavyzdžiui, gali būti anglakalbis ar hibridinis dvikalbis eilėraščio pavadinimas, dedikacija, moto.

Buroko eilėraštis yra lakoniškas, sąvokinės, loginės, „nepoetiškos“ kalbos. Ir šios, ir ankstesnių knygų tekstai yra santūrūs, prislopintų emocijų, prisodrinti kultūros ženklų, aliuzijų į biblinius siužetus (negalėtum nuspėti, kad jų autorius yra Charleso Bukowskio, Alleno Ginsbergo kūrybos vertėjas). Akivaizdus ir knygų struktūros tikslingumas. Pirmųjų ir paskutiniųjų eilėraščių svarba visose knygose yra pabrėžta ir kompoziciškai – juos galima traktuoti kaip savotiškus prologus ir epilogus. Tai konceptualiai svarbūs ir įdomūs tekstai, nes juose kalbantysis skaitytojui pristato save. Koks jis naujoje knygoje ir kuo skiriasi nuo ankstesnių savo pavidalų? Pirmajame rinkinyje Ideogramos ­lyrinis subjektas autoironizuodamas, aukštuoju stiliumi pristato save kaip pirmosios knygos autorių. Būsenų kalbančiajam taip pat svarbu kiek bravūriškai kalbėti apie save kaip autorių: „Esu sidabrinis vamzdelis / įstatytas žodžiui į gerklę / su švilpesiu veržiasi oras / pro mano angas“ (p. 7). Beje, kitame eilėraštyje šis vaizdinis motyvas jau priešingos, įcentrinės krypties: „Esu su švilpesiu susiskleidžiantis. / Užsiveriantis“ (p. 44). Tas pats motyvas Išmokau nebūti rinkinyje įgauna naujų variacijų, kulminaciją pasiekdamas ironiška pabaigos metafora:

Jie sakė:

Jūs

It suplaktas gėrimas –

Tik šnypščiat

Atšovėm:

Mes purslai ir jėga!

O jūs –

Plagiatoriai!

Mes sakėm:

Esam

Įtemptas lankas

Parūdijęs

Nuo civilizacijos

Esam

Šypučkė

            („Gazuoti gazuoti“, p. 47)

Tai apie savo kartą Arūnui Sprauniui dedikuotame eilėraštyje „Gazuoti gazuoti“. Kaip įdomias literatūrinio bendrabūvio metonimijas galima interpretuoti ir eilėraščius „Mongolai užkariauja Savanorius“, „tikėjau skaičiuote...“ Naujojoje knygoje lyrinis subjektas yra racionaliai skeptiškas, abejojantis kategoriškais sprendimais, apskritai galimybe adekvačiai apibrėžti save. Eilėraštyje-prologe „Weirdrodis“ jis atmeta visus savo atspindžių variantus:

Ne tas

Net tas

Kuris dabartinis

Persigandęs

Lietaus apspjauta nugara

Pūvančiais vyzdžiais

            („Weirdrodis“, p. 9)

Literatūrinėje savimonėje išryškėjęs egzistencijos matmuo sustiprino kalbėjimo santūrumą, autoironiškumą. Panašiai galima interpretuoti ir kitus įdomiai sumanytus eilėraščius: „Gimimo liudijimas“, „tikėjau skaičiuote“, „Gausi“. Linijinis verlibro pasakojimas juose alegoriškai dvilypuojasi. Toks eilėraščio modelis (Kornelijus Platelis jį vadina metoniminiu) vyrauja rinkinio tekstuose, kuriuos pats autorius vadina eilėraščiais proza. Skaitant tokį dvigubą, izotopišką tekstą, smagu matyti perėjimų mazgus, reikšmių išsiskyrimus, atsidalijimus, nutolimus ir vėl sugrįžimus į vieną siužetą. Įdomu stebėti, kaip abu pasakojimai padengia vienas kitą ir kiek jų jungtis yra įtikinama ir netikėta. Vienas iš tokių tekstų – „Alkoholio medis“:

Iš pradžių rankutėm rankutėm išpurena, pražysta pirštų galiukuose. Veidas tik vėliau sužievėja. Numirt negali – įsikasi kojomis į smėlį, siūbuoji, myki tyliai.

Į velėną, į nuplikusius kamienus, į atspindį lango kampe.

Palaisto, kai prisimena, iš tokio plastikinio, žalio, su varle ant dangtelio. Sudvisusiu vandeniu, perleistu per tūkstančių miestiečių žarnas.

O man reikia nektaro, reikia, kad mojuotų žaliom absento vytelėm, kad gruzdėtų tąsus cukrus, kad brolis kvaitulys pakasytų paausį. Reikia, kad viduje gamintųsi ašaros, o už lango būtų minkšta ir šilta.

Na ir kas, kad esu kaktusas. Kažkada aš juos gėriau.

(„Alkoholio medis“, p. 40)

Autorius yra sakęs, kad eilėraštį proza yra nusižiūrėjęs iš šiuolaikinių Vakarų poetų, kurių ne vieną yra vertęs. Bet šis eilėraščio tipas egzistuoja ir lietuvių poezijos tradicijoje. Ne vieną tokį yra parašęs kad ir Sigitas Geda, Vladas Braziūnas. Versmių serijoje yra išleista Viktorijos Daujotytės sudaryta antologija Lietuvių eilėraštis proza (1987), kurioje ji, remdamasi Michailu Gasparovu, eilėraštį proza apibūdino kaip lyrinį prozinės formos kūrinį. Tai tiko romantizmo tradicijos poezijai; šiuolaikiniame (vakarietiškame) eilėraštyje proza lyrizmo nebelikę. Poezijai vis labiau tampant pasakojamąja, įsivyraujant verlibrui, lyrizmas nebėra jos skiriamasis bruožas. Tad kas dabar leidžia šiuos tekstus laikyti eilėraščiais, kai ir „turinys“, ir jo raiškos būdas yra prozos pusėje? Turbūt neilgo pasakojimo, besiremiančio vienokiu ar kitokiu „dvikalbystės“ principu, koncentruotumas, laikymasis tam tikrų žaidimo taisyklių. Recenzuojamoje knygoje buitinė situacija gali būti asocijuojama su bibliniu siužetu („Sick Sick Weekend“, „Atgailautojas“), o gyvenimo, kūrybos samprata išdėstoma kaip kokie nors metodiniai nurodymai („Skruzdėlyno statybos instrukcija“); beje, šiuos pasakojimo modelius yra išbandęs ne vienas šiuolaikinis autorius. Kiekvienu atveju svarbu, ar tekste viena ar kita schema yra įveikiama, t. y. ar ji tampa įtaigiu tekstu. Iš eilėraščių proza, kaip įdomius, pavykusius, išskirčiau ir „Kalbėjom apie tai“, „Stotis – Dzūkų g.“, „Trys raudonos saulės patekėjimai“ (ypač antroji ir trečioji dalys). O štai eilėraščiuose „Ventspils“, „Švyst“, „Spragtukas“, „Liūdesys“ trūksta pasakojimo tikslingumo, vaizdo dvikalbiškumo, kartu ir prasmės. Tiesiog ne visada pavyksta tekstą gerai sužaisti. Kaip ir „dvasios istorijas“ pasakojantys verlibrai, kurių kilmės archetipu galėtų būti žaizda, ne visada įstengia „sužeisti“, nes, apibendrintai kalbant, nemažai šios rūšies tekstų, man rodos, yra pernelyg nuaist­rinti, nujausminti – kaip ir baltas puošniai išleistos knygos viršelis.

„Knygų aidai“, 2011, Nr. 2